2009-12-03

Galbūt tai nedidelės kino centro Skalvija salės efektas, tačiau gera buvo stebėti, kad šįkart lietuviškoje premjeroje susirinkusiems buvo kiek ankštoka ir prireikė net papildomų kėdžių. Kiek kitaip nei pastaruosius kartus einant į “Duburį” ar mano kolegei stebint “Artimas šviesas” - šešiese didžiojoje salėje... Galbūt tikrai lietuviškas premjeras vertėtų pradėti rodyti mažosiose salėse? Būna jaukiau, kai salė pilna...

Kas yra tas stiklainis uogienės istorijoje apie dviejuose gyvenimuose pasiklydusį pusamžį vyrą? Neindividualizuoti įvaizdžiai reportažiniuose filmo intarpuose tarsi suniveliuoja moralinius kiekvieno mūsų, a la žmonių iš gatvės meilės įvaizdžius. Atveriama galimybė įvairioms interpretacijoms. “Tu – kaip stiklainis uogienės – nenorintis priimti savo problemų" - grubiai ištaria žilstelėjęs vyras jai. Stiklainis uogienės gali būti meilės metafora, kol ta uogienė dar jame. Tačiau režisierė nekoketuoja: “Stiklainis, tai galimybė daug ką su juo nuveikti. Stiklainis tai tara. Kaip žmogaus siela. Jame arba uogienė, arba rauginti agurkai, arba galima gęsinti cigaretes. Mano filme tai "išragauta" moteris..."

Režisierė Ramunė Čekuolytė neslepia, jog tai turėjo būti trumpametražis filmas, kuris buvo nufilmuotas per savaitę tiesiog iš idėjos, didelio noro ir geros komandos dėka. Toji komanda – tai režisierės draugai ir pažįstami – Edita Užaitė, Petras Lisauskas, Rokas Gluskinas ir Romas Ramanauskas. Beja, dėl pastarojo aktoriaus pasirinkimo Dmitrijaus vaidmeniui premjeros metu režisierė buvo tarsi sukritikuota, neva šis R. Ramanausko amplua jau tapęs kliše ir yra nebeįdomus. Tačiau režisierė tiek šiuo, tiek apskritai savo personažų pasirinkimais yra visiškai patenkinta: “Juos sutikau pačiu tinkamiausiu momentu, kai ir jie galėjo skirti laiko filmavimuisi ir sutiko tai daryti iš idėjos”.

Prisipažįstu, tikrai nežinojau apie Jūsų praeities romantinius saitus su režisieriumi I. Miškiniu ir visiškai natūraliai Jūsų filmą susiejau su “Artimom šviesom”, kaip organišką, urbanistinį, puikiai reprezentuojantį Vilniaus miesto estetiką bei jo gyventojų paveikslą...

Aš norėjau pabėgti nuo Miškinio… Kad nekalbėtų žmonės, jog seku paskui jį, todėl permąsčiusi visus galimus variantus, kad būtų kokybė ir neikainuotų daug, nes neturėjau už ką, niekam nesakiusi 2003m. įstojau į Maskvos kinematografijos institutą, scenarijaus specialybę, Valentino Ezhou ir Rustamo Ibragimbekovo kursą. Čia aš užaugau, kaip asmenybė, įsimylėjau Rusiją ir Gruziją ir tarsi apsigyvenau kino pasaulyje.

Įstojote į scenarijaus specialybę, tai kaip gi tapote režisiere?

Viename vakarėlyje susipažinau su garsiu Maskvoje kino montažo dramaturgijos dėstytoju Vladimiru Fenčenka. Pažiūrėjęs mano darbus jis primygtinai patarė studijuoti režisūrą. Paklausiau ir netrukus atsidūriau jo bei režisieriaus Vladimiro Chotinenkos kurse. Norėjau išmokti režisūros amato – ne saviraiškos priemonių. Jau pats mūsų mentalitetas lemia savitą kino vizualumą ir norą primesti žiūrovui asmenišką požiūrį.Manau, kad filme svarbiausia – istorija ir stiprūs aktoriai.

Akivaizdu, kinas ir kūryba yra Jūsų gyvenimo būdas. Koks jis?

Gyvenimo būdas tai kai visa meilė ir buitis susimaišo į vieną. Mano meilė ir buitis yra kinas.
Asmeniniam gyvenimui laiko nelieka. O gal dar nelaikas. Dažnai asmeninis gyvenimas irgi tampa kinu - įsiamžina personažo arba dokumentinio herojaus pavidalu.

Bet gyvenimo būdas kinas, tai reiškia paraiškų rašymas, filmavimas, planavimas filmuoti, pastoviai mąstyti ką filmuoti, ieškoti herojų, temų, domėtis viskuom, ką galima būtų po to panaudoti filmavime. Tai toks gyvenimas, kai nėra savaitgalių. Yra tik laisvadieniai. Kai didesnės laimės nėra kaip, kad sėdėti paromis montažinėje ar keliauti velniai žino kur, kad nufilmuoti sekundinį planą filmui. Kai nėra darbo limito ir nėra jokių socialinių garantijų. Tai toks gyvenimo būdas, kuris neišvengiamai veda ubagystėn, nes negyvenam Los Andžele.

