2010-01-25

Pagrindinių – Oskaro apdovanojimų kulminacija šiemet nežada netikėtumų. Na, bent jau toks įspūdis susidaro stebint ikišiolinių apdovanojimų įvykius, kurių centre linksniuojami tie patys filmų pavadinimai: „Baltsasis kaspinas“  (White Ribbon, rež. M. Haneke),  „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglorious Bastards, rež. Q. Tarantino), „Viskas ore“ (Up in the Air, rež.  J. Reitman) ir „Įsikūnijimas“ (Avatar, rež. J. CAmeron).

Tiesa, „Baltasis Kaspinas“ žada konkuruoti užsienio filmų kategorijoje ir galbūt prasiplės iki laimėjimų kinematografijos pasiekimuose, už ką jau buvo apdovanotas eilėje apdovanojimų. Tačiau kaip bus su likusiais trim? Juolab, kad vienas jų – „Įsikūnijimas“ jau turbūt yra paruošęs lentynoje vietelę Oskaro statulėlei.  Ne, J. Camerono godumu nekaltiname, greičiau džiaugiamės jo talentu, kuris nestokoja būti pastebimas  ir įvertinimas. Dar pačioje pradžioje režisierius prisipažino, jog „Įsikūnijimą“ jis nori paversti brendu. Tai jau pasiekta.  Šis filmas ne tik kelinta savaitė žiūrimiausias Pasaulio kino teatruose, tačiau net to nenorėdamas apie šį filmą kalbama tiek daug, kasdien išgirsi vis kažką naujo ar tą patį, bet būtinai išgirsi kažką.

Filmo ašis

Neabejojima, jog tai  paveikaus vaizdo filmas (kas pirmiausia ir yra kino esmė), tačiau kas dar?... Kino kritikai turi gana konkrečią nuomonę apie šį filmą: „Galiausiai yra bent vienas žmogus Holivude, kuris žino, kaip panaudoti 250 milijonus dolerių ar bendriau tai buvo 300 milijonų“ – Sun Times. „Įsikūnijimo“ istorija trumpa, tačiau ją ištempia neįtikėtini specialūs efektai, kompiuterinių personažų autentiškumas (ypatingai akyse) ir kito pasaulio vaizdavimas.“ – Access Hollywood.  Panašius pastebėjimus turi ir kino kritikas Edvinas Pukšta:“"Įsikūnijimą" labiausiai verta žiūrėti dėl trimačio kino efektų, retkarčiais sapnuose regimų ryškių spalvų, išradingų idėjų virtualiame Pandoros planetos pasaulyje (...)  Būtent čia pasireiškia filmo stiprybė, neleidžianti beveik 3 valandas atplėšti akių nuo ekrano ir išplečianti regėjimo ribas.“

Taigi „Įsikūnijimas“ – nėra vien filmas, tai dešimtmečio ir šimtametės technikos kine epochos galių reprezentatyvas. Beveik prieš šimtą metų (1908) pasirodė pirmasis spalvotas filmas „Vizitas į pajūrį“ – pirmasis posūkis link vaizdinės realybės kine, o dabar švenčiame absoliučios fantazijos perkėlimą kino ekranuose fiestą.

Apie

Tačiau turėtų būti ir kažkas daugiau nei vien tik vaizdas? Tai turinys... Kuriam šiuo atveju dėmesys telkiamas kur kas silpnesnis nei visa kita. Tačiau daugiasluoksniškumas yra įžvelgiamas: kuomet vieni mato tiesiog gėrio prieš blogį kovos seriją, ateivių kovas, britų dienraštyje The Guardians publicistas G. Monbiot teigia, jog šio filmo metafora yra apie Europiečių susidūrimą su Amerikos senbuviais. Jei paskaitytume musulmonų religijos išpažinėjų, dažnas patvirtintų, jog filme kalbama apie Palestiną, o kitur antraštėse išvysime nerimą, kad filme naudojama JAV užsienio politikos metafora. Pats režisierius teigia, jog „Įsikūnijimas“ – tai metafora, kaip žmonės elgiasi su Žemės planeta.

Lietuvoje „Įsikūnijimu“ domimasi ne ką mažiau, nei už Atlanto, šis filmas jau kelinta savaitė yra žiūrimiausių filmų viršūnėje, jį pamatė daugiau nei 121 tūkst. Žmonių, kas sudaro daugiau nei du milijonus bendrų filmo pajamų. Pasauliniu mastu šis filmas jau uždirbo apie 1,5milijardo dolerių ir yra didžiausias konkurentas iki šiol pelningumo rekordą sumušusiai to paties režisieriaus kino juostai “Titanikas” (1,8 milijardo).

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai