2009-10-30

Patriotiškumas. Tai žodis, kurio jis prisipažįsta niekada nevartojęs, tačiau tai žodis, kuris jam tinka ir tam tikra prasme juo pradėjo savo kelią meninėje kinematografijoje. „Aš esu Vilniaus piligrimas“ – skelbia jis ir apie miesto energijų sankirtas bei trauką gali kalbėti nesustodamas. Taigi būtent patriotiškumo paskatą iškėlęs Romualdas Lavrynovičius su draugais 2005 metais laimėjo festivalio „Pravda 1 minutė“ Gran Prix prizą. Nuo ko viskas ir prasidėjo... „Tai, kad laimėjome tada pirmą vietą buvo labai didelė paskata man. Žinai, toks dvasinis orgazmas“. Erotika, gražios moterys, realios gyvenimo scenos geroje istorijoje, šiek tiek ryškesnės, nei įprasta lietuvių kinematografijoje spalvos ir svarbiausia – savęs (at)pažinimas – tai keli elementai, be kurių jaunasis režisierius neįsivaizduoja savo filmų. Tiesa, tai akivaizdu jau tampa pirmajame jau kiek ilgesnio, nei 1 minutė metražo kino filme, kuris buvo pristatytas AXX festivalio programoje 2006 m. “Bausmė“ bei kiek vėliau „Vilniaus pasaka“ buvo tos įvertintos juostos, įkvėpusios režisierių Romualdą Lavrynovičių kartu su draugų komanda imtis to, ką išvysti galėsime jau nuo lapkričio 20 dienos – „Kutenimai“.

Ką gi, minėtas juostas gal ir matėme, būsimos premjeros afišas regime, tačiau labai norėjosi susitikti su šiuo jaunu perspektyviu filmų kūrėju. Ir susitikome, įsitaisėme prie dviviečio Pilies Menės staliuko, pasiėmiau arbatos, jis alaus ir pasikalbėjome...

...sakai, jog filmuose pasakoji istoriją apie save. Visų pirma skamba kiek egoistiškai (nors tai tarsi įsišaknijęs menininko charakterinis epitetas), o kita vertus, kodėl manai, kad tavo istorija, tavo gyvenimas, patirtis galėtų būti įdomi visai svetimam žmogui?

Kine reikia, kad būtų kuo tikroviškiau, o aš esu bene vienintelis objektas, kurį pažįstu. Nors ir tai ne iki galo... Žmones ta mano istorija turėtų „užkabinti“, nes tai nuoširdu ir eis iš mums visiems bendro lygmens. Juos užkabins, nes ta istorija yra tokia žmogiška apie paprasčiausius fundamentalius dalykus, žinai... Nors tai bus mano istorija, bet tai bus apie visus. Tai bus apie mane, tave. Tu jausi skausmą taip, kaip aš.

Nori pasakyti, kad tavo filme žiūrovams bus galima sužinoti kažką ir apie save?

Na aš dar neišmokau to paslaptingo meno. Pažiūrėsim, gal kažkiek moku. Galvoju gal reikia drąsiai gyventi ir tada bus greičiau išmokstama....

O kokią istoriją pasakosite filme „Kutenimai“?

Norėjau papasakoti apie save... Savo meilę. Ir norėjau pasakyti, kad žmogus yra Dievas. Kiekvienas žmogus pasaulį kuriasi savo mintimis. O ne pasaulis kuria tave.

Prieš imdamiesi „Kutenimų“ teigėte, jog jūsų siekis bus sukurti spalvingą, vizualiai ryškų filmą, kurio dar nebuvo Lietuvoje.

Tai filmas – kelionė į naujos dramaturgijos paieškas. Tai labai meninis ir dinamiškas filmas. Kaip daug lietuvių kino menininkų daro – jie duoda vien tiktai visa tą paradą – simbolių ir metaforų, kurie yra tarpusavyje nesurišti jokia istorija. Ir tada, kai tu pakliūni į tą paradą tu nesupranti – čia simbolis, čia metafora... Manau, kad juos galima rodyti ir kitokia tvarka. Na sakau, mano filmas, tai toks palaipsnis perėjimas į kitokios epochos kiną. Jis vis dar turi kažkiek tos poetikos, tačiau ji tokia popsova. Tačiau tuo pačiu turi ir istoriją.

Kaip patiems žiūrisi šis filmas, ar esate patenkinti?

Patinka. Jis toks dinamiškas šikšnius. Labai „atsiduoda“ komiksinėm spalvom, ypač daug rožinės.

Matyti, kad premjerai esate nusiteikę ramiai. Ko tikitės?

