„Royce“ gimtadienis: dūmai, Brodvėjaus šviesa ir… cukrus

Grupė „Royce“ atšventė penkerių metų jubiliejų. Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo… Oi, atsiprašau, čia ne tas vakaras. Ne, ne, negėriau. Kur čia ką gurkšnosi vidury Dramos teatro. Užtat pasyviai parūkyti teko!

Royce_gimtad5

„Royce“ gimtadienis. Kristijono Lučinsko nuotr.

Taigi, „Royce“ šventė penkerių metų gimtadienį. Visas renginys susidėjo iš trijų dalių, kurias sujungė aktoriaus Dariaus Meškausko etiudai. Grupė chronologiškai pademonstravo savo penkerių metų kelią: nuo „Depeche Mode“ dainų prie „Black lights“ albumo, užbaigė „Mano America“ repertuaru su pora siurprizų.

Kartu su „Royce“ jų gimtadienį šventė ir žiūrovai. Pilna Dramos teatro salė, visiškas sold out. Atsitraukus scenos uždangai, jau nuo pirmų stiprių akordų ir šviesų mirgėjimo norėjosi klykti iki užkimimo ar, susiėmus už galvos, bėgti laukais iki išprotėjimo. Kaip ten sako: „Griebk jautį už ragų“? Na, tai „Royce“ ir griebė.

Pradžia buvo triuškinanti. Fantastiška apšvietimo inžinerija. Prabangi šviesos architektūra, giliai užgriebti kai kurių dainų emociniai momentai pakėlė „Royce“ pasirodymą į padanges (aplodismentai Stasiui Jamantui). Galinės eilės įpusėjus koncertui neištveria, stojasi, šoka, juda, žmonės grupei už kiekvieną kūrinį dovanoja daug katučių. Grupė dėkoja, „Make you happy, make you happy“, visi laimingi stojasi nuo kėdžių ir juda išėjimo link. Stop, stop, stop. Ne taip viskas lengvai, mano mielieji. Kaip vienoj dainoj graži mergaitė dainavo: „I am glamorous, gla- gla- glamorous„, bet mes žinom, kad vien to nepakanka.

Royce_gimtad

„Royce“ gimtadienis. Kristijono Lučinsko nuotr.

„Royce“ kelias prasidėjo nuo projekto „Depeche Mode (DM) Tribute“. Per šį projektą susiformavo ne tik grupės sudėtis, bet ir grupės kertinė kūrybinė ašis, kuriai pradėjus suktis išvydome ir naująjį Ilją. Kas Klaipėdoj nežinojo Gun’o? Tačiau tikrą vokalo jėgą jis parodo tik su DMT projektu, o pats kūrybiškai atsiveria po jo. Išeina į atvirą erdvę, kalba ta kūrybine kalba, kuri galbūt visada glūdėjo viduje, tik nerado tinkamos galimybės pasirodyti. Ilja visad turėjo gerus vokalinius duomenis, tačiau akivaizdžiai trūko kontrolės ir tinkamo turinio, krypties. Susipažinęs su DM kūryba ir patyręs ją savo kailiu, jis ne tik aprengia savo dūšią jai tinkamais apdarais, nes įgauna drąsos tikėti savimi, bet ir išryškina savo vokalo spalvą. Ir taip prasideda be galo įdomi kelionė.

Akivaizdu, kad taip ilgai ieškotas kelias galų gale surastas. Tačiau įžengus į savos kūrybos pasaulį, sudėtinga grįžti prie kažkieno kito kurto šablono. Pirmoje dalyje visi atpažino girdėtas „Depeche Mode“ dainas, tačiau pasirodymas energetiškai gesino visą grupės chemiją. Gal kaltas susikaustymas? O gal tas etapas jau praeitas ir nesinori sugrįžti?

Nors ir stipriai įtakotas DM kūrybos (ir tai visiškai pateisinama), pirmasis autorinis „Royce“ dainų rinkinys į sceną akivaizdžiai įnešė taip trūkstamą energijos pliūpsnį ir privertė atlikėjus atsipalaiduoti. Visgi jaučiamas giliausias įdirbis. Galbūt ir šio albumo atlikimas buvo šlifuotas daugiausiai, ilgiausiai. Vienas gražiausių dalykų, kai grupė tarsi suauga su savo publika – ši žino žodžius, ritmą, partijas.

