2009-11-06

Šiais metais jau trečią sykį Lietuvoje vykstą vienintelis Baltijos šalyse dokumentinių filmų festivalis žmogaus teisių tema „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“, kurį organizuoja Lietuvos žmogaus teisių centras. Šių metų programoje beveik pusšimtis pripažinimą pelniusių dokumentinių filmų iš įvairiausių planetos kampelių. Nors festivalio filmai suskirstyti į kelias pagrindines temas, tokias kaip: nediskriminavimas, lygios teisės, ekologija, pilietinės iniciatyvos bei aktyvizmas, tačiau galima drąsiai teigti, kad daugelis jų iš karto atstovauja net kelioms iš čia paminėtų grupių. Festivalio užduotis ne primesti „teisingą požiūrį“, o kviesti į diskusiją, kuri daugeliu klausimų dabartinėje Lietuvoje yra tiesiog būtina, nes be didesnių išsisukinėjimų galime pripažinti, jog didelė dalis šalies gyventojų nėra ypač tolerantiška. Tad bet koks dialogas „nepatogiomis“ temomis jau pats savaime yra pasiekimas. Kaip ir ankstesniais metais įėjimas į visus „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ renginius yra nemokamas. Vilniuje spalio 22–30 dienomis vykęs festivalis jau pasibaigė, tačiau aplankyti „Nepatogaus kino“ seansus dar gali kitų miestų gyventojai. Filmų peržiūros vyks: Kaune (lapkričio 4-8 d.), Klaipėdoje (lapkričio 5-8 d.), Ukmergėje (lapkričio 12-13 d.), Panevėžyje (lapkričio 11-15 d.), Varėnoje (lapkričio 11-13 d.) ir Šiauliuose (lapkričio 18-21 d.).

Žemiau aprašyti keli, mano manymu, įsimintinesni šių metų „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ festivalio filmai, visi jie savaip išsiskiria iš kitų pusšimčio festivalio juostų.

Labiausiai nostalgija dvelkiančiu festivalio filmu vienareikšmiškai galima pripažinti lenkų Andrzej Dybczak ir Jacek Naglowski 2008 m. režisuotą „Gugarą“. Šioje juostoje pasakojama apie paskutinius taigos piemenis, kurie nebeturi ko ganyti. Paskutinius šiaurės elnius išpjovus vilkams daugelis gyvena sėsliai, kaimuose. Jų buvusiam unikaliam gyvenimo būdui alternatyvos nėra. Eivenkai skęsta girtuoklystėje, gyvena prastomis sąlygomis, ilgėdamiesi buvusių laikų su jų pagrindiniu simboliu - elniais. Pirmoje filmo dalyje matome paskutiniuosius į kaimą nepersikrausčiusius eivenkus Dimitrijų ir Tatjaną, nors elnių jau nebėra, tačiau jie vis dar gyvena palapinėje miškuose, kalbasi su savo sūnumi prie palapinėje vakarais kurenamo laužo. Pamažu per šiuos pokalbius žiūrovui skleidžiasi įtarimas, kad palapinė ir katilas virš ugnies tėra seno praėjusio elnių laiko atributai, kurių rodomi žmonės laikosi it skęstantysis šiaudo, bet tai jau anaiptol nėra nūdienos tikrovei priklausančios detalės. Jie kalbasi apie tuos laikus, kai dar būdavo elnių bei šaltas žiemas, roges, tačiau netrukus ėmę vakarieniauti giria kiniškus ryžius, o sūnus papasakoja, kad Vietname viena iš mirties bausmės rūšių – pasmerktajam sumaitinti nevirtų sausų ryžių dubenėlį. Po to priduria, kad ryžius valgyti pusryčiams labai mėgsta Chuk Noris.

Pasakojimas apie ryžių dubenėlį tarsi metafora, kalbanti apie pačių eivenkų likimą. Tai, kas diena iš dienos padeda išgyventi, vieną kartą gali tapti tavo mirties priežastimi. Visos eivenkų tautos savybės, padėjusios jiems išlikti elnių laikais, dabar – pastarųjų nelikus – juos veda į pragaištį. Pačioje „Gugara“ pabaigoje filmo kūrėjai leidžia sau tai dar syki subtiliai pabrėžti. Rodomas senas nuo kepenų ligų kenčiantis kaimo gyventojas, jis sėdi ant namo, kuriame pašarvota neseniai mirusi moteris, laiptų. Vyro bedantė burna nebyliai pražiota sunkiai gaudo orą, po kelių minučių jis kreipiasi į filmuojantį žmogų, klausdamas ar šis jau įamžino antkapį. Vos vyriškiui to paklausus, pradedamas iš toli rodyti visas kaimelis skambant garsams, panašiems į radijo triukšmą, po to staiga vaizdas visai dingsta. Galima interpretuojant teigti, kad pats filmas, o tiksliau kaimas, kuriame sėsliai gyvena eivenkai, ir yra antkapis.

