2009-10-27

Esu iš tų žiūrovų, kurie prieš keliaudami į kino seansą kuo išsamiau susipažįsta su pristatoma juosta. Visagalio „google“ laikais informaciją gauname pateiktą sidabrinės lėkštelės: filmų „treileriai“, aprašymai, spaudos pranešimai, interviu su režisieriais, kritikų vertinimai ir žiūrovų atsiliepimai tik ir laukia mūsų dėmesio. O kodėl turėtume pirkti „katę maiše“, kai tas pirkinys, pvz. savaitgalio vakarą didmiesčio kino teatre paplonins piniginę beveik pora dešimčių litų?

Priklausau ir kitai (žymiai mažesnei) kino mylėtojų grupei: vis dar tikiu šviesiu Lietuvos kinematografų rytojumi, todėl atsiradus galimybei, keliauju pažiūrėti (ir žinoma – įvertinti), ką naujo sumanė mūsų tėvynainiai. Šįkart kalbėsiu apie naujausią, didelio spaudos dėmesio sulaukusį, nemažai užsienio festivalių apkeliavusį jaunosios kartos režisieriaus Igno Miškinio filmą „Artimos šviesos“.

Prieš paskirdama vėlų sekmadienio vakarą lietuviškam kinui, interneto paieškos laukelyje įrašau žodžių junginį „artimos šviesos“. Rezultatai nenustebina, tradiciškai pasiskirstydami į dvi stovyklas: skambius spaudos pranešimus, pažyminčius filmo sėkmę (geriausias metų filmas („Sidabrinės gervės apdovanojimai“), juostos kelionės po kino festivalius Čekijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir net Pietų Korėjoje) ir, žinoma, kritiškus žiūrovų (ar tik būsimų!) vertinimus: „nuobodus“, „beprasmiškas“, „lėtas“. Tarp milžiniškų informacijos klodų įsipainioja ir vienas kitas pagiriamasis žodis, tačiau pastarieji tikrai nesudaro daugumos ne itin cenzūriškų išsireiškimų liūne. Diskusijų atsiradimas, bet kokiu atveju, yra teigiamas procesas, o norėdama palaikyti kurią nors pusę (arba atrasti naują požiūrio tašką), sakau, „rinkis prekę lietuvišką“, patogiai įsitaisydama kino teatro salėje, pritraukusioje vos dešimtį bendraminčių.

Ar tu irgi keliauji?

Jis (režisieriaus favoritas – Dainius Gavenonis) ir ji (vokiečių aktorė Julia Maria Köhler). Vyras ir žmona arba tiesiog Tadas ir Laura. Darbas draudimo kompanijoje; nuobodūs, iki kaulų smegenų įgrisę rytiniai sostinės kamščiai; paskola naujam butui (o gal tiesiog nutinkuotoms sienoms be spalvų, baldų ir jaukumo?) naujame rajone; paskola prabangiam BMW (nesvarbu mažalitražis variklis – svarbu firminis ženklas); nulis jausmų, emocijų, pomėgių... Niūrokas vaizdelis, tiesa?

Ir štai vieną dieną pasirodo kitokio gyvenimo ambasadorius – po penkerių svajonių šalyje (JAV) praleistų metų atostogoms (kaip pats sako) sugrįžęs, buvęs Tado bendramokslis Linas (kino debiutantas Jonas Antanėlis). Jis – visiška draudimo kompanijoje dirbančio ir savo pilkas dienas skaičiuojančio herojaus priešingybė: žavus, šelmiškas, laiko neskaičiuojantis, laisvai samdomu architektu save tituluojantis keliautojas. Netikėtai sutiktam bendraklasiui Linas pasiūlo ne išgerti alaus bare, o tiesiog sėsti į automobilį ir važiuoti. Niekada negali nuspėti ką tau dovanos naktis, ypač, kai kelionės tikslas − ne judėjimas iš taško A į tašką B. Su spalvotais žiburiais apšviesto miesto keliautoju priešakyje, ne tik Tadas, bet ir juostos žiūrovai pamažu perpranta „night drive“ taisykles.

Kartu su herojais „važiuodami“ tomis pačiomis, mintinai žinomomis sostinės gatvėmis, atrandame naujus pojūčius, kuriuos gali pasiūlyti tik „miegantis“ miestas: nori pajusti laisvės skonį? – „įsibėgėji, giliai įkvėpi ir užgesini šviesas. O įsijungi tik tada, kai pritrūksti oro...“. Galbūt sėdamas tamsoje prie prabangaus automobilio vairo, pastebėsi seksualią gražuolę, kuri vos prieš pusdienį buvo klasikiniu kostiumėliu pasipuošusi įstaigos darbuotoja – tavo žmona? Artimos šviesos spalvina herojų gyvenimus naujomis, jiems dar nematytomis spalvomis, o skirtingoms asmenybėms susitikus naktyje kyla klausimas: ar ten kur du – trečias nereikalingas?

