2010-01-05

„Atvykusi studijuoti į Vilnių, nuėjau į legendinį kino teatrą „Lietuva“, kai ten vyko festivalis „Kino pavasaris“. Pasiėmusi programėlę, išsirinkau gal dešimt filmų, valandą stovėjau eilėje prie bilietų ir spontaniškai išleidau visus pinigus, skirtus pragyvenimui. Su pluoštu bilietų vaikščiojau į festivalį, mačiau, kiek aplinkui kino mėgėjų, kokie jie visi įdomūs ir kokie stebuklingi, nematyti, visai kitokie yra ten rodomi filmai“, – apie savo pažintį su nekomerciniu kinu pasakoja dabar pati šioje srityje dirbanti Odeta. Šiandien apsilankiusi viename iš sostinės nekomercinių kino teatrų, ant bilieto perskaitau užrašą: „Gyvenime Dievas yra režisierius, kine režisierius yra dievas“. Tačiau, pagalvoju, kine gali būti ir dar vienas dievas – pinigai. Kino kūrėjų santykis su jais ir nusako, ar kinas – komercinis.

Komercinis vs nekomercinis

Vilniaus kino teatro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė nekomercinį kiną apibrėžia kaip kuriamą ne tam, kad būtų uždirbama, o siekiant kurti meną. „Komercinis kinas yra kuriamas tam, kad ateitų kritinė masė žmonių, kurie ne tik atpirktų filmo gaminimo kaštus, bet ir atneštų pelno. Visa komercija yra priklausoma nuo žiūrovų skaičiaus. Nekomerciniame kine yra truputį kitaip – ten atsiranda valstybės parama, kuri kompensuoja nuostolį, atsirandantį dėl to, kad tokiai produkcijai ar tokiai paslaugai pirkti nėra pakankamo skaičiaus žmonių. Nes kuo intelektualesnis menas, tuo mažiau yra to meno vartotojų“, – sako Vilma Levickaitė. Bene pagrindinė nekomercinio kino skirtis nuo filmų, kuriamų pinigams uždirbti, pasak pašnekovės, yra išliekamoji vertė ir kino teatrų požiūris į ją. Komerciniuose kino teatruose rodomi vien tik nauji filmai. Praėjus populiarumui, jie išbraukiami iš repertuaro, o jų kopijos, Vilmos Levickaitės teigimu, sunaikinamos. Pasak „Skalvijos“ direktorės, komerciniai kino teatrai kartais įsigyja ir gerų filmų, tačiau į jų išliekamąją vertę neatsižvelgiama. Tuo metu nekomercinio kino teatrai dirba kitokiu principu: čia yra kuriami archyvai, fondai, kuriuose atsidūrę filmai, esant poreikiui, pakartojami, rengiamos specialios programos, retrospektyvos.

Kito sostinėje veikiančio nekomercinio kino teatro „Pasaka“ vadovės pareigas laikinai einanti Rūta Bogužaitė svarsto, kad tai, ar kinas komercinis, ar ne, labiau nusako jo forma nei turinys. Rūtos Bogužaitės teigimu, tiek komerciniame, tiek nekomerciniame filme gali būti naudojamas tas pats siužetas, tačiau skiriasi režisieriaus pasirinktas jo įgyvendinimas, išraiška. „Pasakos“ vadovė taip pat mini ir kino kūrėjų bei auditorijos santykį: ar filmas kuriamas taip, kad jį suprastų ir mėgtų plačios didžiulių kino teatrų ir televizijų auditorijos, ar, atvirkščiai, tam, kad auditorija suprastų, ką režisierius nori pasakyti, ji turi būti labiau išprususi, susidomėjusi, ieškanti, todėl natūraliai mažesnė.

Kino teatro vadovių išskiriamą meniškumą, gilesnę kūrėjų siekiamą išreikšti mintį kaip vieną pagrindinių nekomercinio kino bruožų įvardija ir šio kino mėgėja Neringa, paklausta, kodėl renkasi tokio pobūdžio filmus. Merginos teigimu, masėms skirtuose filmuose „nėra jokio kodo, nuo žiūrovo nėra nieko paslėpta, viskas atvira, o nekomercinių filmų žiūrovai turi stebėti detales, taigi įsitraukia į siužetą ir bando atrasti tai, kas užslėpta, per save, savo mąstyseną. Tokie filmai yra subtilūs ir labai skirtingi vienas nuo kito.“ Kita pašnekovė, norą būti kuo arčiau nekomercinio kino savo darbu pavertusi Odeta, priduria, kad nekomercinis kinas sukelia norą ieškoti daugiau informacijos, skaityti, domėtis, gilintis. Pasak Odetos, „klausimai po tokio filmo kankina dar kurį laiką, randi kažką naujo, kiekvieno režisieriaus vis kitokius išgyvenimus, braižą, nuotaikas.“

Kas žiūri? Ar žiūri?!

