2009-08-31

Kas yra Saulius Drunga? Kadangi šis klausimas iškeltas kino skiltyje, savaime peršasi mintis, kad turbūt lietuviško kino veikėjas. Taip ir yra. Kanų kino festivalio “Media jaunojo talento” konkurso laimėtojas, jau baigtos filmuoti kino juostos “Anarchija Žirmūnuose” scenarijaus autorius ir režisierius. Daug žadanti persona mūsų kinematografe. Intriguoja, ar ne? Įdomu, kaipgi šį talentą įvertinsime mes ir publika Kanuose, kur ir numatoma filmo premjera.

Ar atostogavote? Paklausiau. “Dar neatostogavau. Paatostogausiu kapinėse. O dabar yra krūva darbų…” ir pradėjus juos vardinti pasijutau nesmagiai.  Pagalvojau – turbūt tai vienas kvailiausių klausimų, kuriuos gali užduoti režisieriui filmo montavimo periodu. Konkrečiai Sauliui Drungai yra dar du nepakenčiami klausimai: atpasakoti būsimo filmo scenarijų ir kaip jis atrado kiną. Taigi...

...kaip vasarojate, kuo gyvenate Sauliau?

Tvarkau vieno vietinio p*** sugadintą „Anarchijos“ montažą, prižiūriu eksperimentinio kino projektą, kuriame dalyvauju, kaip scenaristas ir konsultantas. Taip pat kitam projektui turiu parašyti dialogų eskizus, aptvarkyti savuosius juodraščius. O dar kas savaitę tenka pas veterinarą vežioti susirgusią vieną iš kačių.

Kadangi jau yra įsibėgėję montavimo darbai, įdomu ar daug filmo juostai teko transformuotis nuo pradinio varianto Jūsų vaizduotėje?

Vienintelės didelės „Anarchijos Žirmūnuose“ transformacijos buvo susijusios su filmo scenarijumi. Pirminę 150 puslapių versiją sutrumpinau iki maždaug 100 puslapių, o filmuodamas išmečiau dar kažkiek medžiagos. Kažkokių didelių vizualių filmo transformacijų nepastebėjau. Aktorių atranka buvo daryta ilgai ir labai kruopščiai. Buvo atitinkamai nusiteikta – arba aš randu man reikiamus aktorius arba geriau iš viso nefilmuoju.

Ar rašydamas scenarijų numatote būsimo filmo alokacijas, ar jas pasirenkate darbo eigoje?

Rašydamas scenarijų galvoje niekuomet neturiu galutinio scenos arba epizodo veiksmo vietos vaizdo, sąmoningai stengiuosi neprisirišti. Yra tik kontūrai. Neprievartauju nei savęs, nei filmo dailininko. Aišku, kai kada, susidūrus su realia lokaciją, tenka keisti kadruotę ir mizanscenas, o kai kada ir dialogus, tačiau netikėtumo faktorius – viena iš kinematografo sudėtinių dalių. Labai man patinkanti.

Kaip apskritai sekėsi dirbti prie šio projekto? Ir kaip veikė Jus faktas, jog esate įvertintas bei kartu įpareigotas šį filmą pastatyti (ir tai padaryti gerai) Jus varžė ar motyvavo?

Apibūdinimas „gerai pastatyti filmą“ – labai sąlyginis. Ką norima tuo pasakyti? Papasakoti įdomią istoriją ar pademonstruoti puikią filmo kūrimo techninę bazę ir technokratinius įgūdžius? Mūsų lietuviškomis sąlygomis visuomet renkiesi tiktai vieną iš dviejų. Sintezė kol kas neįkandama. O su „Anarchijos Žirmūnuose“ biudžetu, apskritai, jokių technologinių piruetų nebuvo įmanoma daryti, todėl susikoncentravome ties istorija ir personažais.

Jau kurį laiką yra paplitęs nuogąstavimas dėl gerų scenarijų nebuvimo, mat natūralu –  neturime scenaristų... pasirodo ne visai taip.