Kaip jaučiuosi, aš nežinau. Laukiu kažkokio stebuklo. Aš nujaučiu, kad po šitos premjeros daug ko išmoksiu. Na, apie kiną ir kur man eiti toliau... man reikia sulaukti, pamatyti kaip šitas kūrinys „apsigyvens“ tarp žmonių. Iš esmės dabar viskas yra tam, kad pažinčiau žiūrovus, publiką ir suprasti, ko jiems reikia. Mokytis jų kalbos.

O kas, jei publika nepriims šio filmo ir pasipils krūva kritikos?

Į kritiką reaguoju kaip į vaistą. Iš kritikos daugiau sužinai, nei iš pagyrimų. Jeigu žiūrovai manęs neįvertins, aš tikrai įsiklausysiu ir aš iš to mokysiuosi, kad kitą kartą nujausčiau, ko jie tikisi ir nori. Nesakyčiau, kad žmonės nežino, ko nori... Vieni nori bobų, kiti mašinų, o kai kurie tai nori žmogiškos istorijos. Tačiau man atrodo, kad visi nori tiesos.

Tačiau yra tokių, kurie priešingai – nenori jokios gyvenimiškos tiesos, o kinas tarsi pramoga ar būdas atsiriboti nuo galbūt problemiškos tiesos, kurioje gyvena...

Ką reiškia pabėgti nuo realybės? Man tai čia skamba bene taip pat, kaip pabėgti nuo savo vaikų ar dar ko. Betgi tu kuri tą realybę, kurioje gyveni. Tačiau, jei tu nesuvoki, kad ją kuri pats, tai tas aparatas veikia savaip, o jei suvoki, tai tada žinai, ko nori ir ramu, tau tada gali paklūsti visas pasaulis. Man nepatinka tokie filmai – pabėgti nuo realybės ir paskui vėl sugrįžti negavęs jokios informacijos – nesužinojęs nieko apie save, ką galėjai.

Tačiau juk yra filmų, į kuriuos žmonės eina vien dėl spec. efektų idėjos...

Kamera ir visi kiti dalykai nėra pagrindinis herojus. Žmogus yra pagrindinis herojus. Filme būtinai turi dalyvauti realiai gyvenime pažįstami personažai, nes kitu atveju filmas tampa tik judančia fotografija. Svarbu yra tų personažų santykis, jų požiūris į pasaulį, santykį su pasauliu. Tik tam, jei norisi kažką sužinoti apie save. Pagrindinis kino tikslas – autopsichoterapija.

O pats ar aktyviai domiesi kino gyvenimu? Turiu galvoje dalyvavimą įvairiuose kino festivaliuose, vakaruose, peržiūrose...

Aš labai mėgstu, kad filmų peržiūra susilietų su mano asmeniniu gyvenimu, kad aš galėčiau gulėti lovoje su mergina, valgyti bananą ir žiūrėti filmą. Ir dar kad galėčiau tam tikru momentu sustabdyti tą filmą. Užstrigęs kadras teikia papildomą reikšmę. Tada aš labiau išgyvenu filmus, nei pavyzdžiui kino salėje, kur aplink daug nepažįstamų žmonių.

Beje, sugrįžtant prie lietuviško kino virtuvės, ar yra kas tau joje patiktų?

Man labai patinka Drungos (Saulius Drunga aut. pastaba) kino filmai. Aš su juo dirbau kurį laiką ir žinai, va jis yra tikras storyteller‘is (istorijos pasakotojas aut. pastaba). Aš daug iš jo išmokau, kas liečia scenarijų. Man labai patinka tie žmogiški charakteriai, kurie pasireiškia per tikroviškumą ir dėl to niekas tau netrukdo su tais žmonėm ekrane susipažinti ir kartu su jais išgyventi jų istoriją. O kituose filmuose mane erzina, kai trukdo tai padaryti istorijos stoka ir ta simbolių gausa. Nu bet mano toks požiūris dabar, galbūt viskas dar pasikeis.

Žinia AXX rengėjai filmą įvertinimo prizu. Ar užteko paskirtos sumos?

O, Bože... tikrai užteko. Žinai, kai esi talentingas.. Oi, pasakysiu kitaip – kai turi idėją, kai turi, ką perduoti žmonėm, tai patys žmonės savaime prisideda ir padeda. Pavyzdžiui, ir aš sutikčiau, jei būtų labai geras filmas, tai nemokamai prie jo dirbti.

Kalbėjomės ir daugiau. Pasirodo Romualdas yra diplomuotas anglų kalbos filologas, šiek tiek paragavęs mokslų Lenkijos Kino akademijoje, o dabar tiesiog gyvena pauzėje, tarp mokslų, draugų, idėjų ir, žinoma, premjeros didžiuosiuose Lietuvos kino teatrų salėse.

Kalbino ir parengė Dainora Stankutė

Iliustracijos iš "Kutenimų"filmavimo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4