(Kim Ki-duk „Sapnas“, 2008 m.)

2009-11-24

„Ar dar yra daugiau ką sapnuoti, po to, kai susapnavai mirtį?“ – nesitikėdama sulaukti atsakymo klausia Kim Ki-duko filmo „Sapnas“ herojė Ran. Už kelių minučių ji virtusi drugeliu jau tupi ant nusižudžiusio dailininko Džino kaktos, o pastarasis lėtai lėtai pramerkia akis. Štai taip kuriasi ir trinasi ribos. Tarsi dievas ar dievai savo rankose laikytų daugybę pieštukų su trintukais ir naudotųsi abiem jų pusėmis taip pat šauniai.

Tik palengva žingsniuodama namo prisimeni filmo pradžioje tos pačios herojės užduotą klausimą: „Ar kitą sykį susapnuosi žmogžudystę?“ Ji įvykdo viską, ką sapnuose regi Džinas. Taigi pirmąjį klausimą būtų galima pakeisti konkretesniu: „Ar galėčiau padaryti dar ką nors baisesnio, po to, kai nužudžiau žmogų?“ Šis sukonkretinimas plauktų tiesiogiai iš moralės pozicijų. Ir pats savaime suponuotų atsakymo neįmanomumą. Tuo labiau, kad mūsų civilizacijoje vertinant nužudymą atsižvelgiama į daugybę su tuo susijusių aplinkybių, taip pat kaip didesnė blogybė vertinamas didesnis nužudytų žmonių kiekis. Tokie matai dažniausiai nieko nestebina, į juos atsižvelgiant skiriamos bausmės, nuosprendžiai ir pan. Tačiau šiame filme rasti bent kokias pastarųjų matų užuomazgas pernelyg sunku. Ar atsakomybę už įvykį turi prisiimti tas, kas jame tiesiogiai dalyvauja, ar tas, kuris jį sapnuoja?

Bet ar iš viso teisingas yra būtent šis liuoksinčiai interpretacijai patiestas kelias? Intuicija kutenama prisiminimų apie kitus Pietų Korėjos kino režisieriaus filmus šnara, kad nieko panašaus. Kad Kim Ki-duko filmuose įprasta prasme moralė nustoja egzistavusi. Važinėjančios policijos mašinos, nuovados vaizdai, uniformuoti vyrukai, laikantys racijas – tai tik fonas, pagrindiniams veikėjams tenka atsižvelgiant į neįprastą situaciją – savo moralės normų sistemas koreguoti ar net visai perkurti.

Kim Ki-duko „Sapnas“ nufilmuotas nepaprastai elegantiškai, kaip ir kituose, lietuvių pamėgstuose, režisieriaus filmuose („Tušti namai“, „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“) esama nenusakomo lengvumo pojūčio, kadrų vizualumas bei nepriekaištingas (kartais net per daug) estetizmas išduoda ar dar sykį paliudija, kad Kim Ki-dukui kadaise teko pačiam ragauti dailininko duonos. Aišku, lyginant pastarąjį su kitu garsiu dailininku-režisieriumi Peter Greenaway, kurio kūryboje didelę rolę vaidina kadrų vizualumas bei „paveiksliškumas“, į akis pirmiausia krinta visiškai skirtinga spalvinė gama – P. Greenaway renkasi tapybiškai tirštas, sodrias spalvas, mėgsta manipuliuoti kontrastuojančiomis, taip išgaudamas naujas prasmes bei kurdamas sunkiai nusakomas metaforas, tuo tarpu Kim Ki-dukas mėgaujasi atspalviais, pastelinėmis spalvomis, kuriančiomis šaltumo, svetimumo, meditacijos įspūdį. Tačiau esama ir nenuginčijamo, gana paradoksalaus bendrumo – kad ir kokios abiejų režisierių naudojamos spalvų gamos būtų skirtingos, jos abi lemia deklaratyvų atitolimą nuo realybės – perėjimą į sapnišką, transcendentinį būvį – kitą, sakralesnę, bei savo netikrumu tampančią dar tikresne realybę, nes kuo dirbtiniau, šaržiškiau ar primityviau pateikiama matereali būtis (realybė), tuo greičiau demaskuojamas jos nerealumas.

Šį tikrosios realybės „nedaiktiškumą“ Kim Ki-dukas pabrėžia ne vien pačia trancendentiška juostos „Sapnas“ koncepcija, bet ir išskirtinai siurrealistinio krūvio kupinomis filmo scenomis, kurių yra dvi pagrindinės – tai jau anksčiau minėtas merginos vardu Ran, kuri savomis rankomis į realybę perkeldavo dailininko Džino sapnuojamus sapnus, virtimas drugeliu filmo pabaigoje bei scena tarp nendrių, kurioje vaidijasi Ran buvęs vaikinas ir Džino buvusi mergina, o jie patys iš niekur atsiradę tarp nendrių niekieno nepastebėti ramiai stebi įvykį. Jie prieina visai greta prie besikivirčijančios poros.  Staiga užima besikivirčijančios poros vietą, o pastarieji nebyliai stovi Džino ir Ran padėtyje. Po to Džino vietą užimą buvęs Ran vaikinas ir jie toliau ginčijasi, pokalbis išlieka gana nuoseklus, net kai nepastebinai į besiginčijančiųjų vietą stoja Džinas ir buvusi jo mergina. Štai taip Kim Ki-dukas ir vėl meistriškai demonstruoja, kaip reikia konstruoti nepaprastai keistus, tiesiog gražius, vakariečio akiai egzotiškus filmus, pasitelkiant gana paprastus, tačiau labai netradicinius sprendimus. Štai taip jungiasi vizualizuota elegancija bei už materijos pasaulio slypintys klodai. Dar labiau „sudaiktindamas“ daiktus, pabrėžtinai vizualizuodamas vaizdus Kim Ki-dukas „Sapno“ kadruose sugeba tiesiogine žodžio prasme „parodyti“ tai, kas neparodoma, o dažniausiai gali būti tik nujaučiama slypint už vaizdinio klodo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai