Vieną kartą Makaronų šalyje. „Makaronų operos“ vaikams recenzija

2014 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo jaunuosius bičiulius ir jų tėvelius pakvietė į ilgai lauktos 2-jų dalių operos vaikams ir nevaikams „Makaronų opera“ premjerą. Šiai operai libretą parašė poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė, muziką sukūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, scenovaizdį, kostiumus bei spektaklio apšvietimą – scenografas Artūras Šimonis, o režisuoti ėmėsi teatro direktorius, režisierius Ramūnas Kaubrys.

„Makaronų opera“. KVMT nuotr.

„Makaronų opera“. KVMT nuotr.

Prieš septynerius metus šių menininkų kvartetas pastatė didžiulio populiarumo sulaukusią, vaikų simpatijas bei Auksinį scenos kryžių pelniusią operą „Bulvinė pasaka”.

„Makaronų opera” – „Bulvinės pasakos” tęsinys, antroji vaikiškų operų diptiko dalis. „Bulvinės pasakos“ pabaigoje į sceną atklydęs Spagetis (solistas Gintas Platūkis), „Makaronų operoje“ virtęs Ravioliu, taip pat  alkanas, maisto scenoje ir tarp žiūrovų ieškantis Pelių karalius (solistas Virginijus Pupšys), baltas scenovaizdis – tik keli elementai, iš „Bulvinės pasakos“ atkeliavę į „Makaronų operą“.

„Makaronų operoje“ skambanti kompozitoriaus Antano Kučinsko sukurta muzika yra minimalistinė, tematiškai pritaikyta konkretiems veikėjams. Vienąkart išgirdus muzikinę temą, kitąkart ją lengva atpažinti ir sutapatinti su konkrečiais Vermičelionių, Spagečių ar pelių personažais. Kiek sudėtingesnės (atlikimo prasme) yra chorinės vietos, nes skiriantis personažų muzikiniam ritmui ir melodinėms linijoms, vieni jų yra užslopinami, kiti išryškinami. Bendra dermė ima balansuoti ties harmonijos ir disharmonijos riba (viena pavojingiausių vietų – II veiksmo finalas, kai pelės ant tiltelio dainuoja „Kavalierius su pana/ virė košę su smala“. Jų, stovinčių scenos priekyje, prie pat žiūrovų, dainavimas užgožia giliau scenoje stovinčius Spagečius ir Vermičelionius).   

Scenografo A. Šimonio kurtame „Makaronų operos“ scenovaizdyje dominuoja balta ir juoda spalvos: balti Spagečių ir juodai balti Vermičelionių bei pelių kostiumai, baltai juodas prosceniumas su ant jo projektuojamomis aštuoniomis juodomis pelėmis, kurias pertraukos metu keičia aštuoni balti Spagečiai, balta scenos erdvė – baltas horizontas, balta sienelė, baltas milžiniškas zuikis, balti katilai. Toks spalvinis sprendimas ne tik tampa simboline-spalvine operos pasaulio ašimi, dalijančia šį į gėrio (baltieji Spagečiai) ir blogio (juodieji Vermičelioniai, pelės) sferas, bet ir leidžia (pritaikius atitinkamą apšvietimą) spalviškai atskirti ir kurti operos scenas: Vermičelionių scenos violetinės, Spagečių – melsvos, kautynių –  raudonos, mėlynos ir violetinės, pelių scenos melsvos bei oranžinės, vestuvių – baltai melsva. Baltame fone išskiriamos ir pagrindinių personažų princesės Lazanijos (oranžinė) bei Vermičelionio Roberto (mėlyna) figūros.

Antra, kas krinta į akis kalbant apie operos scenovaizdį – scenografijos funkcionalumas. I veiksme esančios didžiulės baltos ausinės, kurias sudaro du didžiuliai balti katilai ir pripučiamas pusmėnulis, II veiksmo pradžioje transformuojasi į spagečių lovas, o operos finale virsta vestuvių puotos stalais. Balti pripučiami „maisto detektoriai“, kuriais pelės ieško maisto, vėliau virsta 2-osios pelės (solistas Stanislovas Rezgevičius) instrumentu, kai ši dainuoja ištrauką iš „Traviatos“. Balta pripučiama ausinių dalis II veiksme virsta mėnulio ragu, ant kurio sėdėdama princesė Lazanija padeda Roberto nugalėti baimę. Du didžiuliai balti pripučiami skrituliai spektaklio metu virsta pistola, sumo imtynių arena, skydais, vestuvių pakyla-laiptais. Tokia scenografija žadina vaikų vaizduotę, parodo, kaip įvairiai galima panaudoti ir pritaikyti vieną daiktą. Tiesa, regis, kai kurios scenografijos detalės operoje atliko tik dekoratyvinį vaidmenį, pavyzdžiui, visos operos metu scenos vidury prakabėjęs didelis baltas zuikis.