Šių metų festivalio programoje skiriamas ypatingas dėmesys pilietinėms iniciatyvoms bei aktyvizmui. Vienas iš šia tema pristatytų filmų – kino teatre „Pasaka“ rodytas Gry Winther „Moterys baltais drabužiais“. 2003 m. Kuboje vos per tris dienas buvo sulaikyti 75 žmonės, kritikavę Fidelio Kastro rėžimą dėl žmogaus teisių pažeidimų. Daugelis rašytojų, žurnalistų, gydytojų bei kritikų buvo nuteisti kalėti už nusižengimus, kurių nepadarė, 20-25 metus prastomis sąlygomis garsėjančiame Kubos kalėjime. Reaguodamos į tai kalinių žmonos, dukros bei seserys susibūrė į judėjimą „Damos del Blanco“ – „Moterys baltais drabužiais“. Ši iniciatyva gavo palaikymą iš užsienio šalių, tad Kubos vyriausybė nesiryžo su juo susidoroti. Priešingai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš kalėjimo jau paleistas trečdalis Juodojo Pavasario (taip vadinamas 2003 m. areštas) metu suimtų žmonių. Visgi net paleisti jie su šeimomis negali tęsti normalaus gyvenimo – Kubos vyriausybė riboja jų įsidarbinimo galimybes ir pan.

Tenka pripažinti, kad tiek filmo tema, tiek deklaruojamas uždavinys (palaikyti „Damos del Blanco“ ir paskleisti žinią apie šią moterų iniciatyvą) yra gražus ir kilnus. Deja, tuo ir pasibaigia galimų komplimentų arsenalas. Filmo kūrėjai taip stengiasi sukurti kuo rimtesnę, gedulingesnę, tragiškesnę „Damos baltais drabužiais“ nuotaiką, kad vos po kelių minučių žiūrėjimo galima drąsiai konstatuoti – „patosas, pasatosas, pasatosas ir dar kartą patosas“. O žiūrint toliau šis įspūdis ne tik nedingsta, bet ir tolydžio su kiekvienu filmo vaizdu vis stiprėja. Prie jo labai prisideda ir „turbo pagrabinis“ balsas, kalbantis su „daaaaaaaar daugiau patoso!“, tuo pat metu žiūrovui „grožintis“ išskirtinai atgrasiomis Havanos vietomis. Iš šio milžiniško, neadekvataus ir netgi amoralaus filmo kūrėjų persistengimo vietoj liūdesio ar užuojautos išgyvenusiems areštus žmonėms randasi nenumaldomas noras juoktis iš labai prasto filmo. Ir, visgi, negalėčiau, kaip kai kurie kolegos, šios juostos pavadinti lėkštai propagandine, nes joje kritikuojama ne tik Kubos vyriausybė, bet ir JAV ilgametė „tylos“ politika šios šalies atžvilgiu. O tai, tenka pripažinti,  jau šioks toks objektyvumo požymis.

Visgi filme „Damos baltais drabužiais“ buvo tikrai sukrečiantis momentas, kuris nespinduliavo jokia pretenzija, patosu ar manieringumu. Viena iš kalbintų moteriškių visą laiką pasakodama apie tai, kaip dar vaikystėje lankė įkalintą tėvą ir kaip dabar lanko areštuotą vyrą, šiek tiek pamišėliškai šypsojosi. Maža to, netrukus ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir didžiuodamasi parodė savo ir vyro nuotrauką, darytą kalėjime. Kiek vėliau tokiu pat nepriekaištingai švytinčiu, triumfuojančiu veidu moteris prisipažino net penkis metus besistengusi padaryti šią nuotrauką, o telefoną kalėjiman įsinešusi „tarpvietėje“... Ar bereikia tokių pareiškimų fone kvailo „pagrabinio“ patoso bei kitų neskoningų triukų?

