2010-04-12

 „Ne kartą jaunesni žmonės sakė, kad sunku sukurti filmą Lietuvoje. Sunku, bet jei jo nepadarai, vadinasi, nepakankamai nori“, – sako režisierius T. Donela.

Netrukus kino teatrus pasieks jo filmas „Atsisveikinimas“. Tomas Donela pastebi, jog šio amato žmogui, dirbančiam Lietuvoje, vis dar būtina „garsiai rėkti, muštis, reikalauti ir kelti skandalus“, jei nori įgyvendinti savo sumanymus.

„Atsisveikinimas“ – ketvirtasis Jūsų filmas. Kas buvo ta visa ko pradžia?

Dėl to, kad tai yra ketvirtas filmas, drįstu abejoti. Žiūrint, ką vadiname filmu. Aš dariau dar visokių filmukų Australijoje ir netgi – ko niekas Lietuvoje nenorėjo žinoti ir nežino – buvau patekęs į Berlyno festivalio konkursinę programą.

Baigiau universitetą ir supratau, kad noriu daryti kiną, bet Lietuvoje tuo metu nebuvo kur stoti – vaikų darželis. Bandžiau stoti į Maskvos kino institutą (VGIK), praėjau kūrybinį konkursą, bet kadangi buvau baigęs universitetą Lietuvoje, man neleido laikyti egzaminų. Pasakė: „Eik į armiją, sugrįžk ir tada mes tave priimsime.“

Pirmasis mano filmas buvo „Durys“. Man labai padėjo Šarūnas Bartas (tada jam buvo 18 metų), Valdas Navasaitis ir Jonas Šileika. Dabar Jonas Šileika yra pranciškonų provincijolas Kanadoje, o Navasaitis, atrodo, išvažiavo į Norvegiją. O Bartas yra Bartas.

Jie tada man padėjo per tris dienas mano bute tą pirmąjį filmuką nufilmuoti. Su juo išvažiavau į Australiją. Jei nebūčiau to padaręs, niekas nebūtų priėmęs manęs į Australijos kino, TV ir radijo mokyklą.

Trys šimtai rublių – tiek man kainavo mano pirmasis filmas. Labai gerai prisimenu, nes pardaviau savo odinį paltą. Už butelį konjako gavome labai gerą objektyvą. Aktorius maitinome keptomis vištomis. Kadangi Šaras (Š. Bartas – lrt.lt) dirbo mėgėjų studijoje, jis man davė ir kamerą, ir juostą. Ryškinome paskui Rygoje.

Filmą montavau jūsų televizijoje, pastate kur montažinė. Nežinau, ar ji dar yra. Atėjau jau į darbo pabaigą ir radau nuostabaus grožio montuotoją, vardu, man atrodo, Margarita. Mes sėdėjome visą naktį, montavome užsitraukę užuolaidas, kad milicininkai nepamatytų ir neišvarytų lauk, o ryte, baigę montuoti, išėjome kaip niekur nieko.

Kino kūrimas – tai Jūsų svajonė, ambicija, tiesiog profesija ar kažkas kita?

Niekada nemąsčiau tomis kategorijomis. Nežinau. Jeigu atsakysiu, kad pašaukimas, tai bus labai jau toks mandras atsakymas. Svajonė – galbūt. Taip, ko gero, taip ir yra. Kažkada rašiau eilėraščius. Ir, manau, visai kai kurie buvo neblogi. Kinas – visai kitokia saviraiškos forma. Atėjęs į kiną nustojau rašyti eilėraščius.

Filmą „Atsisveikinimas“ puoselėjote daugiau nei 10 metų – ar nepasikeitė tai, ką norėjote pasakyti?

Esminiai dalykai nesikeitė, tačiau keitėsi šiek tiek gyvenimas aplinkui, todėl scenarijų teko koreguoti. Dabar atėjęs į restoraną tu pamatai vieną publiką, o prieš penkioliką metų ten sėdėjo visokie „treninginiai“ ir buvo visiškai kita atmosfera. Kažkokia agresija, kažkas nenuspėjamo. Šiandien viskas ramu ir gražu, visi linksmi ir laimingi.

