Julijonas Urbonas. Atrakcionų griovėjas

Menininką Julijoną Urboną, kurio biografija paženklinta klaipėdietiškais faktais, pakviesti pokalbiui „iš gyvenimo“ buvo reikšminga priežastis. Kovo 25 – gegužės 10 dienomis sostinės galerijoje „Vartai“ veikė jo autorinė paroda „Stovint, krentant, levituojant“ – viena iš tęstinio projekto „Artscape“ dalių.

Julijono Urbono parodos atidarymas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Julijono Urbono parodos atidarymas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Ekspozicinėje erdvėje pristatyti kūriniai ar jų prototipai, papildyti kūrybinio proceso dokumentacija, priminė pramogų parko įrenginius. Eksponatus buvo galima interaktyviai išbandyti, patirti. Jie savotiškai reprezentavo tris esminius žmogaus sąveikos su gravitacija tipus – stovėjimą, kritimą, levitaciją.

Vienu priedėliu sunku apibrėžti šio kūrėjo asmenybę – dažniausiai apibūdinamą dizainerio, inžinieriaus, o po kiek laiko – ir filosofijos mokslų daktaro kategorijomis. Kaip aktyvus pašnekovas bendruose projektuose ir kitose gyvenimiškose situacijose Julijonas sukuria aplink save įvairiausių istorijų lauką, tad tampa sunku atsijoti realius faktus nuo sveiku humoru pagardintų legendų. Vis dėlto jo ankstyvoje biografijoje išties yra neįprastų momentų, kurie turėjo įtakos jo meninei raidai.                                                                             

Naudoja skirtingas etiketes 

– Julijonai, kodėl nelankėte vaikų darželio?

– Iš tikrųjų to reikėtų klausti mano tėvelio. Turbūt tai nėra visai reali istorija. Aš pats mėgstu sakyti, kad, matyt, mano tėtis skeptiškai vertino ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kaip savotiškas sovietų indoktrinacijos institucijas. Būdamas sovietinės santvarkos skeptikas, vengė tos sistemos sukurtų vaikų darželių ir vietoje auklėjimo darželyje vesdavosi mudu su seserimi į darbą. (aut. past. – J.Urbono tėtis vadovavo tuo metu Klaipėdoje veikusiam atrakcionų parkui). Tačiau tas darbas nėra tik fasadinė, su pramogavimu ir atrakcijomis susijusi, pusė. Tai labiau toji atrakcionų lankytojams ir vartotojams nematoma pusė: parko administravimas, visų įrenginių priežiūra, restauravimas, įvairūs garažai, kuriuose atrakcionai dažomi, tobulinami ar kitaip ruošiami naudojimui. Mūsų „darželio“, kuriame su seserimi kartais būdavome paliekami, auklėtojos ir prižiūrėtojai buvo kasininkės, inžinieriai, apsaugininkai, valytojai.

Kalbant atvirai, tose viešai pasklidusiose biografinės istorijos ištakose nemažai savotiško teatro, siekiant pritraukti publikos dėmesį. Jeigu aš paklausčiau dabar tėvo, ar jis nevedė mūsų į darželį būtent dėl to, nežinau, kokia priežastis būtų įvardyta.

– Bandant įsivaizduoti vaikišką savimonę, galima sakyti, kad turėjote šansą užaugti idealioje aplinkoje. Tėtis – atrakcionų parko direktorius – kone kiekvieno vaiko svajonė?

– Pristatydamas savo kūrybą, dažnai pasisakau, kad nuo mažens buvau intymiai susietas su atrakcionais, bet kartu ir išlaikiau jų atžvilgiu savotišką distanciją dėl polinkio į blogavimą besisupant. Tokio idealizuojančio teiginio negalėčiau patvirtinti, o jei kartais taip sakau, tai tik dėl patrauklaus skambesio. Realybėje atrakcionai man buvo pakankamai nuobodūs, tiesiog nestimuliuodavo manęs. Aš svajodavau padaryti juos įdomesnius ir subtilesnius. Man trūkdavo ne tik vidurių stimuliatoriaus, bet ir kažkokio intelektinio lygio.

