„Energosound“: apokaliptinio pasaulio nuojautos

Filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“? „Dvasia šarvuose“? Ne, tai „Energosound“ ir jų fantastiška pusvalandžio trukmės muzikos ir šokio kelionė per nesibaigiančias postapokaliptinio pasaulio dykvietes, nardymas tarp tuščių apleistų miestų konstrukcijų, tai vizija, leidžianti pamatyti Klaipėdos miestą ir jos individą fantastiniame scenarijuje.

EnergoSound_1

Donato Bielkausko nuotr.

„Klaipėdos energijos“ patalpose vykęs vienas geriausių festivalio „Plartforma“ renginių – trumpas, tačiau be galo įsimintinas pasirodymas, sukurtas keturių artistų: multiinstrumentalistų Donato Bielkausko, Kristijono Lučinsko ir Viktoro Rubežo bei šokėjos Rūtos Butkus. Projektas, pavadintas „Energosound“, – tai elektroakustinės muzikos, šiuolaikinio šokio improvizacijos ir projekto mintį pagrindžiančios aplinkos derinys, be galo sklandžiai iškeliantis mūsų pasaulio baigties dėl nuolatinės industrinės planetos ekspansijos scenarijų, net keliomis dimensijomis perteikiantis šiuolaikinio individo socialinį ir moralinį konstruktą, tokį pilną vidinių dialogų ir konfliktų.

Rūta Butkus – ne šios žemės gyventoja, arba tikroji Furioza

Žiūrovui / klausytojui atsidūrus AB „Klaipėdos energija“ patalpose tenka panirti į postindustrinio pasaulio garsyną, susilieti su viena šiuolaikinės urbanistikos puse, kurios nematome kasdien, tačiau ji egzistuoja, – metalinė, judri, steampunk’inė ir pilna jėgos, tarsi judanti Haulo pilis. Ir mažas dvasios lašas joje – individas, stebimas didžiulės minios.

Nors atėjau paklausyti man gerai žinomų muzikantų, tačiau pagrindinė frazė, kurią kartojau tą vakarą, buvo: „Ji yra žiauriai kieta!“ Tai apie Rūtą Butkus. Ji mane pavergė jau Sven Helbig „Kišeninių simfonijų“ koncerte, tačiau „Energosound“ metu ją pamačiau visai kitokią. Taip, ji – vakaro žvaigždė. Renginio pradžioje išnyranti iš kažkur giliai, tarp didžiulių energijos paskirstymo įrenginių ir siurblių, kaip niekur nieko susikišusi rankas į kišenes, ji ramiai vaikščiojo prieky žiūrovų. Šaltu žvilgsniu pliekianti auditoriją, grubiu judesiu leidžianti suprasti, kad šio individo etiketė daugiau nei individuali, ji atstumianti, šiek tiek gąsdinanti, verčianti ne tik stebėti ją, bet ir jausti jos aštrius kampus. Tai šaltos visuomenės narys, negalintis gyventi be jį supančios aplinkos, tačiau kartu ir bėgantis nuo jos. Ir stebėdamas grakščią blondinę, vilkinčią patogiais „Klaipėdos energijos“ darbo drabužiais, suvoki, kad akis, tokias plačias viskam, sapnuosi dar ilgai. Nebijanti kontakto su publika, ji tiesiog degino savo žvilgsniu, o prasidėjus judesiui neleido net kvėptelti. Gilios akys, plonos lūpos, šiuolaikybę pabrėžianti šukuosena – tai yra tai, ko ieško visi šiuolaikinių sci-fi filmų kūrėjai, kažkas nestandartinio, kažkas nematyto, nežemiško, ir ji stovi čia, priešais mane.

EnergoSound_5

Donato Bielkausko nuotr.