Jūsų filmas turi du pavadinimus. „Atsisveikinimas“, o greta, skliausteliuose, „Laimingo žmogaus istorija“. Kokia ji?

Mano pagrindinis personažas gale filmo pats pasako, kad yra labai laimingas, kad jam labai pasisekė. Tame lašas ironijos tikrai yra. O dėl kitų – kiekvienas ją savaip supranta. Dainiaus Kazlausko įkūnytam personažui laimė yra suspėti padaryti tai, ką jis nori padaryti.

Kas ta laimė šiandien mūsų žmogui? Kas laimė Jums, kaip kūrėjui?

Laimė tokia pati, kaip ir visais laikais. Ji priklauso nuo žmogaus. Man laimė yra galėti padaryti ką noriu, nebūti priklausomam nuo kokių nors cenzorių ar finansuotojų. Aš puikiai prisimenu tarybinius laikus, kai buvo galima daryti filmą, kokį tau leidžia daryti, o ne kokį tu nori.

Aš tiesiog labai džiaugiuosi, kad niekas manęs nespaudžia, niekas manęs nebando surišti. Turiu visišką kūrybinę laisvę.

Filmo „Atsisveikinimas“ idėja Jūsų galvoje gimė prieš 14 metų, 1996 metais. Tačiau kino teatrus šis Jūsų darbas pasieks tik šiemet. Dėl kokių priežasčių teko taip užtrukti?

Priežastys labai paprastos. Aš dešimtį metų laukiau finansavimo. Savo eilę atstovėjau. Tik tiek, kad tuo dabar džiaugiuosi – jei būtų leidę man daryti filmą prieš 14 metų, manau, tai būtų buvęs kitoks filmas. Man atrodo, kad dabar jis yra žymiai geresnis.

Ar buvo sunki kova dėl filmo?

Ne tas žodis. Aš sakyčiau ne kova – karas. Su visais. Nenoriu aš tų juodžiausių metų prisiminti. Niekam to nelinkiu.

Kokiu būdu pats surinkote lėšas, reikalingas „Atsisveikinimiui“ sukurti? Kokią sumą siekia šio filmo biudžetas?

Apytikslė suma viršija 2 mln. litų. 1,9 mln. litų gavome iš Kultūros ministerijos. Iš Lenkų valstybinės kino studijos – dar apie 200 tūkst. ir iš olandų privačios kompanijos panašiai.

Ar šiandien kino filmą norintis Lietuvoje sukurti režisierius gali tikėtis jį susukti vien tik iš valstybės dotacijų? O gal vienintele išeitimi filmui išvysti dienos šviesą tampa didesniąją filmo biudžeto dalį sudarančios kūrėjo asmeninės arba iš rėmėjų surinktos lėšos?

Filmą galima sukurti ir iš valstybės dotacijų, bet koks tas filmas: jei filme vaidina penki aktoriai ir yra septynios lokacijos – jam tikrai nereikia dviejų milijonų. Mano filme vaidina daugiau nei 30 aktorių ir yra apie 40 lokacijų. Tie, kurie nesusiję su kinu, galvoja, kad tuos milijonus įsidėjau sau į kišenę. O kiek iš tos sumos „Sodros“ mokesčių, kiek PVM ir visokiausių kitų mokesčių sumokėta. Jeigu dar mes turėtume savo laboratoriją, tai apskritai viskas grįžtų į Lietuvos biudžetą.

Labai nuoširdžiai bandžiau per visus savo draugus ir pažįstamus, didžiąsias kompanijas ir per multimilijonierius rasti lėšų. Niekam neįdomu. Filmas Lietuvoj iš principo negali atsipirkti, nes mūsų auditorija yra tik 3 milijonai žmonių, įskaičiuojant senelius ir kūdikius. Prieš įstojant Lietuvai į Europos Sąjungą dalyvavau vienoje konferencijoje Graikijoje. Ten buvo labai aiškiai pasakyta, kad šalies, kuri turi mažiau negu dešimt milijonų gyventojų, kinas neišvengiamai turi būti remiamas valstybės. Padaryk absoliutų šedevrą – tu niekaip nesurinksi sumos, kurią išleidai.