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Kadangi paminėjote „teatro“ sąvoką, įdomu, kaip kuriate savo socialinį mokslininko-menininko vaidmenį? Stebint jūsų reprezentacijas viešumoje, susidaro įspūdis, kad jums svarbus ne tik daiktų  intelektinis dizainas, bet ir spekuliavimas kuriamu asmeniniu įvaizdžiu?

– Taip, aš savo biografiją nuolat keičiu, kuriu, atnaujinu. Nepaisydamas jokių chronologinių datų ar faktinių įvykių. Ir darau tai sąmoningai dėl visiškai praktinių sumetimų. Pavyzdžiui, kartais pavadinu save rašytoju, nes sumąstau, kad norėčiau ir galėčiau parašyti kokia nors tema. Tuomet per kurio nors mano projekto pristatymą ar simpoziumą, vartydami mano gyvenimo aprašymą, potencialūs užsakovai (leidinių redaktoriai), pamatę prierašą writer, pasiūlo parašyti straipsnių  konkretiems žurnalams ar knygoms ir nesigilina, ar aš esu ką nors anksčiau rašęs. Iš esmės aš mėgstu naudoti skirtingas etiketes bei jas keisti atsižvelgdamas į aplinkybes, kurios būtų naudingos: gauti finansavimą, bandant įsijungti į konkretų projektą bei siekiant sukurti gluminantį efektą, sujungus iš pirmo įspūdžio nederančius elementus – inžineriją, filosofiją, dizainą, mokslą. 

Tyrimai – būdas tobulėti 

– Sunku įvertinti, kada pasibaigia jūsų meninis-mokslinis tyrimas ir prasideda tiesiog provokacija bei patrauklaus menininko-mokslininko įvaizdžio formavimas. Ar pats atskiriate šiuos procesus?

– Tai susipina. Kartas kyla noras save išbandyti, o kartais atsiranda siekis suformuoti save tokį, koks norėčiau būti. Tuomet tereikia tiesiog save paimti už plaukų ir perkelti į tam tikrą specifinę aplinką. Pavyzdžiui, mane domina kažkokia specifinė sritis, tarkime – robotai. Tuomet aš savarankiškai ieškau tokios terpės, o ten egzistuojanti situacija ir aplinkybės mane natūraliai paveikia. Būnant sąmoningam galima labai lengvai pritapti prie naujos situacijos ir tokiu būdu tapti tokiam, koks būti sieki. Taip prasidėjo visi mano dabartiniai moksliniai tyrimai. Aš niekuomet neplanavau tapti mokslininku, tai buvo tiesiog būdas tobulėti. Per daug neapsibrėžiant, kokio rezultato aš siekiu. Net atsidūręs institucijoje, kur dabar rengiuosi ginti daktaro laipsnį, tikėjau, kad nesvarbu, kokie mano gabumai ar žinios – ten būdamas aš visuomet tobulėsiu ir savaime tapsiu tos aplinkos dalimi. Kaip sakiau, kartais tiesiog reikia save inkorporuoti į naują aplinką ir savaime tapsi tos aplinkos dalimi, jeigu, žinoma, to sieksi.

– Netenka susidurti su priešišku aplinkos požiūriu? Nebuvo situacijų, kai nepritapote arba į jūsų adaptavimąsi buvo žiūrima įtariai?

– Aš niekuomet nesielgiu radikaliai, kaip galėjo nuskambėti. Stengiuosi iš pradžių išsiaiškinti ten egzistuojančias taisykles ir prie jų prisitaikyti. Jeigu mano tyrimui reikalinga medicinos mokslo aplinka, niekuomet nesiveržiu į naują sritį ja nepasidomėjęs savarankiškai. Tačiau pasiruošiu iš anksto ne ta tema, kurią noriu pažinti ir tirti, bet pasidomiu darbo specifika ir atmosfera, kurioje veikia mane dominančios srities ekspertai. Tuomet, patekęs į medikų aplinką, aš galiu parodyti jiems pagarbą ir sukelti pasitikėjimą, kadangi suprantu, ką jie daro, kokiais būdais ar priemonėmis.