Maloniai nustebino bendras Izraelio ir Slovakijos filmų kūrėjų projektas - Yoram Porath juosta „Romale“. Nors pastaroji ir neįtraukta į „Žaliąją programą“, tačiau subtiliai paliečia ir su ekologija susįjusias problemas. „Romale“ – tai filmas apie vieną iš Slovakijos romų bendruomenių, gyvenančią ant sunkiųjų metalų prisotintos dirvos lopinėlio. Tai pasakojimas apie tai, kaip nukirtęs medį, kad nesušaltum žiemą, lengvai gali atsidurti kalėjime ir sėdėti ten tris su puse metų, apie tai, kad niekada anksčiau vėžiniais susirgimais nesirgę romai, gyvendami sunkiųjų metalų kasyklos pašonėjė, jau sunkiai begali jų atsiginti. Filmo autorius pats apsigyvenęs pas vieną iš bendruomenės šeimų mąsto, ar įmanoma šių romų integracija į „baltųjų žmonių“ pasaulį. Filmas išskirtinai pasižymi kvietimu į diskusiją, o ne tendencingu vienos galimos demaskuojančios beigi diagnozuojančios pozicijos brukimu. Komiškumas puikiai dera su tragiškumu, viskas lydosi ir šoka pašėlusį prasmių šokį, ir tenka besėdint kino salėje pripažinti – štai toks ir turi būti geras dokumentinis kinas. Penkiolikmetė mergaitė nekaltu balseliu teigianti, kad ją išprievartavo: „Aš nenorėjau pastoti, viso labo norėjau į diskoteką...“, nors vėliau paaiškėja, kad ji meluoja. Paties filmo „Romale“ režisieriaus bandytos suburti čigonų grupės nariai nesugeba nei karto visi vienu metu susirinkti parepetuoti, o ir tie, kurie ateina, repetuoja 5-10 minučių. Galop, jau susibūrus dviejų narių grupei, vienas iš jų keliauja į kalėjimą ir prašo filmo režisieriaus jam rašyti laiškus. Visą šią dviveidiškumo bei šokių prie laužo laiko atkarpą girdėti pačių bendruomenės čigonų kurtos ir atliekamos dainos, kuriose klausiama, kodėl mes čigonai tokie neturtingi ir karts nuo karto pateikiamas atsakymas: „nes mums patinka dainuoti, dainuoti dainas ir gyvenimą, linksmintis“.

Kaip vieną stipriausių darbų šių metų festivalyje galėčiau įvardinti Gianfranco Rosi „Žemiau jūros lygio“. Beveik dvi valandas trunkančiame filme pasakojama apie Kalifornijos pietuose dykumoje, esančioje žemiau jūros lygio, įsikūrusią keistą bendruomenę. Tai žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių skaudžių išgyvenimų pasitraukė iš visuomenės ir nusprendė savo dienas leisti dykynėje. Pakeitęs lytį Vietnamo karo veteranas čia realizuoja savo svajonę – atidaro grožio saloną. Medikė, netekusi sūnaus, globos dykynės gyventojus gydo akupūnktūra ir svajoja kada nors grįžti į normalų pasaulį. Benamis rašytojas pasakoja, kaip avarijoje žuvus dukrai jis nustojo dirbti ir atsidūrė gatvėje. Rišliai ir nepaprastai išraiškingai aiškina, kaip pirmas naktis bijojo miegoti gatvėje, tad nusprendė traukti gyventi į kalnus, bet ir iš ten valstybės pareigūnų buvo išvytas.

Čia, žemiau jūros lygio, skirtingiausi kenčiantys žmonės randa prieglobstį ir laukia, kol laikas bei vėjo žarstomas dykumos smėlis apmalšins jų sielvartą. Jie bendrauja mažai. Kiekvieno iš dykumos gyventojų didžiausi turtai jų vienatvė ir privatumas. Tą režisierius stengiasi pabrėžti filmo pradžioje rodydamas kiekvieną kažką pasakojantį dykumos gyventoją jo vagonėlyje, mašinoje ar hamake be kitų žmonių. Kad jie visi sudaro vieną keistą visumą, kurią galime vadinti „bendruomene“, ir kad šios bendruomenės narių skaičius yra nepaprastai didelis, žiūrovui paaiškėja tik pamačius nufilmuotą iki pat horizonto besidriekiančią dykumą, nusėtą krūmais ir už kiekvieno krūmo pasislėpusį būstą. Būtent po šio kvapą gniaužiančio vaizdo toliau ekrane galima stebėti nufilmuotas scenas, kuriose dykumos gyventojai bendrauja tarpusavyje: dainuoja, mylisi, pykstasi, išsipasakoja vieni kitiems skaudžiausias savo paslaptis. Filmas toks tikras ir savo atvirumu gniažiantis kvapą, kad į galvą gali ateiti mintis, jog kai kuriuose kadruose esantys žmonės galėjo nežinoti esą filmuojami. Ką čia ir bepridursi... Puikus gero dokumentinio kino pavyzdys, su kuriuo tikrai verta susipažinti. Taigi nepraleiskite progos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1