(Kovo 4 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusios paskaitos santrauka)
Paskaitos klausimų klausimas: Ar Mekas ir Mačiūnas padarė kokios nors įtakos grupės „The Beatles“ dainoms? (klausimo autorius: Klaipėdos gyvasis simbolis – personažas Krokas).
Atsakymas: Fluxus ir „The Beatles“ sieja hipių kultūra. Stipresnis ne muzikinis, o kūrybos aplinkos ryšys.
Papildantis auditorijos atsakymas: Manyčiau, kad stipriausia Fluxus įtaka yra dainoms „Help“ ir „Yellow Submarine“. Šitų dainų įtaka jaučiama ir Klaipėdoje.
Vakarų šalyse klausimas „Kas yra Fluxus?“ užduodamas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos. Mums šis klausimas parūpo atgavus Nepriklausomybę, nors ir sovietmečiu lietuviai žinojo apie Jurgį Mačiūną ir Joną Meką. Tradiciška, kad lietuviai, atsidūrę Niujorke, turi aplankyti J. Meką, Antologijos filmų archyvą. Kenas Friedmanas – Fluxus judėjimo dalyvis, profesorius, dabar dėstantis šio judėjimo istoriją ir filosofiją universitete, - yra parašęs straipsnį, kuriame ir bandė suprasti, kas yra Fluxus. Pagal K. Friedmaną, Fluxus galima vadinti gyvenimą, nereikalaujantį, kad kuriantis žmogus save vadintų menininku. Kita galimybė – Fluxus laikyti filosofija, bet ne Kanto ar Hegelio, o Antikos filosofų, kurie kaip galvojo, taip ir gyveno. Sutampa veiksmas ir žodis. Populiariausia Fluxus apibrėžti kaip judėjimą, pradėtą kurti vieno žmogaus – Jurgio Mačiūno, suformavusio meno judėjimo kūrimo mechanizmą, kuriuo vadovavosi daugelis vėlesnių, su Fluxus jau tik netiesiogiai susijusių, kūrėjų. Fluxus turėjo stiprų vadovą, kuris siekė disciplinuoti, tačiau paliko ir nemažai laisvės daugeliui dalyvių. Sakyti, kad Jurgis Mačiūnas vadovavo, yra sąlygiška, nes daugelis Fluxus narių darė tai, ką manė esant verta daryti. Sudėjus kūrybą į viena, gaunamas tam tikras derinys, tuo metu neturėjęs didesnės institucinės reikšmės. Fluxus – tai laisvų žmonių laisvas judėjimas, tekėjimas (viena iš žodžio „Fluxus“ reikšmių). Pasak K. Friedmano, niekas tiksliai nežino, kas pirmasis pavartojo žodį „Fluxus“, kad pavadintų draugų grupelės kurtus darbus, bendravimą būnant kartu.
Fluxus prasidėjo nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje įkurtos smulkios galerijos, kuri pavadinta vardu „AG“. „A“ yra galerijos įkūrėjo Almaus Šalčiaus vardo pirmoji raidė, o „G“ - Jurgio (George) Mačiūno vardo pirmoji raidė. Prie galerijos veiklos laipsniškai prisijungė vis daugiau žmonių, tačiau po kurio laiko ji bankrutavo, o draugų branduolys išliko, ir jie bendravo toliau.
Kai imi nerūpestingai pasakoti apie Fluxus akcijas, kyla noras šypsotis, juoktis, ironizuoti. Tačiau, kai bandai Fluxus apibendrinti, susiformuoja gilesnės išvados. Šis judėjimas nuo tradicinių meno krypčių skiriasi tuo, kad bandyta ne tą patį perteikti kitaip, o kitką perteikti kitaip. Fluxus veržėsi ten, į kur tradicinis menas niekada nebuvo įėjęs – į kasdienybę. Geriausias šios tendencijos pavyzdys: Jurgio Mačiūno kurti smulkūs „ready made“ daiktai, objektai, kurie kainavo maždaug vieną dolerį, tačiau ir už tiek jų parduoti buvo neįmanoma, nes meno suvokimas dar nebuvo pasivijęs Fluxus judėjimo praktikos. Tik vėliau šie daiktai įgijo kitą, vertingą reikšmę: pirmiau gimė Fluxus praktika, o tik po to – idėjos. Simptomiška, kad vertinama tik tai, kas jau suvokta. Įprasta, jog žmonės į bet kurį daiktą, kūrinį, filmą žiūri iš tam tikros distancijos – akių atstumo nuo daikto. Fluxus objektai nereikalauja atsitraukti, išlaikyti estetinį nuotolį, jie kartu ir įtraukia, ir atitraukia. „Ready made“ daiktai nereikalauja suvokėjo, kaip ir kiekvieno žmogaus rūsyje gulintys rakandai. Jie vertingi net be interpretuojančio žmogaus požiūrių, nuomonės, išankstinių nuomonių. Šia prasme Fluxus buvo asocialus judėjimas. Fluxus objektai nesukelia tradiciniam menui būdingo įsijautimo efekto. Veikia tik protas arba protestuojančios, „neįdarbintos“ emocijos. Kita vertus, Fluxus griauna ir tradicinę logiką, nes kūriniai nesusiję nei savyje, nei tarpusavyje jokiais loginiais santykiais. Geriausiu atveju juos sieja bendra tema. Fluxus yra logika anapus logikos.