Jau keletą metų augantį susidomėjimą nekomerciniu kinu „Skalvijos“ vadovė Vilma Levickaitė sieja su susidomėjimu kinu apskritai. Pernai ir užpernai Lietuva, pasak pašnekovės, mušė kino žiūrimumo rekordus, buvo milžiniškas augimas. To esą nebuvo galima pasakyti nė apie vieną kitą Europos šalį. Kaip dar vieną susidomėjimo nekomerciniu kinu priežastį Vilma Levickaitė įvardija augančią naują kartą žmonių, kurie yra labai smalsūs, domisi ne tik geru kinu, bet ir kitomis meno rūšimis. Be to, daugėja ir edukacinių projektų kurie augina auditoriją tokiam kinui. Pasak „Skalvijos“ direktorės, „nekomerciniai kino teatrai tuo ir skiriasi nuo komercinių, kad investuoja daug pinigų ir energijos ne į reklamos strategijas, bet į edukaciją. Edukacija gali būti laikoma nekomercinių kino teatrų marketingo dalimi“. Šiai Vilmos Levickaitės minčiai pritaria ir Panevėžio kino teatro „Garsas“ programų koordinatorė Joelle Chaloin Galiauskas. Jos teigimu, kino teatrai dažnai neturi pakankamai lėšų reklamuoti nekomercinius filmus, todėl edukacinės programos tampa priemone ir būdu juos pristatyti.

Tačiau, kitaip nei sostinės kino teatrų vadovės, Joelle Chaloin Galiauskas sako, kad švietimo ir informacijos apie nekomercinį kiną Lietuvoje yra per mažai. Tai, pasak pašnekovės, yra ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl mažesniuose miestuose nekomerciniam kinui sunku pritraukti žiūrovų. Pusę Panevėžio kino teatro seansų sudaro komerciniai, kitą pusę – nekomerciniai filmai. Tačiau, anot programų koordinatorės, gerokai skiriasi seansų metu parodomų filmų skaičius – kino teatras rodo daugiau ir įvairesnių nekomercinių filmų. Tad Panevėžio žiūrovai turi galimybę pamatyti beveik tuos pačius filmus, kaip ir sostinės nekomercinio kino teatrų lankytojai. Be to, rengiami ir įvairūs nemokami seansai, tačiau surinkti pilnų salių vis dar nepavyksta. Vilniaus kino teatro „Pasaka“ vadovė sako pastebėjusi, kad mažesniuose miestuose lengviau pritraukti žiūrovų, kai filmas atvežamas ir parodomas tik vieną kartą. Pasak Rūtos Bogužaitės, „į vienetinį renginį žiūrovas ateina, susirenka salė, vienur daugiau, kitur mažiau – neaišku, nuo ko tai priklauso, bet kažin, ar pastovus nekomercinės programos rodymas visuomet pasiteisins.“

Mėginant aiškintis, kodėl mažesniuose miestuose sunkiau pritraukti nekomercinio kino seansų lankytojų, verta pažvelgti, kas yra tokio kino žiūrovas. Pašnekovės nekomercinio kino teatrų lankytojus apibūdina panašiai: jauni žmonės, dažniausiai aukštųjų mokyklų studentai, taip pat ir kiek vyresni, kultūra bei menu besidomintys žiūrovai. Kadangi sostinėje aktyvesnis nei mažesniuose miestuose kultūrinis gyvenimas, daugiau aukštųjų mokyklų, natūralu, jog čia formuojasi ir didesnė potenciali nekomercinio kino teatrų auditorija. Tačiau ir patys kino teatrai bando pritraukti daugiau lankytojų, todėl organizuojami specialūs seansai senjorams, šeimoms, vaikams, kurie ilgainiui irgi tampa nuolatiniais šių kino teatrų lankytojais. Tiesa, Rūta Bogužaitė pastebi, kad senjorus pritraukti į kino teatrą kiek sunkiau. Ne todėl, kad jie nemėgtų kino. Susiduriama su kita problema – kaip tuos žmones pasiekti ir pakviesti. Nekomercinio kino teatrai negali skirti pakankamai lėšų tradicinei reklamai per radiją, televiziją ar spaudoje, o skelbimų kabinimas įprastose vietose gali ir nepasiteisinti. Tad, pasak „Pasakos“ vadovės, kiek užtrunka, kol apie specialius seansus sužinoję vyresni žmonės apsilanko kine, o tada ima pasakoti vieni kitiems.

Ar yra ką pažiūrėti?

Pasidomėjus, ar nekomercinio kino teatrai specialiuose seansuose rodo ir skirtingus nei įprastas repertuaras filmus, pašnekovės sutartinai atsako, jog tai būtų per brangu. Pasak „Skalvijos“ direktorės Vilmos Levickaitės, senjorams rodomi tie patys filmai, kaip ir kituose seansuose, tik bilietas jiems kainuoja pigiau. „Mes negalime kažko specialaus jiems turėti, nes jų seansai mums yra nuostolingi. Išlaidas turime iš ko nors kito padengti, nes senjorams bilietas kainuoja 2 litus. Tad arba prideriname prie savo įprasto repertuaro, arba imame senus filmus iš archyvo. Naujų filmų jiems neperkame“, – sako Vilma Levickaitė. Panašios politikos specialių seansų repertuaro klausimu laikomasi ir kituose kino teatruose. O kaip repertuarai sudaromi ir ar brangu įsigyti filmą?