Man atrodo, net tarybiniais laikais „Skrydis per Atlantą“ buvo vienintelis filmas, kuris atsipirko, nes, atrodo, ar ne milijonas žmonių jį pažiūrėjo Lietuvoje. Bet tai buvo tikrai išimtinis atvejis. Tai buvo nostalgija lietuviškumui, mūsų didvyriams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui.

Valstybė elgiasi labai kvailai nesuprasdama, kad kino gamyba yra ne tik Lietuvos vardo garsinimas pasaulyje (jeigu pavyksta, aišku, filmas), bet ir ekonomikos dalis. Joje dirba aukščiausios kvalifikacijos žmonės, jie gauna algas, jie moka mokesčius, jie maitina savo šeimas ir neina į Darbo biržą, neišvažiuoja į užsienį.

Tad ar sunku šiandien BŪTI kino kūrėjams?

Lietuvoje kiną gali daryti tik bepročiai arba visiškai abejingi rezultatui žmonės, kurie tik gamina ir įsisavina finansus, kitaip sakant, „daro projektą“.

Teko girdėti, kad filmo „Atsisveikinimas“ scenarijus parašytas remiantis Jūsų paties asmenine patirtimi, išgyvenimais? Pakomentuokite plačiau.

Aš manau, kad bet kokia kūryba negali būti atsieta nuo asmeninių išgyvenimų. Ar tai yra literatūra, ar tai yra poezija, ar tai yra kinas, ar tai yra tapyba. Net jei tai būtų svetimo žmogaus scenarijus, vis tiek tu turi jį perleisti per save, išjausti ir suvokti, o tada pasirinkti tas priemones, kuriomis geriausia jį perteikti. Ką aš dar pažįstu geriau negu save? Bet „Atsisveikinimas“ – jokiu būdu nėra autobiografija.

Kaip pastebite, Lietuvoje kinas pastaruoju metu dažniau kuriams iš idėjos ar kitais tikslais?

Man labai sunku atsakyti į šitą klausimą. Aš negaliu vertinti. Aš galiu tik dar kartą pakartoti, kad mano supratimu finansavimas tikrai neadekvatus tam potencialui, kurį Lietuvos kinas turi. Mes išradinėjame dviratį ir taip jau dvidešimt metų. Reikia pasižiūrėti, kaip yra padarę estai. Nukopijuoti jų patirtį. Jie turi Nacionalinį kino centrą. Estijoje gyvena vienas milijonas gyventojų, o kino finansavimas yra tris kartus didesnis negu Lietuvoje.

Viską jie turi. Ir koprodukcijas jie daro, ir komercinius filmus. Filmų reikia visokių – turi būti ir dramos, turi būti ir nuotykių, turi būti ir detektyvai, ir miuziklai, ir komedijos. Kada jūs matėte paskutinę lietuvišką komediją? Paskutinį miuziklą? Detektyvą? Jų nėra.

Dėl to, kad viską sprendžia septynių žmonių komisija. Yra posakis, kad kupranugaris yra arklys, kurį piešia komisija. Aš manau, kad turi būti vienas žmogus, kuris skirstytų finansavimą ir už tai atsakytų savo vardu. Jei po poros metų nematytume rezultato, tai lai jis su triukšmu eitų velniop ir ateitų dirbti kitas.

Lietuva ne du filmus per metus turi gaminti. Blogiau nei pas mus yra tik Maltoje. Visas pasaulis supranta, kad kinas yra ekonomikos dalis, kad jis naudingas šaliai. Tik lietuviai šito niekaip nesupranta.

Kaip Jūs pats vertinate lietuviškų kino filmų kokybę? Kas jai iš tikrųjų labiausiai kenkia?

Mes turime gabių žmonių, bet tie gabūs žmonės ne visada išgirstami, ne visada palaikomi. Yra kažkokie interesai, kažkokios draugystės, giminystės ryšiai. Be to, kartais aš žiūriu filmą, o galvoje mintis: „Kam jis jį darė, vardan ko?“ Ir taip nutinka ne kartais… O tai yra blogai.

Vėlgi, mano filmas dar neįvertintas, o aš čia kalbu taip, lyg būčiau padaręs šedevrą. Bet galiu užtikrinti, kad dariau jį nuoširdžiai.