Aktorių kuriami vaidmenys, kaip ir operos visuma, balansavo ties pavojingo kraštutinumo riba. Greta nedrąsiai ir netvirtai kuriamų personažų – įsimylėjusio bailaus Vermičelionio Roberto (solistas Aurimas Raulinavičius), aikštingosios Spagečių princesės Lazanijos (solistė Rasa Ulteravičiūtė), Spagečių Karaliaus (solistas Rokas Spalinskas) ir Karalienės (solistė Beata Ignatavičiūtė) bei Lazanijos Auklės (solistė Aurelija Dovydaitienė) charakterių, bendrame operos kontekste kontrastavo ir drąsia vaidyba išsiskyrė Vermičelionių Boso (solistas Kęstutis Nevulis), Pelių Karaliaus (solistas  Virginijus Pupšys),  2-osios pelės (solistas Stanislovas Rezgevičius), Raviolio (solistas Steponas Zonys), Tortelinio (solistas Šarūnas Juškevičius) bei Roberto Močiutės (solistė Jadvyga Grikšienė) charakteriai. Atskiro pagyrimo vertas choreografas Aurelijus Liškauskas, kurio sukurtas 1-osios pelės charakteris scenoje jį (aktorių) pavertė neatpažįstamu. Tokį charakterį geba sukurti tik labai stiprus aktorius.

Greta šviesaus scenovaizdžio, funkcionalios scenografijos, tikslios aktorių vaidybos, minimalistinės muzikos, maksimalaus scenos ir salės erdvės išnaudojimo, bendros spektaklio dinamikos, operoje pasigendama aiškesnio pagrindinių dramaturginio pasakojimo linijų atskyrimo, griežtesnės scenografinių elementų atrankos. Žiūrint operą susidaro įspūdis, jog režisieriui viskas vienodai svarbu: ir alkanos pelės, ir karas tarp Spagečių bei Vermičelionių, ir Kairės bei Dešinės konfliktas, ir Roberto bei Lazanijos meilė, ir Lazanijos pagrobimas. Dėl nepakankamai tikslaus įvykių išlaipsniavimo, pagrindine turėjusi tapti Roberto ir Lazanijos meilės tema, sutaikanti dvi priešiškas šeimas, nutraukianti karą, apsauganti miestą nuo pelių, operoje nustumiama į trečią planą, į pirmą vietą iškeliant pelių maisto paieškas bei Vermičelionių ir Spagečių Kairės ir Dešinės konfliktą. O dėl per didelio vaizdinių priemonių, apšvietimo, videoaplikacijų kiekio nukentėjo aktoriai, nes, judantiems paveikslėliams patraukus žiūrovų dėmesį, šis prieš aktorius nenoromis pastato nematomumo sieną.

Makaronuopera8

„Makaronų opera“ – tai vaikams adaptuota, bet ir suaugusiesiems skirta postmoderni, šiuolaikinė opera.  Joje gausu klasikinės kultūros –  pelė dainuoja ištrauką iš operos „Traviata“, skamba transformuota E. Di Capua „O Sole Mio“ versija, lietuviški tekstai susipina su itališkais, taip pat ir populiariosios kultūros ženklų – videoaplikacijos, Spagečių tėvai surengia Lazanijai jaunikių talentų konkursą, Spagečių choras, balsuodamas už kandidatus, iškelia linksmus arba liūdnus veidukus (nuoroda į „Facebook“ žinučių šypsenėles, kaip ir stilizuoti „Like“). Šie ženklai tampa žyminiu, kritikuojančiu informacinių technologijų užterštą, nereikalingos informacijos perkrautą pasaulį, kuriame viskas tampa vienodai svarbu ir reikšminga, kuriame visko per daug, ir kuriame šiandien auga mūsų vaikai bei gyvename mes patys. Tad visai „Makaronų operos“ kūrybinei grupei norisi palinkėti neįklimpti šiuolaikinės, postmodernios kultūros dirvonuose, mokėti atskirti pelus nuo grūdų, o mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius – pakviesti apsilankyti Klaipėdos Valstybiniame Muzikiniame Teatre ir savo akimis išvysti bei savo ausimis išgirsti, kas gi dedasi  toje makaronų šalyje, ir kaipgi ten visi gyvena.

Parašykite komentarą