Kampuoti judesiai atskleidė negebėjimą prisitaikyti, individo grubumą. O gal tiesiog drąsą būti savimi. Ir štai įsibėgėjus judesiui šokėja išsineria iš tos grubios odos ir tampa kažkuo labai lanksčiu ir ypač traukiančiu. Tai ne šios žemės žmogus, tai jau nutolęs nuo sistemos individas, išsilaisvinęs iš savo pančių ir gebantis save valdyti taip, kaip niekas kitas. Rūta yra tokio fantastiškumo šokėja, kad įsibėgėjus improvizacijai ji sugeba susilieti su skambančia mušamųjų ritmika ir nugalėti gravitaciją, o „Klaipėdos energijos“ rūbai tampa kostiumu, skirtu skrydžiui į kosmosą, į kitas planetas. Tačiau net ir kosmoso platybių trauka negali nugalėti to begalinio deginančio meilės troškulio, alkio artimam kontaktui, šokėja krenta ant kietų plytelėmis grįstų grindų ir ranka siekia publikos. Noriu rėkti ir ploti jai, jaučiu, kaip mano širdis pradeda stipriau spurdėti krūtinėje, oi, rūtele žalioji, kaip tai tampriai susisieja su šiandieninio individo persisotinimu technologijomis ir bandymu per jas pasiekti taip įdomų kitą, tačiau tas bandymas „atsigerti“ kito akių, kito prisilietimo nutraukiamas, nukertamas, ir lieka tik tas keistas, nekomfortiškas pulsavimas – bičiulystės stoka. Visiškas technologinis paradoksas: didžiulė komunikacija per technologijas įtraukia individą į visišką gyvenimo technologizavimą, keldama jam dar didesnį tikros artimo kontakto komunikacijos troškulį.

Staiga buvęs toks plastiškas ir sklandus judesys vis dažniau pertraukiamas trikdžių, kurie tarsi užstrigę kadrai vis kartojasi, ir Rūtos kuriamas šiuolaikinės personos paveikslas, visiškai persmelktas technologijų, pats virsta technologija. Ar gali egzistuoti kūnas, pilnas technologijų? Ar tokiu atveju vis dar būsi žmogus? Jei galėtum valdyti savo kūną kaip tik nori, ar vis dar vaikščiotum ant dviejų kojų? Judesys rėkte rėkia apie chaotišką neapsisprendimą, kuo būti, o gal net – ką jausti. Ir vėl krenta, šliaužia šilumos, kito kūno dvasios link, paskutinis bandymas išsigelbėti, siekti artimo kontakto, siekti kito žmogaus, eiti prie jo, atsiremti į jį, būti juo. Fantastiška alegorija į šiandien vos ne mitologizuojamą technologijų sužmogėjimo ir žmonių technologizavimo temą.

EnergoSound_4

Donato Bielkausko nuotr.

Visa ši šokio ir garso alegorija labai gražiai susirišo su japonų anime „Ghost in the shell“ („Dvasia šarvuose“), kai žmogaus sąmonė perkeliama į metalinį kūną, ir kokie konfliktai kyla tokios asmenybės egzistencijoje. Rūta puikiai tai perteikė, ir visgi pabaigoje žmogus lieka žmogumi, jis dingsta tarp visų, minioje, nes minia ir esame mes patys, visi tokie individualūs ir skirtingi, pilni karų ir meilės, alkio ir troškulio, klausimų ir atsakymų. Ir štai ji tolsta, eina gilyn į žiūrovų minią, pasineria į ją, ir dingsta už jos, ten kažkur tarp valdymo kompiuterių ir skydų.

Projekto garsynas vertas užsienio filmų kūrėjų dėmesio

„Energosound“ muzikos judesys, nuolat besikeičiantis su triukšmu, – nuolatinė nesustojanti komunikacija. Galėjai justi, kaip tai inovatyvu, kosmiška, nesava. Technologizuotos komunikacijos naratyvas visiškai užima mūsų stebimo individo smegenis ir klausą, dar šiek tiek besipriešinantį, dar bandantį pakilti aukščiau kasdienybės triukšmas visiškai jį pavergia, kankina, tampo tarsi marionetę ant virvelių. Tačiau jis nepasiduoda, bando išlaisvinti savo dvasią. Donato Bielkausko kuriamo triukšmo ir industrinių garsų kontekste Driezhas – Kristijonas Lučinskas be galo gražiai įpynė tik jam būdingą melancholišką ir tokį melodingą skambesį. Švelnios ir lengvos melodinės linijos puikiai kontrastavo su sunkia bosine linija ir gergždžiančiu triukšmu. Tai ir buvo tas filosofinis projekto lūžis, kuris jį visą pakreipė F. Nyčės dramatiškumo link.

Apskritai paskutiniai metai yra tikras Driezho – Kristijono Lučinsko renesansas. Buvęs tyloje, šiuo metu kūrėjas nuolat atsiranda viešojoje erdvėje, darbotvarkė pilna projektų, Driezho sudėtį papildžiusi vokalistė Inga Smelaja įnešė savito skambesio net ir senoms dainoms, tikriausiai tai ir inspiravo šį atlikėją atsinaujinti ir eiti toliau. Ir šiandien be šio kompozitoriaus kūrybos nebeįsivaizduojame nei Klaipėdos muzikos scenos, nei televizijos, nei spektaklių. Klausant Driezho diskografijos galima išgirsti pažadą ateičiai, nes dabartinis jos turinys neatskleidžia to, ką šis kūrėjas talpina savyje, tai nėra jo paties aukščiausia kartelė. Kol kas per mažai girdimas, per mažai matomas. Jaučiu šiame projekte ambiciją, kuri dar nebuvo išlaisvinta iki galo.