Tai iš tiesų galima prilyginti teatrui, kai susikuri sau kaukę arba vaidmenį, adekvatų tam tikram scenarijui ar aplinkybėms. 

Dizaineris ir filosofas 

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Kaip  pristatytumėte savo vaidmenį – dizaino srities mokslų daktaras?

– Mano laboratorijai (aut. past. – Dizaino interakcijų skyrius Londono karališkajame meno  koledže) būdinga specifinė tarpdisciplininė atmosfera, kuri neapibrėžia tyrimų srities, bet yra pagrįsta eksperimentinėmis ir dažnai gana radikaliomis metodologinėmis prieigomis. Čia galima jungti įvarius mokslus ir atlikti tyrinėjimus, pavyzdžiui, pasitelkiant spekuliatyvios sociologijos, neuroestetikos, teorinės biochemijos, molekulinės kulinarijos ar dar besivystančias disciplinas. Atsakant į klausimą konkrečiau – mano tyrimo laukas apibrėžiamas sąsajų dizainu, tačiau man turėtų būti suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Tokia mokslininko pozicija man padeda išsilaisvinti iš stereotipinių dizainerio kategoriją nusakančių socialinių pančių. Dizaineris dažniausiai įsivaizduojamas kaip tam tikros kūrybinės studijos ar dizaino paslaugas teikiančios komercinės arba akademinės institucijos narys. Mano siekis būtų atsiriboti nuo to tradicinio ryšio tarp kliento-vartotojo-autoriaus ir žaisti su pačia sąvoka bei samprata, kas yra dizainas. Bandyti kritikuoti, kelti klausimus, apeliuojančius į dizaino sąvokos bei sričių plėtojimą, ir kartu kurti dizainą ne vartojimui, o apmąstymui ar refleksijai…

– Ką iš tiesų veikia ar tiria dizaineris-filosofas arba „mąstytojas daiktais“?

– Mano ar panašiose laboratorijose dizaino sritį pasirinkę mokslininkai kvestionuoja dizaino status quo – eksperimentuoja, siekdami išsiveržti iš stereotipinių dizaino lauką nusakančių krypčių. Jie gali atsisakyti tos disciplinos nusistovėjusių sampratų, ribų, tikslų ar pareigų. Tai atveria galimybę žaisti, dekonstruoti savo specialybę bei kritiškai analizuojant rasti jos įtampas, problemas. Galima sprogdinti, laužyti, išmontuoti discipliną ir per unikalią perspektyvą sudėlioti ją naujai. Mano atveju daktaro laipsnis suteikia laisvę ir galimybę atsiriboti nuo dizaino srityje tarpstančios vartotojiškos socioekonominės, į rinką orientuotos būties, ir įgalina sukurti savo sistemą. Tai taip pat suteikia galimybę kurti ir pristatyti dizaino kryptis ar objektus, egzistuosiančius ateityje.

Mano kūrinių kontekste galima paminėti linksmuosius „Eutanazijos kalnelius“. Tai hipotetinis projektas. Niekas neteigia, kad jis iš tiesų bus realizuotas ir naudojamas ateityje, bet teoriškai įmanoma. Kita vertus jis nėra komercinis – negali būti parduodamas. Toks objektas atveria publikai diskusijų lauką, kuriame galima balsuoti, ar reikalingas toks išradimas, ir dėl eutanazijos apskritai. Vadinamasis balsavimas pasireiškia įvairiausiais būdais: tinklaraščių komentaruose, interneto forumuose, televizijos ar radijo debatuose, gyvais pokalbiais. Tai demokratiško dizaino produkto plėtros pavyzdys, kuris išplėtojamas ne uždarose laboratorijose be platesnio ir intymesnio ryšio su ateities auditorija ar tiksliniais vartotojais. Šiuo atveju tyrimas pradedamas ne griežtai prižiūrimoje laboratorinėje aplinkoje, o būtent atviroje viešoje erdvėje komunikuojant su publika. Dizaino disciplinai tai savotiškas pasiūlymas tapti atviresnei tiek publikos įnašams, tiek įvairiems poetiniams eksperimentams. Kalbant apie pastaruosius, mano mirties kalnelius galima traktuoti kaip savotišką mokslinę fantastiką, kurią galima aptikti tokiuose kūrybiniuose žanruose kaip kinas ar literatūra, o dizaino srityje tokia prieiga beveik neegzistuoja. Taigi abi tokio dizaino aptartos perspektyvos – dizainas debatams ir dizaino fantastika – demonstruoja, kaip dizaino sritis gali išsiplėsti iki daiktinės aplinkos demokratizavimo, ateities prognozavimo ir kūrimo įrankių bei apčiuopiamo pasakojimo žanro. 

