2010-04-02

Nepriklausomąjį Amerikos kiną, jo tendencijas ir ecvoliuciją,  filmus, aktorius, prodiuserius ir režisierius rašinių cikle “Kam tas Holivudas?” pristato LMTA(Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos) dėstytojas Stasys Baltakis.     

Kam tas Holivudas? 

Kinas kaip meno rūšis negali būti visiškai suprantama, jei neatkreiptume dėmesio į nepriklausomąjį kiną. Šiandien nepriklausomuoju kinu paprastai vadiname bet kurį filmą, sukurtą nedalyvaujant pagrindinėms Holivudo kino studijoms: ankstyvosioms pagrindinėms šešioms - Paramount, Columbia, Universal, Warner Bros., 20th Century Fox, Walt Disney, vėliau prisijungusioms Wainstein Company, MGM, Summit Entertainment, Dreamworks, Overture Films ir vienintelei ne Amerikietiškos kilmes, o persikėlusiai iš Vankuverio į Holivudą, ir bene sėmingiausiai iš naujųjų - Lionsgate Gate Entertainment.

Likimo ironija, bet minėtosios pagrindinės-tradicinės kino studijos atsirado 1909 m. kaip priešprieša Tomo Edisono patentų kompanijai. Pastarosios tikslas buvo apriboti kitų filmų gamintojų produkciją. Tad naujosios studijos vadino save nepriklausomomis. Galime teigti, kad kiek egzistuoja kinas, tiek pat šalia “gyvena” ir nepriklausomas kinas.

Studijų sistema išstūmė Edisoną ir daugiau nei 20 metų kino industrijoje karaliavo būtent tos šešios pirmosios kino studijos. Ir tik vėliau, 1941 m., didieji kino menininkai Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin), Meri Pikford (Mery Pickford), Voltas Disnėjus (Walt Disney), Orsonas Velsas (Orson Welles) ir kiti įkūrė Nepriklausomų Filmų Prodiuserių Bendriją ir teisiniais metodais kovojo su šešių pagrindinių studijų monopolija gaminant, platinant ir rodant filmus. Savo rezultatą  Bendrija pasiekė 1948 m.: Holivudo studijos buvo priverstos parduoti savo kino teatrų grandines, pasibaigė Holivudo aukso amžius. Dėl šios priežasties, taip pat ir antrojo pasaulinio karo metu atsiradusių nesunkių ir pigių kino kamerų dėka, norintieji ir suinteresuoti kino gamyba Amerikoje pradėjo sukti meninius mažo biudžeto filmus. Daugelis jų turėdami nedaug kino išmanymo ir kviesdami filmuotis veik vien neprofesionalius aktorius- sulipdė pamatus ir prancūzų naujajai kino bangai, būsimam nepriklausomam kinui, ir net danų “dogmai”.

Kai kurie nepriklausomi filmai istorijai svarbūs, o kai kurie geri savo išliekamąja verte, ir visi jie buvo pirmaujantys ar istoriniame, ar kultūriniame ar galų gale verslo kontekste. Kai kas gali ginčytis sakydamas, kad ir Čarlio Čaplino “Miesto šviesos” (City Lights), ir Roberto Flaerčio “Šiaurės Nanukas” (Nanook of The North) ar panašūs ankstesnieji filmai taip pat buvo nepriklausomi. Tačiau šiame rašinių cikle kalbėsime apie vėlesnius nepriklausomus filmus, suformavusius nepriklausoma kiną kaip reiškinį.

Vienas jų, 1953 metų Moriso Engelio (Morris Engel), Rutos Orkin (Ruth Orkin) ir Rėjaus Abraškino (Raymond Abrashkin) filmas “Mažasis Bėglys” (Little Fugitive) buvo nominuotas už geriausią filmą Oskaruose. O taip pat pirmasis iš nepriklausomų filmų gavo “Sidabrinį Liūtą” Venecijos kino festivalyje ir padarė įtaką Naujajai prancūzų kino bangai, konkrečiai Žanui Kokto (Jean Cocteau), Fransua Triufo (François Truffaut) ir Žanui Lukui Godardui (Jean-Luc Godard). Tai nedramatiška, bet dar ir šiandien jaudinanti bėglio istorija, papasakota hiperrealistiškais principais; pagrindiniai vaidmenys atliekami neprofesionalūs ir nežinomi aktoriai, filmuojama kamerą laikant rankose, “masuotei” (t.y. Niujorko pliažo poilsiautojams) net nežinant, kad tapo filmo veikėjais. Viskas filmo kūrime vyko kaip ir daugybėje nepriklausomų filmų sukurtų įvairiose šalyse vėliau, taip pat kuriamuose filmuose šiandien tiek svetur, tiek ir Lietuvoje.