Royce_gimtad1

„Royce“ gimtadienis. Kristijono Lučinsko nuotr.

Po kiekvienos koncerto dalies grupės muzikantai keitė kostiumus. Keitėsi ir back vokalistės (Edita Bodrovaitė-Rukienė ir Kristina Jatautaitė). Trečioje dalyje prisijungė Klaipėdos džiazo orkestras. Taip pat sulaukėme svečio – Igorio Kofo, su „Royce“ atlikusio bendrą kūrinį. Buvo įdomu stebėti tokį didelį ir prabangų darbą. Suvoki, kad scena, publika ir pati grupės egzistavimo idėja yra gerbiama su visomis jos smulkmenomis. Tačiau besikeičiant dalims buvo juntamas bendros gijos trūkinėjimas – tiek koncepcijos, tiek pačios eigos. Energetika reikalavo veiksmo non-stop. Kiekviena tylos pauzė keldavo mintį: „O kas dabar?“, „Užuolaidos neužsitraukia?“, „Kažkas kažką pamiršo?“

Įdomus ir intriguojantis pasirinkimas – aktoriaus Dariaus Meškausko etiudai tarp pagrindinių koncerto dalių. Lengvai įkaušęs vyrukas, užsirūkęs scenoje, įvedė publiką į grupės pasirodymą. Laviravęs tarp absurdo komedijos ir egzistencializmo filosofijos, aktorius aiškiai ir sklandžiai užkūrė veiksmą scenoje, tačiau kitose dalyse personažas balansavo ties pavojinga riba, kai sutrikdytas žiūrovas nebesupranta, ar jam juoktis, ar nerti į kuo rimčiausią gilumą. Tad kodėl būtent šis personažas pasirinktas bendrame kontekste, kuo jis susijęs su grupės ir atliekamos muzikos deklaruojamomis idėjomis?

Royce_gimtad6

„Royce“ gimtadienis. Kristijono Lučinsko nuotr.

„Atiduok viską, ir tu tapsi laisvas.“ Ką reiškia būti populiariosios kultūros dalimi? Šiuolaikinei globaliai visuomenei būdingas daugybės sferų ribų asimiliavimas, lygiai tas pats vyksta ir muzikos srityje. Žanrų ribos, formos pinasi ir keičia viena kitą, XXI a. nebėra aiškių vyraujančių formatų. Kūrėjas gali su muzika žongliruoti kaip tik nori. Tai didelis pranašumas. Tačiau dalyvauti tokiame spektaklyje, kai tavo žiūrovas yra visko matęs ir net persisotinęs, yra vienas sudėtingiausių dalykų. Kūrėjas privalo nuolat tobulėti, eiti į priekį ir stebinti savo klausytoją, tarsi koks Miunhauzenas save už plaukų truktelėti aukščiau, parodyti vis daugiau.

Stebėdama „Royce“ pasirodymą jaučiau – jie į lietuviško roko sceną įnešė kažką naujo. Po pasirodymo bandžiau suvokti – kas tai? Kažkas be galo savito. Gal „Royce“ kūrybą būtų galima šiek tiek sugretinti su Dan Patlansky ir „Nine Inch Nails“ turiniu ir skambesiu, tik su daugiau spalvų, makiažo ir pop- elementų. Amerikietiškas vesterno rokas ir Brodvėjaus dvasia. Cha! Staiga susiprantu: cukrus! Tai yra „Royce“ prieskonis. Nebijoti pasimaivyti, nebijoti pasijuokti, bet gebėti persijungti ir į rimtą filosofiją, nebijoti pasipūsti, pasidažyti, ir kartu visada atrodyti maskuliniškai. Gal truputį per daug saldėsio, norėtųsi, kad tas saldumas būtų grįstas tvirtesniu apsisprendimu, aiškesne koncepcija: kodėl gi jūs darote vienaip, o ne kitaip, didesniu ryžtu scenoje, tikru, vidiniu, o ne išoriškai sukurtu natūralumu. Tačiau ir Prince’as iš pradžių scenai buvo per saldus. Visgi šiandien jis – legenda, o dažytos akys jam tiko taip natūraliai, kaip niekam kitam.

Parašykite komentarą