Apie „Eutanazijos kalnelius“ 

Julijonas Urbonas, „Eutanazijos kalneliai“. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Julijonas Urbonas, „Eutanazijos kalneliai“. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Prakalbus apie „Eutanazijos kalnelius“, galiu kaip koks Rytis Zemkauskas pristatyti, jog įvedus Julijono Urbono vardą „Google“ paieškos sistemoje, pateikiama maždaug 20 tūkst. rezultatų. Pirmiausia jūsų vardas gretinamas su „Eutanazijos kalnelių“ projektu. Galima teigti, jog tai yra dabartinės jūsų kūrybos vizitinė kortelė. Kaip pats vertinate šį rezonansą? Ar prisiimate atsakomybę už tokio, komentatorių pakrikštyto „antihumanišku“, „nacistiniu“, o kartais ir „gydomuoju“, įrenginio idėjos pristatymą viešojoje erdvėje?

– Taip aš jau turiu net internete paplitusį epitetą – Julijonas Urbonas – Daktaras Mirtis. Bet vertinimų ir atsiliepimų yra labai įvairių. Net nežinau, kurių procentine išraiška būtų daugiau. Galbūt neigiami ir kritiški komentarai labiau pastebimi ir eskaluojami. Atsiliepimų srautas išaugo neplanuotai ir pirminėje projekto idėjoje nebuvo įvertintas. Manau, daugelis panašių išradimų, kaip šie kalneliai, būna išplėtojami vos neatsitiktinai. Pradiniame etape buvo užsibrėžtas inžinerinis iššūkis – apskaičiuoti ir sukurti realų, mirtiną malonumą garantuojantį pasivažinėjimą atrakcionu. Kartu tai buvo siekis sukurti baigtinį atrakcioną, paženklinantį atrakcionų progreso pabaigą. Atrakcionai kaskart darosi aukštesni, greitesni ir apskritai pasiekė situaciją, kai progresas nebeįmanomas, nes būtų peržengtos reglamentuojamos stimuliacijos bei saugumo ribos. Dizaineriai skundžiasi, jog nebeįmanoma kažko daugiau patobulinti, todėl nutariau palengvinti jų ieškojimus ir sukūriau paskutinius atrakcionų progreso ribą ženklinančius kalnelius.