Pakalbėjus apie “riebią” nepriklausomo kino kregždę “Mažajį bėglį” ir prieš pradedant vardinti devintojo dešimtmečio nepriklausomo kino epochos filmus, gamintojus ir režisierius, nevalia praleisti kelių pavardžių ir filmų padėjusių pagrindus nepriklausomam kinui kaip reiškiniui.

Tai ir visiems žinomas toli gražu šiandien  nebe nepriklausomas režisierius Martinas Skorseze, ir priklausomu aktoriumi ilgai buvęs o po to tapęs nepriklausomu režisieriumi, dar kritikų dažnai vadintas amatininku Džonas Kasavetes (John Cassavetes), Džonas Seils (John Sayles), Piteris Bogdanovičius (Peter Bogdanovich) ir eilė kitų.

Ypatingą dėmesį norisi atkreipti į graikų kilmės nepriklausomo kino korifėjų Džoną Kasavete, jo filmus “Veidai” (Faces) ir, gal nelabai tiksliai lietuviškai išversto pavadinimo filmą  “Moteris su negalia” ( A Woman Under The Infuence) o taip pat į kultiniu tapusį Deniso Hoperio (Dennis Hooper) 1969 metų filmą, gana populiarų ir pas mus “Nerūpestingas keliautojas” (Easy Rider). Nebūtų šių filmų, nebūtų, tikriausiai, ir 1985 metų įvykių: Džimas Džarmušas Kanuose gavo “auksinę kamerą”; pirmą karta kino istorijoje buvo išleista daugiau nepriklausomų filmų negu Holivudas sugebėjo prikepti savo šedevrų; kaip tik tuomet, daugelio kritikų nuomone ir prasidėjo nepriklausomo kino šlovės amžius, Amerikos nepriklausomo kino diktatas ir įtaka Holivudui ir net pasauliniam kinui.

“Moteris su negalia”, (aš versčiau “Įtakota moteris”) buvo sukurtas pagrindinio vyro vaidmens atlikėjui Piteriui Falkui (Peter Falk) ir Džonui Kasavetei patiems finansuojant filmą, visiems grupės nariams dirbant su pažadu, kad bus sumokėta filmui pinigus surinkus. Taipogi tai pirmas filmas istorijoje, kuris buvo platinamas pačių kūrėjų.  Taip taip, režisierius pats skambinėdavo kino teatrų savininkams ir direktoriams ir prašydavo, kad šie rodytų jo filmą, susitikinėdavo su žiūrovais ir pasakodavo apie ką filmas, kaip jis buvo kuriamas etc.. Žinoma, šie faktai nėra paaiškinimas, kodėl kūrinys įtaigus ir pavykęs - daug tam nusipelno režisieriaus žmonos Džinos Roland (Gena Rowland) sukurtas pritrenkiantis lėtai grimzdančios į nervinį nestabilumą, psichinę negalią ir traukiančios paskui save į liūną visą giminę namų šeimininkės paveikslas.  Jai šis vaidmuo pelnė 1974-tų metų nominaciją Oskarams už geriausią moterišką vaidmenį.  Falkas vaidino jos despotišką išprotėjusį vyrą, nesuprantantį,  kas jai darosi, mylintį, bet nesuvokiantį jos problemų ir savo poelgiais dar labiau bloginantį situaciją.  Kasavete filme pralenkdamas savo laiką sukūrė kažką panašaus į šiandien Amerikoje naudojamą dvylikos etapų grupinės terapijos metodą, kuriuo gydomos įvairios priklausomybės ir psichinės negalios. Kūrėjai yra aiškiaregiai, kaipgi kitaip.