Nors sėkmingai įvyko Jūsų filmo premjera, tačiau atrodote daugiau pavargusi, nei laiminga...

Na taip... Bet yra asmeninių dar visokių nesklandumų. Daug problemų su būsimu spektakliu...

Tai vis dėl to teatro neatsižadėjot. Kaip sugebate įsisprausti tarp šių gana skirtingų žanrų?

Režisūra kine - techninis-vizualinis mokslas, režisūra teatre - psichologinis-vizualinis. Gerai pabūti ir ten, ir ten. Svarbu nesumaišyti. Man lengviau kine... Bet teatras turi tai ko neturi kinas - momento žąvesį.

Į ką orientuotas bus šis spektaklis?

Spektaklis"M.A.M.A." apie būsimosios mamos baimes. Begalo jautrus, baltos spalvos, lengvas. Nors santykiai būsimosios mamytės šeimoje toli gražu ne tokie jau ir lengvi.

Tai Jūsų pačios parašyta pjesė?

Man keista pačiai, bet šią pjesę parašiau pati, paprašyta draugės parašyti tekstą apie nėščią moterį. Ir beabejo pati niekad nesugebėčiau ir net nežinočiau nuo ko pradėt! Juk niekad nebuvau nėščia... Todėl paprašiau savo draugės Azerbaidžanietės Nargiz parašyti prisiminimus, kai ji laukėsi. Ji buvo mano kursiokė scenarijaus studijose. Ji man atsiuntė tekstą. Aš jį adaptavau ir sudėliojau į pjesę...

Iš tikrųjų labai norėčiau išgyventi visus jausmus, ką išgyvena mano pagrindinė heroje... Ją vaidina Emilija Latėnaitė - nepaprastai įtikinamai sukūrė vaidmenį! Dar mums padeda jos kursiokai(Varno kursas) Eglė Špokaitė, Ainis Storpirštis, bei Jaunimo teatro aktoriai Nerijus Gadliauskas ir Dovilė Šilkaitytė.

Dabar iki naujų metų bus du spektakliai, o po to - kaip Dievas panorės.

Atrodo nenuilstate nuo kūrybos. Ar kūryba jums padeda pažinti save? atrasti? o gal priešingai?
Nežinau. Man atrodo atvirkščiai. Iš pradžiu randi save ir tik tada gimsta kūrinys... Reikia išmokti save pažinti ir būti sąžiningu prieš patį save.

LTMA turite scenarijaus rašymo kursą. Kaip sekasi pedagogės vaidmeny?

Man atrodo, kad sekasi. Nekenčiu, kai manęs klausia:"O kam tau to reikia?" arba studentų pasirinkimą komentuoja:"O tai kodėl Lietuvoj, taigi šūdas čia tos studijos" Arba kai vienas"žymus"scenaristas pakomentavo:"Tai kam iš vis reikalingas toks kursas Lietuvoj?". Aš nesuprantu! Tai gal apskritai uždarom visas kultūros studijas Lietuvoj, panaikinam Kultūros ministeriją ir būnam va tokie unikalūs pasaulyje!?

Ir vis dėl to Jūs nepasiduodat...

Man tai labai apmaudu vienas momentas - motyvacija man dėstyti... Už tokius pinigus kaip aš, ir mano kolegos gauname akademijoje, gyvena tik mažiausią pensiją gaunantys senukai. Tai kiek reikia vidinės jėgos ir entuziazmo (o gal naivumo!?) nenusivilti ir pasidalinti su jaunais žmonėms visa per kiek tai metų sukaupta informacija? Nežinau dar kiek manęs užteks... Bet dabar man patinka. Kartais atsakydama į studentų klausimus, visų pirma labai tiksliai atsakymą suformuoji pati sau. Dėl ko neretai nustembi, nes kažką dar labiau suvoki nei, kad žinojai.

Dokumentika ar meninis filmas? Paklausiau pabaigoje režisierės. Dokumentika buvo jos atsakymas. Jau yra nufilmuotas kitas jos filmas – dokumentinis. Ramunė norėtų prakalbti kitokio dokumentinio kino kalba, nei ta, kuri gąsdina savo šaltumu ir perdėtu daugiaprasmiškumu lietuvius. Apie ką bus sekanti juosta režisierė neišdavė, nes tai tarptautinis kūrybinis darbas ir labai sunku šiandien yra numatyti jo “išėjimą į šviesą”. Sunki kino finansavimo sistema, viskas būtų kur kas lengviau, jei kino menas, kaip priemonė kalbėti ir būti išgirstiem būtų labiau įsisavintas – tokį gilų atodūsį turbūt galima būtų išgirsti iš jungtinės kino kūrėjų bendruomenės.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4