Silke Müller. Ieškant uosto, kuriame saugu visiems

„Ar žinai, kad skirtingose Europos šalyse – skirtingas pagalvės dydžio standartas? – pagavusi žvilgsnį, nukreiptą į jos padarytą lyginamąją pagalvių proporcijų lentelę su pavadinimais skirtingomis kalbomis, klausia Silke Müller, iš Austrijos atvykusi iliustratorė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kelionių agentūros“ rezidencijų programos dalyvė. – Austrijoje – 90 x 90 cm, Italijoje – 80 x 50 cm, Lietuvoje – 70 x 70 cm!“ 

Vokietijos Riugeno saloje gimusios, Veimare bei Vismare studijavusios bei Austrijos Lince įsikūrusios menininkės, žurnalistės, rašytojos eskizų sąsiuvinyje bei šiuo metu KKKC ir Meno kiemo languose veikiančioje parodoje mirga ne tik nuo vaikystės jai pažįstamų ir mėgstamų laivų, bet ir kasdienių daiktų: pieno pakelių, grafikos tušo buteliukų, kambarių interjerų (šiemet autorė buvo apsistojusi 26-iose skirtingose vietose) – eskizai. 

S. Müller kruopščiai perpiešia ant pakuočių užrašytus produktų pavadinimus ir juokiasi sužinojusi savo vokišką vardą esant panašų į lietuvišką silkės pavadinimą. Žuvies piešinys su lietuviškų prierašu taip pat traukiamas į jos kelionės vizualinę dokumentaciją. 

Idėjų ar šiaip patikusių grafinių motyvų kaupimas – kūrybinių profesijų atstovų mėgstama veikla. S. Müller mano, kad savąjį kūrybiškumą, įprastai realizuojamą taikomuoju būdu – iliustruojant ir apipavidalinant kultūros leidinius bei kitokią spaudos produkciją, – galima pritaikyti ir grynojo meno tikslais bei išsakant pilietinę poziciją. Pastaruoju atveju – netgi būtina. Todėl ir rezidencijos rezultatas skiriasi nuo pradinių sumanymo. 

Pakeliui į Klaipėdą ji ketino eskizuoti laivus, tęsdama pernai su kūrybos partneriu Stephanu Roissu išleistą grafinę novelę „Hafen“ („Uostas“). 

Tačiau poetiškus jūros vaizdinius emociškai nuspalvino naujienų srautas iš piečiausio Europos Sąjungos sienų ribojamos teritorijos taško. S. Müller surinktais ir išnagrinėtais duomenimis, vien per trumpą šių metų rugsėjo 1‒15 d. laikotarpį laivų ir valčių katastrofose Viduržemio jūroje, ties Italijai priklausančia Lampedūzos sala, gausybės migrantų iš Afrikos valstybių tarpine stotele vykstant į Europą, anapilin iškeliavo per 600 žmonių. 

Lietuvos žiniasklaidoje Lampedūzos raktažodis nėra tarp populiariausių: geografinis nuotolis dažniausiai sutampa su emociniu. Juolab kad nelegalių pabėgėlių problema nėra aktuali Klaipėdos jūrų uoste, kur nelegalių imigrantų skaičius įvardijamas vienetais, o jų atvykimas yra kartą per keletą metų fiksuojamas įvykis. 

Čia kur kas labiau relevantiška tema yra dešimtmetį Europos Sąjungai priklausančios Lietuvos piliečių emigracija į turtingesnes bendrijos šalis. Žinoma, kelias į sotesnę bei įvairesnę, nelygu asmeniniai prioritetai, būtį ES Rytų paribio piliečiams yra kur kas paprastesnis (ir pigesnis) nei Afrikos pabėgėliams. Tačiau emigrantų patirtis, pasiekimai ir sprendimų pasekmės nuolat figūruoja tarp skaitomiausių naujienų, intensyviausiai aptariamų temų. 

Vokiškai kalbančių šalių medijos reguliariai gvildena beprasmių žūčių, politikų ir paties Romos popiežiaus komentarų lydimą Lampedūzos problemą, kuri skaičiuoja jau antrąjį dešimtmetį. Su migracija yra kaip ir su tomis pagalvėmis – tema lyg ir visur ta pati, bet prakalbus konkrečiai, pasirodo, jog ne visai. 

Komunikacijos dizainą studijavusiai S. Müller statistikos duomenys sako kur kas daugiau nei eiliniam skaitytojui bei klausytojui. 

Infografikos kūrėja ne tik gali atskleisti nelaimės mastelį sugretindama kelis rodiklius aiškiausiu įmanomu būdu („laivas nuskendo pusantros jūrmylės atstumu nuo kranto – tai panašiai tiek pat, kiek nuo Parodų rūmų iki Smiltynės, taigi žmonės galėjo matyti žemę“; „už rizikingą kelionę į Eruopos pakraštį Somalio, Eritrėjos bei kitų Afrikos valstybių piliečiai pasiryžę sumokėti 8000-12000 dolerių, kai tuo metu panašaus atstumo kelionė iš Klaipėdos iki Karlskronos tekainuoja 49 eurus“), bet ir giliai patiria šiuolaikinio europiečio vidinį konfliktą.   

Europos Sąjungos pilietybės suteikiamos galimybės ir privilegijos, sugretintos su žmonių iš bendrijai nepriklausančių šalių kančiomis, siekiant patekti į šią išsvajotąją žemę, atrodo ciniškai nepelnytos. Ypač prisimenant sąlyginai neseną geležinės uždangos laikotarpį. 

„Mano tėvai kilę iš VDR. Jie taip pat negalėjo keliauti kur panorėję, – sako S. Müller. – Dabar aš, būdama europietė, tai galiu. Tačiau Europos Sąjungos vidinis atvirumas virsta siena ties išorinėmis jos ribomis.“ 

KKKC Parodų rūmuose I aukšto bokse eksponuojamos S. Müller parodos „Saugaus uosto paieškos“ kulminacija – mėlynas išdidintas Italijos televizijos dokumentinio vaizdo įrašo kadras. 

Jame matyti kartu su laivu nuskendusiųjų migrantų pora – moters ir vyro siluetai, laikantys vienas kitą glėbyje. Dvi iš daugelio katastrofų nusineštų gyvybių, viena iš tūkstančių asmeninių istorijų, nutrauktų beprasmiškos žūties pakeliui į išsvajotąja Europos žemę. „Gvildenant šią temą, dažnai pamirštama, jo kalba eina apie šimtus žmonių su savomis gyvenimo istorijomis ir apsisprendimais“, – priduria S. Müller. 

Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Paroda „Saugaus uosto paieškos” KKKC veiks iki š. m. spalio 19 d. 

Rėmėjai: Linco miesto rėmimo programa „LinzEXPOrt“ ir Lietuvos kultūros taryba. 

Projekte „Kelionių agentūra“ dalyvaujantiems rezidentams siūloma reflektuoti Klaipėdos regioną bei miestą, vesti dienoraščius bei „maršrutų apskaitą“, šitaip rezidentūrą prilyginant kultūrinių kelionių agentūrai. Projekto akcentai – utopijos paieškos architektūroje, laiko slinktyse, lyties bei nacionaliniame identitete.