Kaip vertinate Lietuvos kino galimybes bendradarbiauti su kitų šalių kino kūrėjais ar mecenatais?

Mecenatai… Užmirškite. Filmo gamyba yra biznis, tai yra verslas. O bendradarbiavimo galimybės yra labai didelės ir, manau, kad ypač ta jaunesnioji prodiuserių karta jas labai sėkmingai išnaudoja.

Galbūt reikėtų labiau paremti tas paieškas, nes iš tiesų tai yra labai sunkus darbas – surasti partnerį lietuviškam filmui. Na, kodėl užsieniečiai turi investuoti į lietuvišką filmą? Jei filmas būtų anglų arba rusų kalba, tada galimybės iš karto praplatėja.

Kokios priežastys labiausiai trukdo lietuviško kino sklaidai pasaulyje? Galbūt bandysite jas įveikti ir su savo filmu bei aktorių komanda patrauksite į jo pristatymo gastroles po pasaulio miestus?

Tam, kad patrauktume į pasaulį, reikia, kad pakviestų, tam kad tave pakviestų, reikia kad jie pamatytų. Dabar aš esu užsiėmęs vien Lietuvos žiūrovu, o jau po premjeros pradėsiu galvoti, kokie festivaliai, kur ir kaip. Kas dėl sklaidos problemų, čia vėl atsiremiama į tuos pačius pinigus. Amerikiečiams yra paprasčiau, nes jie už 20 milijonų padaro filmą ir įdeda dar 5 milijonus reklamai.

Jei galėtumėte duoti vieną patarimą iš patirties kuriantiesiems lietuvišką filmą, koks jis būtų?

Kariaukite už tai, kuo tikite. Jeigu netikite – nekariaukite. Reikia įrodyti, kad tai, kuo tiki, turi vertę. Man yra sakę ne vieną kartą jaunesni žmonės: „O Jėzau, kaip sunku padaryti kiną Lietuvoje.“ Aišku, sunku. Bet jeigu tu jo nepadarai, vadinasi, nepakankamai nori.

Norėk – rėk, muškis, reikalauk, kelk skandalus. Bet kokie būdai yra geri, svarbu, kad padarytum, ką esi užsibrėžęs.

Galbūt jau dirbate prie naujo projekto?

Tai bus visiškai kitoks filmas. Jis bus anglų kalba, apie prancūzų legioną Afrikoje, keistą senį, kurį vaidins Rutgeris Haueris. Scenarijų parašėme su Arvydu Šlepiku, bet mes jį perrašysime dar turbūt ne kartą. Bet tai bus po filmo „Atsisveikinimas“ premjeros ir bent vienos savaitės atostogų.

Filmuoti geriausiu atveju tik kitais metais pradėsime. Dabar ieškosime finansų, dirbsime su paraiškomis– filmo sąmata gali siekti iki penkių milijonų eurų. Tikimės reikalingą sumą gauti iš Olandijos, Ispanijos, Prancūzijos.

Kaip manote, esamomis sąlygomis, kokia lietuviško kino ateitis?

Manau, kad ateitis yra tie jauni žmonės. Ypač su talentu, su žibančiomis akimis. Tie, kurie nori, dirba, kurie siekia. Jų tikrai nėra mažai. Visi šaunūs yra. Ir Giedrė Beinoriūtė, ir Ignas Miškinis, ir Emilis Vėlyvis (nors jo darbai man visiškai nepatinka, bet negaliu nuneigti žmogaus profesionalumo). Išvardijau tik tuos, kurie dabar atėjo į galvą – jų yra gerokai daugiau.

Palaukime, netrukus pasirodys Sauliaus Drungos filmas.

Tiesiog reikia jais tikėti. Reikia duoti šansą. Kiekvienas žmogus turi turėti šansą padaryti vieną filmą. Ir tada, jeigu matai, kad jis nemoka jo padaryti, tada daugiau jo nefinansuoti.

Yra vieno prancūzų klasiko (tik neatsimenu pavardės) posakis: „Filmus gali daryti bet kas, išskyrus tuos, kurie įrodė, kad negali.“

Absoliuta Andželika Lukaitė

Atgal Komentarai