(Kino seansas Baltijos kelio gimtadienio proga)

2008-08-25

1927 m. sausio 10 dieną Berlyne buvo sudrumstas kino įvykių telkinio vanduo. Dešimtys tūkstančių aktorių, įspūdingos dekoracijos, brangiausias tų laikų filmas Europoje – Fritz Lang „Metropolis“. Didžiulis populiarumas. Įvairūs perleidimai, trumpinimai, ilginimai. Žodžiu, ilgas kelias iki Skalvijos kino teatro, kur demonstruota autentiškiausia rekonstrukcija. Dviejų valandų trukmės reginys, beveik „Titanikas“. Nebyliojo kino šedevrą čia kaip ir priklauso lydėjo gyvo garso penkių asmenų „orkestras“ – du gitaristai ir „Avaspo“ pajėgos.

Klausimas, kam kilnoti istorijos lakštus, juk Holivudas kasmet nepagaili „pačių brangiausių“ ir įspūdingiausių juostų. Vis tiek nagai niežti, nes tyčia ar netyčia, bet „Metropolis“ pas mus demonstruotas tuomet, kai visa Lietuva pokšėjo šampanu ir laistėsi nostalgiškomis ašaromis, minėdama Baltijos kelio jubiliejų. Et... laikas vynioja savo sumazgytą valą, po drumzlinais nusivylimais slėpdamas nuostabią viziją, kadaise gebėjusią palaikyti visos tautos dvasią.

Nekamuoja jokios sąžinės pagirios, kad nenuėjau į šventinę prezidentės kalbą Katedros aikštėje, tą padarė amerikietė draugė (ironiška). Praleidusi visus šventinius minėjimus, prietaringai krūpčiojau stebėdama prieš beveik devyniasdešimt metų įsivaizduotos technokratiškos žmonijos viziją.

„Metropolis“ statytas pagal režisieriaus ir tuometinės jo žmonos Thea Von Harbou scenarijų. Filme su visomis stereotipinėmis prasmėmis į dvi erdves skilęs futuristinis, 2000-ųjų metų pasaulis. Ne pasaulis – miestas. Bet be jokios užuominos apie tai, kas darosi už jo sienų. Galima daryti grubią prielaidą, kad kultūrinė, techninė erdvė ten visai išstumia gamtinę. Makabriškas metropolis funkcionuoja tik gigantiškų, niekada nesiilsinčių mašinų dėka. Miestas dalijamas į tą, kuris yra viršuje ir tą, kuris yra apačioje. Viršuje gyvena „protas“, apačioje „rankos“. Vietovė yra vienvaldžio Joh Frederseno rankose, o jo sūnus Frederis laigo kičiniuose Edeno soduose, pramogaudamas su blizgančiomis merginomis, mažai kuo besiskiriančiomis nuo povų, krypinėjančių tame pat sode. Vieną kartą pamatęs įsibrovėlę, nepažįstamą merginą (Mariją) Frederis čiumpasi už širdies, beprotiškai įsimyli ir puola jai iš paskos į apatinę Metropolio dalį. Ten vaikinas lyg niekur nieko prisiima proletariato teisių gynėjo vaidmenį. Veiksmas paskaninamas intriga, geroji Marija pakeičiama beveik išprotėjusio išradėjo Rotvango sukurta identiška „žmogmašine“ (Maschinenmensch, o kalbant šiuolaikiškai, robotu). Darbininkai sužadinti agresyvios „žmogmašinės“ provokacijos sukyla, Frederis ieško taikos siekusios Marijos, požemiai tvinsta, minia siautėja...

Atomazga pozityvi – „žmogmašinė“ kaip viduramžių ragana sudeginama ant laužo, Frederis pūstomis baltomis kelnytėmis glėbesčiuoja Mariją ir stoja tarp tėvo „proto“ ir Groto „Rankų“ atstovų, padėdamas jiems susivienyti. Užrašas skelbia, kad tarp rankų ir proto reikalingas tarpininkas, o juo turi būti širdis – „the end“.

Atrodo, kad istorija paprasta. Panašių pilni mūsų ekranai, tik herojai nebebėgioja, o skraido futuristinėmis skraidyklėmis. Kaip bebuvę, matant tuometinių „Metropolio“ recenzijų gausą, galima spėti, kad filmas pakrapštė kažkokį skaudulį. Dėl to įdomu pasvarstyti, kokį ir kodėl.