Staiga pradėjus sklisti žiniai apie „Eutanazijos kalnelius“ internete bei kituose žiniasklaidos kanaluose, sulaukiau tokio antplūdžio laiškų ir skambučių, kad turėjau kone pusę metų kiekvieną dieną skirti po 1–2 valandas atsakydamas į juos. Galėjau ir neatsakinėti, tačiau pasijutau atsakingas už sukeltus debatus tokia jautria tema. Todėl pradėjau giliau domėtis eutanazijos medicina, etika, savižudybės psichologija ir pan., siekdamas išlaikyti neutralią – nei prieš, nei už tokią mirtį, tačiau aktyvią poziciją, savotiškai moderuodamas tuos debatus. Ilgainiui neigiamos reakcijos radikaliai apsivertė. Pavyzdžiui, po pokalbių su savižudybės psichologais, supratau, kad savižudžiai nėra apatiški mirties ritualui; jie visuomet atlieka vienokį ar kitokį ritualą, sąmoningai ar intuityviai surežisuotą: ar tai būtų tiesiog kruopštus rūbų sulankstymas, ar paskutinio laiško rašymas, ar paprasčiausiai tam tikri kūno judesiai, choreografija. Mano nuomone, tai yra būtent tai, ko trūksta šiandieninėms eutanazijos procedūroms, kurios niekuo nesiskiria nuo tiesiog įprastos medicininės procedūros: tabletės išgėrimas ar vaistų suleidimas. Mirtis yra lyg netekusi unikalios prasmės. Nenuostabu, kodėl savižudžiai dažnai renkasi kritimą, kaip savotišką ritualą. Šis fizinis veiksmas turtingas dramos elementų, skirtingai nei kiti savižudybės būdai. Tarkime, pistoletas – iššauni ir baigta. Kritimas suteikia dramaturginę liniją – yra akivaizdi pradžia (pasiruošimas, šuolis), veiksmas (matai, kaip artėja žemė, t.y. tikslas, ir tuo pačiu metu gali keisti pozicijas, prisitaikymus) ir pabaiga. Šis scenarijus suteikia pačiam veiksmui rituališkumo ir taip įprasmina mirtį. Tai mano mirties atrakcione yra dar labiau dramatizuota: lėtas kilimas į 500 m aukščio kritimo bokštą, paskutinis sprendimo apsvarstymo momentas viršūnėje, laisvasis kritimas, serija svaiginančių manevrų ir t.t., kritimas ir kulminacija. Taigi šie kalneliai siūlo alternatyvų, ritualizuotą, pritaikytą prie šiuolaikinės kultūros eutanazijos būdą. 

Atveria begalę trajektorijų 

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Kritimas viena iš pastarosios jūsų parodos temų, susijungiančių ties vienu gravitacijos terminu. Pristatyti skirtingi darbai, kurių tyrinėjimų laukas savotiškai susipynęs. Kurie iš šios parodos projektų jums pačiam aktualiausi?

– Tie, kurie dar neišbaigti, reikalaujantys įvairiausių patobulinimų ir ieškojimų. Tai sapnų projektas ir robotinė platforma-atrakcionas, siekiantis išplėsti atrakcionų potencialą, sąveikaujant su kitomis meno bei mokslo sritimis.

– Jeigu ateityje po kažkiek metų koks nors mecenatas sugalvotų įsteigti Julijono Urbono atrakcionų parką, kokius įrenginius įsivaizduotumėte ar norėtumėte ten suprojektuoti?

– Jeigu tame parke būtų „Eutanazijos kalneliai“?

– Ar jie būtų?

– Manau, kad taip. Tuomet ten turėtų būti visas ansamblis – turėtų veikti kiti atrakcionai, kurie atliktų panašias užduotis. Čia galima remtis ir mokslinės fantastikos rašytoju Kurtu Vonegutu, kuris užsiminė apie tai, jog didėjant žmonių populiacijai, turėtų atsirasti galimybė pasireikšti savotiškai pilietinei pareigai – užleisti savo vietą kitiems. Taip vadinama indoktrinacija, kai žmonės pradeda vertinti mirtį kaip savotišką pilietinę pareigą, o savanoriškos mirties pasirinkimas tampa ritualizuotas. Tą procesą galima adaptuoti net pramoginio pasaulio formoms. Tarkime, realybės šou. Kai kameros iš įvairių perspektyvų parodo patį mirimą. Panašiai, kaip neseniai iš 39 km su parašiutu besileidusio Felixo Baumgartnerio šuolis, kuris gyvai buvo transliuojamas įvairiausiais internetiniais kanalais. (Iš tiesų šia idėja yra paremta viena trumpojo metražo filmo scenarijaus versija, kurią vysto viena britų filmų kūrėjų grupė. Mano „mirties kalneliai“ ten atlieka pagrindinį vaidmenį.)

