2010-03-29

„Žvaigdžių liga“ („Starsuckers“) režisieriaus Chriso Atkinso filmas, kuriame nagrinėjama, kaip įžymybių kultūra veikia visuomenę. Tai – vienas „Kino pavasario“ aktualiosios dokumentikos ciklo filmų, kuris daug dėmesio Lietuvoje sulaukė ne tik dėl temos, bet ir dėl Lietuvai skirtų 5,5 minučių, per kurias galima pamatyti Seimo narius Arūną Valinską, Roką Žilinską, Antaną Nedzinską, Liną Karalių, Donaldą Meiželytę.

„Žvaigdžių liga“ („Starsuckers“) režisieriaus Chriso Atkinso filmas, kuriame nagrinėjama, kaip įžymybių kultūra veikia visuomenę. Tai – vienas „Kino pavasario“ aktualiosios dokumentikos ciklo filmų, kuris daug dėmesio Lietuvoje sulaukė ne tik dėl temos, bet ir dėl Lietuvai skirtų 5,5 minučių, per kurias galima pamatyti Seimo narius Arūną Valinską, Roką Žilinską, Antaną Nedzinską, Liną Karalių, Donaldą Meiželytę.

Prieš tai kurtame dokumentiniame filme režisierius Ch. Atkinsas kritikavo buvusį Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką Tony Blairą („Laisvai interpretuojant įstatymus“).

„Su filmo prodiusere Kristina stengėmės kaip įmanoma suprasti pagrindinę filmo mintį, pradėjome kritikuoti T. Blairą, tačiau tada suvokėme, kad žiniasklaida padarė tiek pat, o gal net ir daugiau žalos nei pats T. Blairas“, – sakė filmų „Laisvai interpretuojant įstatymas“ ir „Žvaigždžių liga“ režisierius Ch. Atkinsas, tvirtindamas, kad šiandien žiniasklaida neatlieka savo vaidmens – nesaugo visuomenės nuo melo, negana to, pati meluoja. Tad Ch. Atkinsas nusprendė sukurti dar vieną filmą – „Žvaigždžių liga“. 

Filmavimus norėta nutraukti, o filmą – uždrausti

Filmas kurtas naudojantis privačių rėmėjų lėšomis, filmuota slapčiomis. Pasklidus žinioms, jog turi atsirasti „Žvaigždžių liga“, bandyta sustabdyti filmavimus. O prieš premjerą laikraštis „The News of the Word“ stengėsi uždrausti filmą: „Laikraščio atstovai pateikė daug argumentų, kodėl filmas neturėtų būti rodomas kino teatruose. Paradoksalu, bet kai jie prašomi nuslėpti skandalus – niekas nekreipia dėmesio“, – sakė Ch. Atkinsas.

Negana to, vienas bulvarinių laikraščių atsiuntė į režisieriaus namus paparacą, kuris turėjo surinkti kompromituojančios medžiagos, išgąsdinti režisierių. Tačiau Ch. Atkinsas tik darkart įsitikino bulvarinio laikraščio „profesionalumu“: „Jie turėjo mano namų adresą, tačiau jo nepatikrinę davė paparacui užduotį , o šis pakliuvo ne į mano namus – aš ten nebegyvenu“.

Merginai, kuri, atlikdama tyrimus, bulvariniam skaitalui papasakojo savo sukurtą istoriją apie vieną įžymybių, pasiūlytas darbas laikraštyje. Beje, istorija buvo išspausdinta.

„Tai dar vienas įrodymas, kad geltonojoje spaudoje gali dirbti bet kas. Tikri žurnalistai, turintys supratimą, kas yra žurnalistika, ten dažniausia nedirba“, – sakė Ch. Atkinsas.

Kaip filme atsirado Lietuva?

„Anksčiau televizijoje pasirodydavau du, daugiausia tris kartus per savaitę, per vieną televizijos kanalą. Kai nusprendžiau tapti politiku, maniau, kad dingsiu iš ekranų. Dabar ten pasirodau penkiskart per dieną per kiekvieną kanalą. Dar vienas įdomus pastebėjimas tas, kad kai dirbau savo tiesioginį darbą kaip prodiuseris ar laidų vedėjas, žaidimo „Kas laimės milijoną“ eteryje dalydavau milijonus. Dabar mano parašas juos atima iš žmonių, nes reikia karpyti biudžetą“, – taip kalbėjo buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas.