Dar  šiek tiek apie kino vadybininkus ir prodiuserius, be kurių nepriklausomas kinas nebūtų atsiradęs (lygiai taip, kaip ir be Čarlio Čaplino, Meri Pickford, Martino Skorsezės ar Džimo Džarmušo). Dažnai, ypač kino istorijos  arba nepriklausomo kino epochos pradžioje, projekto autorius, idėjos gimdytojas, dažnai būdavo pats ir režisierius, ir prodiuseris, kartais ir kompozitorius, o dar ir montuotojas. Verslui plečiantis pareigos išsiskaido ir išsigrynina. Taip atsitiko ir kine: režisieriai užsiima režisavimu, prodiuseriai - prodiusavimu. Bene labiausiai įtakojęs nepriklausomo kino, kaip meno rušies atsiradima Amerikoje yra Rodžeris Kormanas, dar tituluojamas B filmų karaliumi. Nuo 1952 metų jis suprodiusavo apie 400 filmų, o režisavo apie 50. Tikslesnis pasakymas apie jį būtų - mažo biudžeto filmų kūrėjas, čia ir jo ryšys su nepriklausomu kinu. Tai nebuvo meno šedevrai, bet veikiau puikus startas daugeliui didelių menininkų. Džekas Nikolsonas, Peteris Fonda, Robertas de Niro, režisieriai Martinas Skorseze, Peteris Bogdanovičius, Fordas Kopola, Džeimsas Kameronas - yra tik keletas geriau žinomų Lietuvos žiūrovui vardų iš daugybės Kormano atrastų talentų ir protežė. Pats Kormanas tebėra gyvas ir aktyvus prodiuseris, pagal IMDB šiuo metu prodiusuojantis net 4 filmus. Kartais pats pavaidina filmuose. Esame matę „Filadelfijoje“ („Philadelphia“), „Avinėlių tylėjime“ („The Silence of the Lambs“), „Krikštatėvis 2“ („The Godfather II“) ir t.t. Tik kino istorijos aušroje, 19-to amžiaus pradžioje buvo galima pamatyt tokias “skaitlingas” karjeras, kaip atsivertus Rodžerio Kormano puslapį IMDB. Beje, dar nežinantiems kas tai per daiktas, pasufleruojam, kad IMDB yra pagrindinis informacijos šaltinis besidomintiems kinu. Ta proga ir R. Kormano profilis:
http://www.imdb.com/name/nm0000339/

Kita nepriklausomo kino organizavimo asmenybė, kurios nevalia nepaminėti yra Džonas Piersonas. Apie savo karjerą bendradarbiaujant, atrandant ir išugdant eilę nepriklausomo kino korifėjų - Džimą Džarmušą, Spaiką Li, Keviną Smita, Michaeli Morą, Robertą Linkleiterį - jis rašo savo 1997 metais išleistoje knygoje “Spaikas, Maikas, valkatos ir lezbės” (Spike, Mike, Slackers & Dykes). Pradžioje vadintas nepriklausomo kino vargeta, dabar šamanu ir guru, jis visiems laikams išliks paprastu ir draugišku “atsidavėliu” ir pagalbininku kitiems kino fanatikams. Knygos pratarmėje jis sako: “Taip, aš išrašiau dešimties tūkstančių [dolerių] čekį Spaikui Li, kad šis pabaigtų savo pirmą filmą “Ji turi tai gauti”, aš pardaviau Maiklo Moore filmą “Rodžeris ir aš” Miramaksui už tris milijonus dolerių, padėjau žodžiui trintalas (arba valkata, gatvinis, angliškai slacker) tapti kasdieniu kiekvienuose namuose, paleidau bakalėjos prekeivius ir pradvokusias lezbes (jis turi omeny Kevino Smito “Klerkus” („Clerks“) ir Lizy Borden “Dirbančias mergaites” („Working Girls“) ) į viso pasaulio kino ekranus, nuvežiau į Sundance festivalį penkioliką filmų, bet abejoju, ar jūs žinote mano pavardę.

Žavios asmenybės tie prodiuseriai, tiesa, bet visgi, nepriklausomas kinas yra labiau autorinis kinas negu Holivudo produkcija, dėl to ir šiame cikle labiau kalbėsime apie režisierius - menininkus, kurie lipdė nepriklausomą kiną ir pavertė jį reiškiniu.

Kitame ciklo parašyme - apie Džimą Džarmušą.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1