Be to, Fluxus yra ir estetika anapus estetikos, nes šio judėjimo kūrėjams nerūpėjo grynoji meno estetinė funkcija. Tradiciniame mene įprasta, kad menas turi atsiriboti nuo utilitarumo, koncentruotis į estetinį santykį. Tačiau Fluxus grožis ir yra estetikos ir utilitarumo sutapimas, dažnai trikdantis tradiciniam menui angažuotą žmogų. Fluxus objektai, jei nebūtų vertingi, galėtų būti naudojami kasdieniame gyvenime ir dėl to visiškai neprarastų savo estetiškumo. Tačiau nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Fluxus objektus pradėta kolekcionuoti. Žymiausios kolekcijos šiuo metu yra Niujorko Modernaus meno muziejuje, Austrijoje, Vilniuje ir kt. Niujorko Modernaus meno muziejus Fluxus menui skyrė nuolatinę ekspozicijos erdvę – kambarį, - kuriame nemažas dėmesys skirtas ir Jurgiui Mačiūnui. Tai – proga didžiuotis, kad lietuvių menininkas turi savo nuolatinį kampą viename žymiausių ir didžiausių pasaulio muziejų.
Taigi bandydami atsakyti į klausimą „Fluxus – menas ar antimenas?“ turime ieškoti tam tikro vidurio, nes tuo metu, kai Fluxus kūriniai buvo kuriami, jie buvo, neabejotinai, antimenas. Buvo sukilta prieš meno kaip prekės suvokimą. Geriausias šios tendencijos pavyzdys – performansai, kurie įvyko, baigėsi, lyg upe nutekėjęs vanduo. Sugrąžinti jų jau neįmanoma, galima juos tik interpretuoti. Performanso neparduosi, nenukopijuosi. Fluxus – tai demokratiškas menas, nereikalaujantis išankstinio pasirengimo, jį suprasti gali kiekvienas, todėl ir šia prasme jis yra anti-. Aptariamas judėjimas stipriai susijęs su kairuolišku revoliucingumu. Jurgis Mačiūnas mėgdavo sakyti, kad jei nebūtų Fluxus, jis stotų į Komunistų partiją. Todėl J. Mačiūnas pradėjo kurti Niujorko SoHo rajoną bei bandė nupirkti negyvenamą salą, kad joje įsikurtų menininkų komuna. Fluxus neturi ir tradiciniam menui būdingos naratyvinės struktūros. Semiotikos terminais kalbant, nėra vertės objekto, todėl nėra ir naratyvinės programos.
Šiandienos kontekste Fluxus ir Jurgis Mačiūnas yra anti- jau dėl kitų priežasčių, būtent dėl to, kad Fluxus nereikalauja užtekstinės tikrovės, jis pats yra pradinė, galutinė, ikikalbinė ir nesimuliakrinė tikrovė.
Paradoksalu, bet Fluxus, nereikalaudamas kritikų, auditorijos dėmesio, vis dėlto tampa klasika. Fluxus anti- tendencija jau įsiurbta meno tradicijos, šis anti- - jau tradicija. Šiandienos menas jau perėmė Fluxus nereikšmingumą, lengvumą, ironiją ir autoironiją. Fluxus – tai galimybė suskliausti hyper televiziją, hyper prekybos centrą, pagaliau hyper realybę. Šia proga ir mėgavosi paskaitos dalyviai, žiūrėdami Jono Meko filmą „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“.
Susitikimas su kauniškiu dailininku Antanu Obcarsku, interpretavusiu Fluxus, įvyks kovo 19 dieną, 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, Bažnyčių g. 4.