„Aš esu Seimo narys. Dešimt metų buvau žinomos grupės dainininkas. Mano gyvenimo būdas buvo gana spalvingas. Norėjau pasakyti, kad politikoje yra nemažai teatro ir pramogų verslo elementų“, – sakė Seimo narys L. Karalius.

„Aš dirbau televizijoje 18 m., iš jų – 15 m. žinių vedėju. Dabar esu Seimo narys ir Atominės energetikos komisijos pirmininkas. Įrašykite mano vardą „YouTube“ ir pamatysite, kad esu populiaresnis už Madoną“, – sakė Rokas Žilinskas.

Tai tik kelių žmonių frazės, kurias išgirdo filmo „Žvaigždžių liga“ režisierius. Jis stebėjosi, kaip visi Tautos prisikėlimo partijos nariai taip noriai bendravo: „Skambinome Spaudos tarnybai, klausėme, ar galime atvažiuoti ir sutikimą gavome iškart. Galėjome filmuoti bet kur, klausti bet ko. Jei tai būtume bandę daryti Jungtinėje Karalystėje, grėstų areštas“, – sakė Ch. Atkinsas.

Lietuvą režisierius pasirinko dėl labai ryškaus „žvaigždės nori būti politikais“ reiškinio, apie kurį rašė dienraštis „Washington Post“. „Turėjome pagrindines filmo tezes, stengėmės jas iliustruoti gyvenimiškais pavyzdžiais. Galiausiai viskas, išskyrus įžymybes politikoje, buvo nufilmuota. Kai prodiuserė rado „Washington Post“ straipsnį apie Lietuvos įžymybių partiją, nusprendėme atvažiuoti ir nufilmuoti“, – sakė Ch. Atkinsas.

Filme Lietuvos politikai pavaizduoti komiškai, niekaip nesuprantantys savo tikrojo statuso: politikas ar pramogų pasaulio atstovas? Kelių Lietuvos politikų prisistatymas šiek tiek sugėdino Lietuvą. Kilo klausimas, išties, kaip šie televizijos cirko žmonės išrinkti į Seimą?

Režisierius, šiek tiek sumenkinęs Lietuvos įvaizdį, pažadėjo „YouTube“ publikuoti filmuką, kuriame bus galima pamatyti žmonių gatvėje apklausą, išgirsti jų nuomones: „Gatvėse apklausti žmonės pripažino, jog pramogų pasaulio atstovai valdžioje – ne tokia gera mintis kaip iš pat pradžių atrodė“, – sakė režisierius.

Žymūs žmonės pavojingi?

Kaip sakė Ch. Atkinsas, žymūs žmonės nėra blogas reiškinys. Grėsminga tik įžymybių kultūra, nuolat reklamuojama žiniasklaidos kaip pozityvus reiškinys. Nors išties ji skirta vartotojiškumui skatinti, prekėms, paslaugoms ir žiniasklaidos produktams parduoti.

„Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir Jungtinėje Karalystėje vaikai skatinami kopijuoti įžymybes, sekti televizijos diktuojamomis madomis, o tai skatina materializmą, vartotojiškumą“, – sakė režisierius. Remdamasis tyrimais, jis tvirtino, kad materializmas, vartotojiški įpročiai skatina vaikų mąstymo pakitimus, psichikos ligas.

Ch. Atkinsas sakė, jog žiniasklaida žaloja visus: ir vaikus, ir suaugusius žmones, tačiau suaugusieji turi galimybę rinktis, o vaikai – dar per maži tam. „Reikia, kad politikai susivienytų ir pasakytų, jog vaikams reikia vartoti kuo mažiau medijų. Deja, politikai, įžymybės ir žiniasklaida yra taip glaudžiai susijusios, kad nė vienai šių grupių nenaudinga kelti tokias diskusijas“, – sakė Ch. Atkinsas.

Pavojingiausia jis laiko žiniasklaidos kompanijas, nes šios iš įžymybių kultūros ir visuomenės susidomėjimo uždirba pinigus. Nors jis sutiko, kad visuomenė taip pat turėtų būti atsakingesnė. „Čia panašu į narkotikų pardavinėjimą ir vartojimą. Kas kaltesnis: juos vartojantis, ar juos parduodantis?“ – klausė Ch. Atkinsas.

Nuotraukos: © Baltijos fotografijos linija
Andrius Ufartas/BFL
Šarūnas Mažeika/BFL

Atgal Komentarai