Na, jei vienas žmogus sugeba rašyti kino scenarijus, tai dar nereiškia, kad scenaristų nebuvimo  Lietuvoje situacija pasikeitė. Aš vienas tikrai negaliu aptarnauti vietinės kino „industrijos“, nesvarbu kokia ji ubagiška bebūtų. Nors žmonės vis dar puoselėja tokias iliuzijas. Pvz. prodiuserė ponia Norvilienė paima storą buhalterinės apskaitos aplanką, prislenka iš nugaros ir TAUKŠT!!! su tuo aplanku man per galvą. Aš iš skausmo susiimu galvą o jinai griežtai klausia: „Nu ką?!“. Ir aš suprantu, kad jinai manimi tiki. Niekas netiki, o jinai tiki. Bet galvą vis tiek skauda... O norint būti scenaristu reikia labai nedaug: žinoti ką rašai, kodėl rašai ir kam rašai. Taip pat reikia popieriaus ir pieštuko.

Kokios aplinkybės lėmė, kad neįstojus kartą į kino režisūrą nebandėte antrąkart ir apskritai nestojote niekur?

Stojimas į režisūrą buvo greičiau desperacinis veiksmas, nes nei lietuviški filmai, nei tų filmų autoriai man niekada nepatiko. Galimybių išvažiuoti į užsienį jokių. Tai ką daryti? Pabandžiau, mane prametė, ir gerai.

Tačiau kaip mokėtės kino meno? Ar užtenka vien didelio noro ir idėjų ir “gyslelės”?

Mokiausi žiūrėdamas filmus. Daugiausia amerikietišką kiną. Nemėgstu tarybinio, išskyrus bolševikinę klasiką ir šiuolaikinio rusų kinematografo. Tai – absoliutus šlamštas. Niekuomet negalvojau apie tokius dalykus kaip „gyslelė“, „talentas“ ir „įkvėpimas“. Man tai – nieko nesakantys žodžiai. Vien noru irgi nieko nepadarysi, reikia įdėti pastangas. Kitaip tariant, reikia dirbti...

Viename interviu esate gana drąsiai išsakęs savo kritišką nuomonę apie Lietuvišką kiną. Kokį norėtumėte matyti Lietuvos kiną po 10 metų?

Tai kad aš jo ir dabar nežiūriu, net nereikia laukti tų dešimties metų (šypsosi). Atitinkamai, jo nuopuolis manęs irgi nedomina.

Kaip manote, kodėl lietuviškais filmais taip vangiai domisi, tačiau aktyviai kritikuoja Lietuvos publika? Ar kalti patys filmai? Ar publika persimaitinusi holivudiškais pusfabrikačiais? O gal menka reklaminė kampanija?

Filmo platinimas, reklaminė kampanija ir konkurencija su kitais filmais atsiranda tiktai jau esant filmui, kaip produktui. Tai – tik papildomi dėmenys, skirti pagelbėti produktui rinkoje, tačiau jokiu būdu negalintys padaryti to produkto geresniu, nei jis pats yra.  Taigi, viskuo kalti yra patys filmai, dėl provincialių savo autorių ambicijų, atsisakantys bendrauti su žiūrovu arba atvirai ignoruojantys žiūrovą. O žiūrovas nėra durnas – nesulaukęs dėmesio sau, t.y. susitapatinimo su filmo personažais ir istorija –  jis elgiasi labai logiškai, ieško to dėmesio kitų šalių kinematografe. Paprasta matematika. Beje, tokiu principu vyksta ir emigracija.  Valstybė nusispjovė, pilietis išvažiavo. Ir grįžti neketina. Aš jį visiškai suprantu. Kodėl jis turi gerbti, jei pats nėra gerbiamas?

Ruduo – gero kino geroje kompanijoje metas. Ką galėtumėte parekomenduoti jauniems gero kino ištroškusiems?

Štai keletas rudeninių filmų – “Whistle Down The Wind” (rež. Bryan Forbes), “Ride The High Country” (rež. Sam Peckinpah), “Othello” (rež. Orson Welles), “Succubus” (rež. Jess Franco)...

Deja, pokalbio gale situacija nepalengvėjo nei man, nei juo labiau pavargusiam kūrėjui: gal norėtumėte dar ką nors pridurti? Paklausiau. Atsakymas: “Aš noriu numirti”.

Ačiū už pokalbį. Su nekantrumu laukiame “Anarchijos Žirmūnuose” premjeros!

Kalbino ir parengė Dainora Stankutė

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4