Kaip šis reiškinys atrodytų sumodeliuotame pramogų parko formate, aš neįsivaizduoju, bet manau, kad eutanazijos tema atveria begalę trajektorijų. Aš tiesiog suprojektavau mechaninę kritimo trajektoriją. Nekūriau aplinkos, infrastruktūros, kasos būdelių ar medicinos punkto. Tik savotišką choreografinę liniją, atvirą interpretacijai. Publikos reakcija jau kuria kitus scenarijus ir judėjimo trajektorijas: ar tai eutanazijos, ar egzekucijos, ar pramoginė mašina, ar mokslinės fantastikos filmas?.. 

Patinka būti mazgu tinkle 

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Julijonas Urbonas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Kurioje realybėje pats jaučiatės geriausiai?

– Tarpinėje. Arba vadinamojoje moderatoriaus. Man patinka būti mazgu tinkle. Surišti idėjų, kūrybinių strategijų, socialinių sričių, technologijų tinklo mazgus.

– Parodos atidarymo metu girdėjome gražų pristatymą, kuriame buvo paminėta, jog garsinate Lietuvos vardą pasauliniame meno kontekste. Ar tikrai jaučiate augantį populiarumą ir paklausumą meno rinkoje?

– Sunku pasakyti, kadangi aš veikiu kiek kitokiame, gana neįprastame meno lauke: tarp kūrybinės studijos, mokslinės laboratorijos, galerijos, akademijos ir cecho. Meno rinka man pakankamai naujas reiškinys ir dėl to, kad gyvenu iš mokslinių dotacijų. Kalbant apie populiarumą, pirmuoju atveju, t.y. meno tyrimų lauke, galiu tvirtai teigti, kad populiarėjimą jaučiu – tiesiog padaugėjo įvairiausių pasiūlymų. Meno rinkoje taip pat yra padidėjęs susidomėjimas: vis labiau mano kūryba domisi kolekcininkai ir meno galerijos.

– Ar tiesa, kad pirmiausia turi būti pripažintas kitur, užsienyje, ir tik tuomet gali grįžti ir pradėti dirbti čia? Ar būtų buvę galima imtis jūsų realizuojamų projektų be patirties kitose šalyse?

– Būtina keliauti, turėti tarptautinių ryšių. Būtina pažinti kitus kraštus įvairiai – kaip kūrėjui, turistui, „autostopininkui“ ir net kaip benamiui. Būtina keisti gyvenimo poziciją tiesiog fiziškai. Tai išlaisvina nuo visų nusistovėjusių vertybių, verčia būti kritiškesniam, įžvalgesniam, kartu ir visokeriopai tolerantiškesniam. Būtent toks mobilumas daro kūrybą unikalią ir turtingą prasmės atžvilgiu. Taip ji tampa labiau suprantama, prieinama.

– Turite autoritetų, į kuriuos norėtumėte lygiuotis?

– Žinoma. Paskutinis iš tokių pavyzdžių būtų prancūzų filosofas Paulas Virilio, kuriuo ilgai žavėjausi, skaičiau jo darbus ir kelis kartus sutikau jį gyvai. Žavėjausi juo, nors ir nesuprantu prancūzų kalbos, o jis nekalba angliškai. Jo retorika – tai nepaprastai įtaigus muzikinis žanras. Nors ir nesuprasdamas kalbos, stebėjau jo paskaitas iš šalies ir galėjau vertinti ne tik jo iškalbą, bet ir publikos suvaldymą. Tuo jis mane labai sužavėjo. Mane ypač intriguoja jo gebėjimas beveik tūkstantinę auditoriją įtraukti į dialogą. Nors ir tylų, netiesioginį. Dialogas vyksta, kai vienas iš klausytojų, nors ir garsiai nepasireiškia, tačiau įsitraukia aktyviu klausymusi, savo mąstymu. Tai patvirtina mano diskusijos su P.Virilio mokiniais. Kalbu apie paskaitinę retoriką, tačiau puikiai įsivaizduoju, kaip tą patį būtų galima perkelti į kūrybą.

