2010-04-20

Baigėsi jubiliejinis 15-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis "Kino pavasaris". Paskelbti: konkurse nugalėjęs Rytų ir Vidurio Europos debiutuojančio režisieriaus filmas, į Kanus keliausianti lietuvių aktorė, "žiūroviškiausia" juosta, paskatintas perspektyviausias debiutuojantis lietuvių režisierius... Festivalio programą užvėrė Mariaus Ivaškevičiaus trumpametražis filmas "Tėve mūsų", kurį vertėtų vadinti kino novele. Nedovanotinai trumpas kūrinys žiūrovus sužavėjo aktorių vaidyba, meistriškai sukurta slegiančia atmosfera.

Pasibaigusi kinomanų šventė pasiūlė ir keletą pokalbio temų, kurias "Kultūrpolis" aptarė su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kino istorijos dėstytoju, buvusiu televizijos laidų vedėju Stasiu Baltakiu. Susitikome bare "Laiko ratas" šalia Vokietijos ambasados - ramioje, tylioje šviesos salelėje - tokioje, į kurią vėlų šiokiadienio vakarą užsuka tik barmeno bičiuliai. "Gera vieta pailsėti ir persigrupuoti", - pasakytų "Baimės Las Vegase" personažas.

Lukoilas ir Statoilas

S.Baltakį nustebino "Kino pavasario" uždarymo filmas. Ne tiek jis, kiek pati tema – beveik "paraidžiui" ekranizuota austrų maniako, elektros inžinieriaus Josefo Fritzlio ir daugybę metų jo kalintos ir žagintos dukters istorija. "Paprastai, teisę atkurti tokias istorijas ekrane tuoj pat įsigyja Holivudas. Galiu šimtu procentų garantuoti, kad J. Fritzlio istorija buvo nupirkta. Tad jei režisierius susuktų Holivudo dėmesio vertą filmą, surinktų daug pinigų, už autoriaus teisių pažeidimą jam grėstų baudžiamoji atsakomybė. Net jei toje istorijoje figūruotų lietuviškos pavardės, veikėjai. Nebent scenarijaus autorius remtųsi panašiu įvykiu Lietuvoje", - teigė S. Baltakis. Pasak pašnekovo, visi objektai, kurie patenka į juostos kadrą, privalo būti įforminti juridiškai: jei netyčia nufilmuosi kokakolos buteliuką, šio vardo savininkai gali pareikalauti solidaus finansinio atlygio. "Nori filmuoti Lukoilą? Eini pas jį ir tariesi. Derybos vyksta sunkai? - pagrasini, kad eisi pas Statoilą. Tada susitariate, Lukoilas sutinka paremti filmo gamybą", - sakė pašnekovas. Užsienyje tai vadinama teisių išgryninimu (rights clearance). Šios srities specialisto Lietuvoje kol kas nėra. S.Baltakio teigimu, festivalyje toks filmas kaip "Tėve mūsų" gali būti rodomas. Tačiau jei bus sumanyta jį parduoti platintojams, šie būtinai pasiteiraus, kaip yra su filmo teisėmis. "Jie gali atsisakyti arba patys imsis tvarkyti teisinius reikalus", - sakė jis.

Didelis pliusas

"Per sunkmetį festivalis sugeba augti. Tai didelis pliusas", - klausiamas apie "Kino pavasarį", sakė S. Baltakis. Jis prisiminė, kad šio renginio sumanytojai prieš penkiolika metų pradėjo itin kukliai: rodydami senus, daugeliui jau matytus filmus. "Dabar atvežami patys naujausi. Be to, išgalima pasikviesti ir žvaigždžių", - tvirtino pašnekovas, festivalio kuluaruose sutikęs savo bičiulį prodiuserį Barrą Potterį iš Los Andželo. Pasak S.Baltakio, jau antri metai vykstanti konkursinė programa - rimto festivalio požymis.

Šiemet "Kino pavasaryje" pastebėtas įdomus reiškinys: anksčiau bilietai būdavo išperkami į visus filmus. Dabar atsirado diferenciacija, žiūrovas pradėjo rinktis, į kuriuos filmus eiti, į kuriuos – ne. "Į vienus filmus buvo nupirkti visi bilietai, į kitus tik dešimtadalis. Sunku pasakyti, ar veikia sunkmetis, ar žiūrovų išprusimas. Beje, buvo filmų, į kuriuos nebuvo galima gauti bilietų", - sakė pašnekovas.
Ko reikia Vilniaus tarptautiniam kino festivaliui, kad šis kada nors galėtų lygintis su didžiaisiais, pavyzdžiui Berlinale? Pasak S.Baltakio, Berlyno festivalis neseniai minėjo šešiasdešimtmetį: amžius yra svarbus veiksnys. Tačiau bene svarbiausias – dideli pinigai, renginio biudžetas. "Kartu su pinigais ateina ir svarba. Kai festivalis auga, atsiranda turtingesni rėmėjai. Tada jis gali pasikviesti žvaigždes, žinomus režisierius. Kol kas "Kino pavasario" konkurso filmai neprilygsta tiems, kurie rodomi Toronte, Berlyne, Venecijoje", - sakė S. Baltakis. Tačiau, anot jo, Vilniaus kino festivalis yra perspektyvus, potencialus.