Kino teatrų vadovės tvirtina, kad sudarinėjant repertuarą nesistengiama pataikauti žiūrovams, tai greičiau esanti rekomendacija, ką verta pamatyti. Tačiau „Pasakos“ direktorė Rūta Bogužaitė sako, kad žiūrovų poreikiai, renkantis, ką rodyti, nėra ignoruojami. Jos teigimu, „vyksta abipusis procesas. Tai, ką tu duodi, kuria tavo auditoriją ir tai, kaip tu įsivaizduoji savo auditoriją, kuria tavo repertuarą. Nuolatos vyksta apsikeitimas.“ Kiekviename kino teatre dirba žmogus, atsakingas už programą. Jis domisi naujai sukuriamais filmais, stebi kino festivalius, derasi su platintojais. Pašnekovės mini, kad filmai dažniausiai įsigyjami per Lietuvos platintojus, todėl pasirinkimas nėra labai didelis. „Tam, kad pats atsivežtum filmą, reikia labai daug laiko sąnaudų ir pinigų. Tikriausiai reikėtų užtikrinti tam tikrą sumą žmogui, kuris turi teisę tą filmą perduoti kino teatrui, kad jam apsimokėtų kopiją išsiųsti į Lietuvą. O kopiją dar reikia titruoti. Jei numatyta mažiau kino rodymų, tai pigiau yra samdyti žmogų, kuris išverstų filmą, parengtų titrus ir spaudinėtų mygtuką seanso metu“, – pasakoja Rūta Bogužaitė. „Skalvijos“ direktorė Vilma Levickaitė prideda, kad labai skiriasi ir perkamų filmų kainos. Jos priklauso ir nuo filmo pagaminimo vietos, ir nuo to, ar jis skirtas komercijai. Pašnekovės teigimu, Holivude sukurti filmai yra gerokai brangesni už europinius, kainos kartais gali skirtis net kelis šimtus kartų. „Be to, ir europietiškas kinas kainuoja labai įvairiai. Tai taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių: komercinio potencialo, gamintojo, režisieriaus vardo, vaidinančių aktorių, nuo to, kokiai rinkai parduodamas filmas“, – vardija Vilma Levickaitė. Be tradiciniam repertuarui įsigyjamų filmų, kino teatrai rengia ir specialias festivalių programas.

Kino teatrai savo lankytojams stengiasi pasiūlyti kuo įvairesnio kino, tačiau pačių nekomercinio kino mėgėjų nuomonės apie tai, ar yra Lietuvoje ką pažiūrėti, išsiskiria. Skirtinguose miestuose gyvenantys žmonės turi nevienodas galimybes lankytis nekomercinio kino teatruose, didelė dalis šalies miestų ar miestelių neturi ne tik nekomercinio, bet ir apskritai jokio kino teatro. Viename didesniųjų Lietuvos miestų – Šiauliuose – studijuojanti Neringa sako neturinti galimybės mėgstamus filmus žiūrėti kino teatre, nes jų ten nerodo. Tad nekomercinių filmų tenka ieškoti pačiai arba prašyti juos žiūrinčių draugų. Tuo metu Kaune besimokanti vilnietė Eleonora nekomercinių filmų sako pasižiūrinti ir komerciniuose kino teatruose, kur kartais organizuojami ir tokio kino vakarai. Jos minčiai „Kas ieško, tas randa“ pritaria ir kita kalbinta kino mėgėja, Vilniuje gyvenanti Odeta. „Į Lietuvą tikrai atkeliauja pats naujausias, geriausias nekomercinis pasaulio kinas. Reikia tik domėtis ir spėti pasižiūrėti“, įsitikinusi mergina.

Ar tai, jog kino teatras rodo nekomercinį kiną, reiškia kad ir jis pats yra nekomercinis? Gali būti visaip. Vieni, kaip Panevėžio „Garsas“, užsidirbti tam, kad galėtų rodyti nekomercinį kiną, bando derindami jo rodymą su komercinių filmų seansais. Kitiems, kaip Vilniaus „Skalvijai“, didelę dalį išlaidų padengia valstybė (kino teatras priklauso miesto savivaldybei). Dar kiti tiki, jog įmanoma suderinti nekomercinio kino rodymą ir norą iš to šiek tiek uždirbti – tik tiek, kad būtų iš ko mokėti darbuotojams algas, įsigyti naujų filmų ir kad neseniai prasidėjusi „Pasaka“ nesibaigtų.

Atgal Komentarai