EnergoSound_2

Donato Bielkausko nuotr.

Viktoras Rubežas kūrė „Energosound“ akustinę ritmiką. Būgnų komplektas – vienintelis akustinis instrumentas šiame projekte. Tokioje industrinėje, karšto metalo, garų ir besikeičiančių postindustrinių šviesų terpėje akustinių mušamųjų aidas buvo tai, kas atsvėrė elektroniką, gyvai ir organiškai įsiliejo į bendrą garsyną ir leido pajusti šiuolaikybės vienatvę. Aidintis ir niekaip nerandantis kur atsimušti, besiplečiantis, toks vienišas ir originalus garsas atspindi tą postapokaliptinę dykvietę, kurioje bandė išgyventi Pašėlęs Maksas. Aplodismentai Viktoro Rubežo improvizacijai: nuolatinis mušamųjų judėjimas davė pagrindinę projekto pulsaciją – tai nuolat besisukantis perpetuum mobile, nuolat vartantis ir visaip kitaip valdantis jam paklūstantį žmogų.

Šis projektas įgavo be galo vertingą turinį, kinematografiškas ir inovatyvus, vertas užsienio kūrėjų dėmesio, vertas papulti į fantastinių filmų garsotekas. Bendras skambesys stipriai susirišo su olando A.T. Holkenborg (JXL) kūryba, taip dažnai skambančia postapokaliptinių filmų garso takeliuose.

Auganti projekto vertė

Vargu ar „Energosound“ gali būti atkartotas – kai kurie garsai buvo kuriami vietoje, jų nerepetavus, todėl greičiausiai bandant pakartoti kai kas skambėtų jau kitaip, ir paveikslas būtų tapomas jau kitomis spalvomis. Šis projektas – tarsi įmantrus origamis, pilnas jį lankstančių pirštų atspaudų. Globalioje popkultūros frančizėje tokie originalūs projektai įgauna aukštą statusą. Brangūs ir populiarūs tarp meno gurmanų, jie tampa muzikos kolekcionierių grobiu: „Tu turi tai pamatyti, nes antro karto gali ir nebūti.“ Visiškas gyvo garso fetišas.

Nors vietomis galėjai jausti riziką, kad vyrukai užsižais su triukšmu ir paklaidins žiūrovą gūdžiuose garsynuose, tačiau puikus atlikėjų tarpusavio kontaktas leido gerai jausti vienas kito veiksmus, nepaklysti ir neatsiplėšti per toli. Vietomis per daug skyrėsi būgnų ir elektronikos erdvės, galbūt trūko būgnų įgarsinimo, o galbūt toks tembrų išsiskyrimas tik dar labiau pabrėžė mūsų pliuralistinės visuomenės kontrastingumą. Elektronika kartais skambėjo tokiais aukštais dažniais, kad atrodė, jog gali pajusti, kaip tave pjauna viduje, narsto po kaulelį. Projektas svyravo tarp industrinės eros ir postapokaliptinio pasaulio nuojautų, kai amžinos metalo konstrukcijos lieka vienišos ir pilnos istorijų, o individas tampa ateiviu savoj žemėj.

EnergoSound_3_1

Donato Bielkausko nuotr.

Žvelgdami į Klaipėdos krašto muzikos kūrybos situaciją, šiuo metu galime pastebėti tam tikrus muzikinės scenos persirikiavimus. Globalizacija daro įtaką net ir tokio mažo krašto muzikai, supratimui, jos įgyvendinimui. Atsiranda vis daugiau globalius standartus atitinkančios muzikos, ir tai išties džiugina. Esant tokiai mažai miesto populiacijai, jaučiamas bet koks „vandens virptelėjimas“. Didelį indėlį į šio krašto muzikos vystymąsi įneša būtent šie trys muzikantai-atlikėjai, įkvepiantys aplinkinius siekti daugiau, aukščiau, geriau, skatinantys kitus imtis muzikos kūrybos, įvairių kolaboracijų. Tai jie kuria ir rašo šio krašto muzikos istoriją.

Parašykite komentarą