Vizualumas

Nežinau, ko tikėjosi gausiai neigiamus komentarus publikuojantys žiūrovai (antro „Diringo“, o gal lietuviškos „The Fast and the Furious“ versijos), tačiau filmo afišos, režisieriaus pasisakymai ir spaudos pranešimai alsavo viena tiesa: „urbanistinis kelio filmas“. Būtent toks jis ir yra. Ši juosta – dar vienas patvirtinimas, jog lietuvių režisieriai puikiai atlieka vizualines filmo užduotis. Naktinio miesto vaizdai – tikras malonumas akims (kaip rašė vienas tinklaraštis – „tokio gražaus Vilniaus Jūs dar nematėte“). Operatorius Rolandas Leonavičius padirbėjo iš peties: kamera fiksuoja objektus įvairiausiais rakursais, atskleisdama akimirkos grožį ir aprėpdama šviesomis nutviekstas miesto erdves. Manau tie, kuriems vairavimas tamsiu paros metu yra malonumas, sutiks, jog ši virtuali pusantros valandos kelionė kelia teigiamus pojūčius ir atspindi romantiškąją pusę: kai nereikia skubėti, turėti tikslą, galima tiesiog atsipalaiduoti. Kodėl nepažvelgus į tokį monotonišką, kasdienį ir mechanišką procesą taip, kaip siūlo režisierius?

Garsas

Vaizdas ir garsas „Artimose šviesose“ sudaro vieningą menų sintezę, o lygiavertiškas vizualumo ir muzikos santykis kuria įtaigią juostos atmosferą, veikia atpalaiduojančiai ir netgi hipnotizuojančiai. Automobiliai, lekiantys dideliu greičiu, rodos, ne skrieja, o plaukia miesto labirintais.

Teminė filmo daina – užburianti. Man asmeniškai, malonu žinoti, jog pagrindinis garso takelis „Show Me Lights“ yra bendras trijų filmo kūrėjų darbas (muzika – juostos kompozitoriaus Markus’o Aust’o, žodžiai – režisieriaus I. Miškinio, o skambantis balsas – vienos iš trijų pagrindinių aktorių J. M. Köhler). Būtent šis garso takelis girdimas filmo pradžioje ir vėl pakartojamas pabaigoje, tarsi netyčiom skatindamas kino teatro lankytojus dar pasėdėti ir pasimėgauti ausį glostančia melodija, apjungiančia visus filmo elementus į darnią visumą. Juostoje išgirsite ir kitus, taikliai parinktus kūrinius, tarp jų – bene žymiausių šalies elektro-rock atlikėjų „Happyendless“ dainas. Manau, pritarsite, jog filmo kompozitorius ir garso režisierius (Saulius Urbanavičius) savo „namų darbus” atliko puikiai.

Aktoriai

Teatro aktorius Dainius Gavenonis jau ne pirmą kartą bendradarbiauja su I. Miškiniu, o pats režisierius motyvuoja savo pasirinkimą asmeninėmis aktoriaus savybėmis (atsakingumu, įsijautimu į vaidmenį ir t.t.). Rodos, nevertėtų abejoti šio tandemo sėkme, tačiau kyla klausimas: ar įsijautimas į visiškai neemocionalaus, pilkut pilkutėlio personažo charakterį ir buvo režisieriaus sumanymas? Kai kuriose scenose Tado personažas atrodo tarsi robotas: veido išraiška nesikeičia, reakcija į visas situacijas visiškai vienoda, o jis „atsibunda“ tik juostos pabaigoje, suvokdamas, jog iškilo grėsmė prarasti tą, kurią iš tiesų myli. Visiška jo priešingybė (tiek gyvenime, tiek filme) – kino debiutanto Jono Antanėlio suvaidintas Linas. Metęs visus darbus, J. Antanėlis kuriam laikui pasinėrė į kino pasaulį ir rezultatas išties neblogas: veikėjas šarmingas, charizmatiškas, šventai tikintis tuo, ką sako. Manydamas, jog valdo situaciją, džiūgauja iki pat filmo pabaigos, kol supranta vis tik neturintis žaidimo „kozirio“. Vaikinas nenuspėjamas, sakantis įsimintinas frazes ir paliekantis stiprų įspūdį. Juk toks ir turėtų būti personažas, tiesa? Nepamirškime trečiosios, „naktinėtojų komandos“ narės – vokietės J. M. Köhler. Nežinia ar filmui pridėjo žavesio faktas, jog negirdime originalaus herojės Lauros balso, tačiau aktorė puikiai papildė lietuvišką vyrų duetą. Šis vaidmuo aktorei turėjo tapti nemenku iššūkiu, turint omenyje faktą, jog ji pakviesta prisijungti, likus vos porai savaičių iki filmavimo. Būtent Lauros personažas atskleidžia tikrąjį kontrastą tarp dienos ir nakties gyvenimo mieste. Iš solidžios, pedantiškos, tipinę biuro darbuotoją reprezentuojančios asmenybės, ji virsta į naktinių gatvių keliautoją, žavią vilioklę, apie pasekmes negalvojančią moterį: „pavok automobilį, įsidėk į lietpalčio kišenę svetimos „žolės“, dviprasmišku pasiūlymu suintriguok Taxi vairuotoją... ir kitą dieną keliauk į darbą, tarsi nieko nebūtų įvykę“.

Alternatyva rutinai

Neabejoju, kad kiekvienas mūsų susiduriame su tais pačiais nemaloniais pojūčiais: nuoboduliu, pervargimu, rutina... Gal „Artimos šviesos“ taps įkvėpimu ieškoti naujų galimybių atrasti gyvenimo spalvas? Įkvėpti, iškvėpti, atsipalaiduoti, pasiduoti nakties alsavimui... Nebūtina skriejant greitkeliu išjungti šviesas. Kartais pakanka užsimerkti – ne gyvenimui, o kasdienybei.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 7