Girtumas kaip dvasinė būsena

Girtumas – tai dvasinė būsena, iš kurios išsivaduoti galima tik paaukojus save. Tokį suvokimą po spektaklio „Girti“ premjeros 2014 m. lapkričio 28, 29 dienomis Klaipėdos dramos teatre  turėjo išsinešti ne vienas šio teatro mylėtojas.

Angelinos Furmaniuk-Savickienės nuotr.

„Girti“ yra naujausia ir paskutinė 2012 m. specialiai Diuseldorfo (Vokietija) Schauspielhaus teatrui parašyta šiuolaikinio rusų dramaturgo, aktoriaus, režisieriaus, scenaristo, vieno įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų Ivano Vyrypajevo pjesė, kurią į lietuvių kalbą Klaipėdos dramos teatrui išvertė poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas, o režisuoti ėmėsi jaunosios kartos režisierė, teatro pedagogė Loreta Vaskova.

Žiūrint spektaklį nekilo abejonių, jog režisierė yra puikiai susipažinusi su I. Vyrypajevo dramaturgija: tai patvirtina ir faktas, jog „Girti“ yra trečioji L. Vaskovos režisuota  I. Vyrypajevo pjesė (pirmosios dvi: „Valentinų diena“ 2010 m. ir „Deguonis“ 2014 m.). Analitiškai tiksliai perskaityta gili ir daugiasluoksnė dramaturginė medžiaga režisierei, drauge su scenografe Lauryna Liepaite, leido niūrią Žvejų rūmų scenos erdvę paversti estetišku restoranu.

Restoranas ir gatvė –  dvi konkrečios erdvės, kuriose spektaklio metu veikė ir su aplinka ryškiai kontrastavo keturiolika skirtingų girtutėlių pjesės personažų: prostitutė Roza (akt. Simona Šakinytė), festivalio direktorius Markas (akt. Kazimieras Žvinklys/ Darius Meškauskas), modelis Laura (akt. Toma Gailiūtė), modelio draugė Magda (akt. Sigutė Gaudušytė), Magdos vyras Lourensas (akt. Edvardas Brazys), bankininkai  Gustavas ir  Karlas (akt. Igoris Reklaitis ir Rimantas Pelakauskas), bankininkų žmonos Lora ir Linda (akt. Regina Šaltenytė ir Jolanta Puodėnaitė), vadybininkai Rudolfas, Maksas, Matijas (akt. Arnoldas Eisimantas, Donatas Švirėnas, Liudas Vyšniauskas), kunigo brolis Gabrielius (akt. Donatas Žilinskas), jauna graži mergina Marta (akt. Eglė Valdakevičiūtė).   

Pjesėje dramaturgo užkoduotas girtumas, kaip būtina žmogiškojo atsivėrimo ir atpirkimo sąlyga, režisierės sceniniame sprendime virto psichologine-fizine būsena, kurios metu aktorių kuriami personažai buvo priversti nusiimti kaukes ir apsinuoginti vieni prieš kitus bei prieš žiūrovą.

Šią nemenkų dvasinių ir fizinių žmogiškųjų jėgų pareikalavusią užduotį aktoriams palengvino jų kuriami ryškūs, komiški, vietomis netgi groteskiški išoriniai girtųjų charakteriai. Platūs, nekoordinuoti judesiai, netvirtos eisenos, nuolatiniai griuvinėjimai ir nesėkmingi mėginimai pakilti, konkrečios kiekvieno personažo nuolat it mantra kartojamos frazės – „mirties nėra“ (Markas),  „gali man atleisti?“ (Magda), „mes visi meluojam“ (Karlas), „mes – Viešpaties kūnas“ (Gustavas), „niekas negali norėti iš manęs daugiau, negu aš galiu“ (Roza), „mes visi girdim Viešpaties šnabždesį savo širdyje“ (Gabrielis), „aš myliu“ (Marta), „mes praradom kontaktą“ (Maksas), „nemyžkit į kelnes“ (Lourensas) – atskiri dramaturgijos ir  spektaklio elementai. Juos į bendrą stipraus, šiandien aktualaus vizualinio-filosofinio sceninio teksto visumą sujungė keli elementai: vieta (restoranas), gatvė, laikas (naktis) bei bendra visų personažų psichofizinė būklė – girtumas.

Spektaklio ritmas – dinamiškas, ekspresyvus, viso spektaklio metu nuolat kintantis. Linksmas, komiškas, netgi absurdiškas scenas keisdavo atskirų personažų monologai – išpažintys, kurias it intermedijos brechtiškajame minties teatre perskirdavo mobiliaisiais telefonais save filmuojantys aktoriai.

Visgi racionalus ir logiškas režisierės sprendimas dviejų veiksmų pjesę sutraukti į vieną, taip išsaugant spektaklio vienalytiškumą, žiūrovo atžvilgiu nepasitvirtino. Praėjus maždaug pusei dviejų valandų trukmės spektaklio, žiūrovui ėmė darytis sunku sekti veiksmą, norėjosi atsitraukti ir susintetinti, apmąstyti didelį kiekį vaizdinės, žodinės, garsinės bei tekstinės informacijos.

Džiugino aktorių darbas. Pirmąjį premjeros vakarą iš spektaklio konteksto tikslia vaidyba ryškiausiai išsiskyrė aktorė R. Šaltenytė. Jos kuriamas Gustavo žmonos Loros charakteris pasižymėjo psichologiniu tikslumu, psichinių bei fizinių girto personažo savybių derme. Atskiro pagyrimo vertas ir I. Reklaičio atliekamas Gustavo vaidmuo, kuriam nestigo vidinės elegancijos, lengvumo. Įtikinamas pasirodė ir aktoriaus K. Žvinklio kuriamas kino festivalio direktoriaus charakteris. Tiesa, jo personažas pristigo didesnio vidinio psichologinio svorio spektaklio finale.

Tuo tarpu jauniesiems aktoriams ne visiems pavyko vienodai tiksliai perteikti vidinę ir išorinę girtumo būseną. Sunkiausiai tai padaryti sekėsi Gabrieliaus charakterį kūrusiam D. Žilinskui, neradusiam tikslesnės vidinės ir išorinės formos, ir į šį vaidmenį perkėlusiam ankstesnių jo sukurtų personažų bruožus, pavyzdžiui, Arūnčės iš režisieriaus D. Savickio režisuoto spektaklio „Lietuviai“. Nepaisant to, aktoriaus kūrybinis potencialas didžiulis. Tad D. Žilinskui norėtųsi palinkėti užsispyrimo ir aktorinės drąsos, o visą spektaklio kūrybinę grupę pasveikinti su sėkmingu debiutu Klaipėdos dramos teatre.

Parašykite komentarą