– Grįžkime prie pokalbio ištakų ir Klaipėdos. Ar uostamiestis lieka tik jūsų biografinis įrašas, ar turite ketinimų, pasiūlymų artimiausiu metu pristatyti savo kūrybą gimtajame mieste?

– Artimiausiu laiku planuoju sutelkti dėmesį ne į geografinę sritį, bet į šiuo metu vystomiems projektams reikalingus išteklius.

– Ar yra tokia vieta, kuri vienareikšmiškai Klaipėdoje jums yra prioritetinė?

– Be išlygų. Atrakcionų parkas.

– Betgi jo nebėra.

– Bet ant asfalto tebėra žymės, jo pėdsakai. Unikalus miško parkas. 

VIZITINĖ KORTELĖ

Julijonas Urbonas gimė 1981 m. Klaipėdoje.

„Užaugo“ sovietiniame Klaipėdos atrakcionų parke, kurį vėliau perorganizavus į UAB „Poilsio parkas”, jam vadovavo (2004–2007 m.). Tai turėjo įtakos jo mokslinių, meninių, filosofinių bei inžinerinių tyrimų laukui bei temoms.

1999–2003 m. – menų bakalauro studijos Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, 2003–2005 m. ten pat – magistrantūros studijos. Menų magistro diplomas – su žyma „Už kūrybišką novatoriškumą“.

2005–2007 m. – menotyros mokslo krypties doktorantūra (sustabdyta) VDA.

Nuo 2007 m. rengia meno daktaro (angl. practice-led Doctor of Philosophy) disertaciją gravitacinės estetikos tema Londono karališkajame meno koledže, Dizaino interakcijų skyriuje.

Šiuo metu gyvena Vilniuje, yra laisvai samdomas dizaineris, menininkas, lektorius, inžinierius, rašytojas įvairiuose projektuose skirtingose pasaulio vietose.

Svarbesnės pastarųjų metų parodos: „Design and Violence“ Modernaus meno muziejus (MoMA) Niujorke (JAV, 2014), „Stovint , krentant, levituojant“ Vilniaus galerijoje „Vartai“ (2014), „Design Shanghai 2013“ Power Station of Art Šanchajuje (Kinija, 2013), Lisabonos architektūros trienalė (Portugalija, 2013), „Update_4 Biennial, Zebrastraat Gente (Belgija, 2012), „Sound Art. Sound as Medium of Art” ZKM, Karlsrūjėje (Vokietija, 2011), „Human+“ „Science Gallery“ Dubline (Airija, 2011), „Skambančios durys / Sounding Doors”, – serija interaktyvių garso instaliacijų įvairiose Karlsrūjės viešosiose erdvėse / projekto „Open Doors“ dalis (Vokietija, 2011), Japonijos medijos menų festivalis Nacionaliniame meno centre Tokijuje (Japonija, 2010), „St Etienne Design Biennale“ St. Etiene (Prancūzija, 2010), „Sukurta Klaipėdoje“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose (2009), „Kalbančios durys” – serija interaktyvių instaliacijų, kūrybinių dirbtuvių ir pokalbių įvairiose Vilniaus viešosiose erdvėse, Europos kultūros sostinės programos dalis (2009).

Apdovanojimai: Liedts–Meesen fondo įsteigtas publikos prizas už „Eutanazijos kalnelius“ Naujųjų technologijų meno apdovanojimuose Gente (Belgija 2012), Linco (Austrija) meno, technologijų ir visuomenės festivalio „Ars Electronica“ apdovanojimas „Award of Distinction“ už projektą „Kalbančios durys“ (2010).

Julijonas Urbonas pristatomas interviu-portretų serijoje „DEDIKUOTA Klaipėdai“, kurioje kalbinami kuriantys ar visuomeniškai aktyvūs žmonės, kurie šiuo metu ne(be)gyvena Klaipėdoje, bet yra vienaip ar kitaip paveikę ar nuotoliniu būdu daro įtaką uostamiesčio kultūriniam identitetui ir savitumui.

Parašykite komentarą