Be išeiviškų intonacijų

S.Baltakis baigė teatro meno magistrantūrą LMTA (tuomet - konservatorija). Dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre. 1989-aisiais jis išvyko gyventi į Kanadą. Tačiau nuo Lietuvos nenutolo. Apie tai byloja per du dešimtmečius nė kiek nepakitęs akcentas (negirdėti Bobelio-Drungos-Adamkaus intonacijų). Jo kurse mokėsi vėliau išgarsėję aktoriai, režisieriai Arvydas Lebeliūnas ir Sakalas Uždavinys. Pirmasis su žmona aktore Ieva Zelionkaite pusketvirtų metų gyveno Vankuveryje, jiems S.Baltakis padėjo įsikurti. Ten pat patraukė ir S.Uždavinys. "Visi atvažiavo į Kanadą ir visi sugrįžo į Lietuvą", - juokėsi pašnekovas. S.Baltakis mokėsi Kalifornijos Menų institute, Kanadoje dėstė Viktorijos Kino mokykloje bei Vankuverio dramos mokykloje "Lyric".
S.Baltakis buvo keturiems metams grįžęs į Lietuvą, dirbo komercinėje televizijoje. "Iš pradžių sukausi kvailoj laidoj, po to – pusiau kvailoj, o galiausiai jau visai normalioje – "25 kadras", - juokdamasis prisiminė jis. Gana retai ir nereguliariai rodomą laidą apie kiną jiedu rengę su režisieriumi Arūnu Mateliu. "Ji turėjo siaurą, bet ištikimų, kinu itin besidominčių žiūrovų ratą", - prisiminė pašnekovas. Kitą rudenį sako norįs sukurti panašią laidą, nors tokia idėja dabar reikalauja nemažų pinigų. "Anksčiau "telikas" mokėdavo laidos autoriams. Dabar – atvirkščiai: pageidaujama, kad prodiuseriai "atsineštų" pinigų", - dėl sunkmečio atsiradusius pokyčius minėjo S.Baltakis. Jis norėtų sukurti informacinę-edukacinę laidą, žiūrovams parodyti kino gamybos virtuvę: interviu iš filmavimo aikštelės – su operatoriais, režisieriais, apšvietėjais ir kitais šios meno rūšies kūrėjais.

Šiuo metu su bičiuliais Vilniuje, Paplaujos rajone S.Baltakis yra įkūręs alternatyvią kino studiją "STG Studios". Patalpos neseniai baigtos tvarkyti, visiškai parengtos kino gamybai. "Tai geriausia vieta statyti filmus. Su mumis bendradarbiaus Kristina Buožytė, "Kolekcionierės" režisierė. Ji stato naują filmą darbiniu pavadinimu "Aurora", - sakė S.Baltakis.

Mėgins prastumti

Ar Kanada galėtų būti pavyzdžiu, kaip stiprinti ir remti Lietuvos kino pramonę? S.Baltakis įsitikinęs, kad nemažai jai padėtų mokesčių grąžinimo įstatymas. Mokesčių lengvata (tax insentives) labai pasiteisino Kanadoje, jos pavyzdžiu pasekė kai kurios Amerikos valstijos, taip pat Vengrija ir Rumunija. "Holivudo“ prodiuseris, atvykęs į Kanadą statyti filmo, žino, kad atgaus penktadalį filmo biudžeto – Kanada grąžina mokesčius. Valstybė suvokia, kad vietiniai paslaugų tiekėjai ir mokesčių mokėtojai gavo pelno: prodiuseris mokėjo už viešbučius, už maistą, aptarnavimą, nuomą. Jis paliko pinigų, kurie, galbūt, atiteks nacionaliniam kinui, - aiškino S.Baltakis. „Dabar mes mėginame prastumti tokį įstatymą. Latviai jį jau turi. Jei filmuoji Rygoje ir juostoje matyti miesto vaizdai, valstybė grąžina prodiuseriui 15 proc. filmo biudžeto. Jei tų vaizdų nėra, atiduoda tik 10 proc., o jei filmuoji kitose šalies vietose, grąžinami 7 procentai. Todėl į Latviją dabar atvažiuoja Holivudas, o Lietuva aplenkiama", - pabrėžė S.Baltakis. Nacionalinę Kanados kino produkciją remia kompanija "Telefilm Canada". Vaidybiniams filmams per metus ten skiriama apie 90 mln. dolerių. Dokumentinių filmų gamybą remia kita kompanija. Pačios jos finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Kiekviena šalies provincija turi savo Kino komitetą (film comission) ir kino centrus, kurie skirsto pinigus.

Pasak pašnekovo, Kultūros ministerija nėra vienintelis kino pramonės rėmėjas. Jo tikinimu, privačių lėšų kino kūrimui Lietuvoje esama. "Tačiau prodiuseris – žavi blondinė ar protingas vyrukas, turi įrodyti maximų savininkams, automobilių pardavėjams, stomatologams – statykite filmą. Kol lietuviškas filmas yra silpnas, kol neturi genijų, talentų, kol nėra vardo, niekas nenori "merkti" pinigų. Merkti ten, iš kur jie negrįš", - sakė S.Baltakis.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1