Ekrane simultaniškai plėtojami keli pasakojimai – banali meilės istorija, klasių konfrontacijos problema bei technologinio progreso pasekmių įžvalga. Meilės istorija, žinoma, sulaukė ir sulaukia mažiausiai dėmesio. Ji ir konstruojama labai paskubomis, atmestinai. Galima sakyti, kad net nesistengiama vaizduoti meilės – pasitenkinama ją išreiškiančių gestų visuma.

Klasinė opozicija reprezentuojama išsamiau. Ji artikuliuojama pasitelkiant universalią opoziciją „viršus“ vs „apačia“. Kad būtų visai aišku, įtraukiama Molocho (velnio) figūra, ryjanti darbininkus, ir „Edeno sodai“, kuriuose pramogauja protų sūnūs. Įpinamos ir spalvinės kategorijos – „rankų“ aplinka tamsi ir niūri, „protų“ – šviesi ir lengva. Tai beveik rėžia akį: miesto valdytojo sūnui Frederiui, dėvinčiam baltus infantilius rūbus, pasirodžius šalia darbininkų tamsiais apdribusiais kombinezonais. Pastebėtina, kad „apačios“ erdvę atstovaujantys atlikėjai, ar tiksliau kolektyvinis atlikėjas „minia“ (juda sinchroniškai) vaizduojami kur kas išsamiau nei „viršaus“. „Viršus“ pristatomas tik fantastinio miesto architektūros kadrais: daugiaaukštėmis kelių terasomis juda automobiliai, ore skraido sklandytuvai, bet nematyti gyventojų. Juos visus reprezentuoja Metropolio valdytojas ir jo sūnus.

„Rankos“, Metropolio požemio gyventojai, vaizduojami kaip unitarinė masė. Filme lyg ir siekiamos „rankų“ ir „proto“ sąjungos galimybės, tačiau nepateikiama jokių užuominų, kad minia yra sudaryta iš individų – mąstančių, jaučiančių. Plėtojantis filmui „rankos“ lieka tuo pačiu beveidžiu vieniu – srautu, kuris aistringai paklūsta lyderiui. Čia galima prisiminti, kad „Metropolis“ patiko nacių režimui, o J. Gebelsas buvo pasikvietęs F. Lanzą pokalbiui ant kilimėlio. Tiesa, režisierius vis tiek pasitraukė į Paryžių, o vėliau į JAV.

Filme vaizduojama klasių konfrontacija yra niekur nevedanti. Fredersenui ir Grotui paspaudus rankas negalima nuspėti, jog minia išsklis į atskirus laisvus individus. Tas pats Grotas vykstant maištui desperatiškai mėgina sulaikyti mašinas suskaldyti ryžtingą minią.

Technologijos yra pagrindinė viso vyksmo priežastis. Metropolio gyvenimas verda tik jų dėka ir pagal griežtą beasmenį jų automatizmą. Miesto struktūra, pats miestas kyla į viršų, stiprėja, išrandant vis galingesnes mašinas. Tačiau žmogus lieka neatskiriamas nuo jų, jo kūniškumas niveliuojamas sintezėje su mechaniniu, niekada nesiilsinčiu monstru. Metropolyje laikrodžių ciferblatai sudaryti tik iš dešimties valandų – tokio ilgio pamaina. Kiekvienas darbininko judesys tikslus, sklindantis nepertraukiamu ritmu. Marijos oda „apvilkus“ mašinžmogę, nurodoma totali mašinos evoliucija: žmogus nebe šalia mašinos, bet organiškai sutampantis su ja. Mechanika veikianti kaip žmogus – mašinžmogė klastinga, ištvirkusi, aistringa. Lyginant su tikrąja Marija, tai galima suprasti kaip įspėjimą, kad technologijos nesugebės vadovautis aukštaisiais idealais, būti moralios.

Technologijos „Metropolyje“ traktuotinos kaip supriešinanti instancija. Su kūjais, veržlėrakčiais ir strypais mojuojanti minia primena luditus, industrinės revoliucijos metu kovojusius prieš staklių invaziją. Luditai grūmėsi dėl darbo vietų, „Metropolio“ darbininkai sukyla prieš žmogaus mechanizaciją. Tačiau filmo pabaigoje „protui“ ir „rankoms“ susikibus delnais suvokiama, kad maišto banga palieka miestą jo pirminės didybės status quo. Mašinos lieka, svertai juda toliau.

Frederis ir Marija yra skirtingų erdvių atstovai. Abu jie yra siūlė, sulydantį „viršų“ ir „apačią“. Filme akcentuojama, kad tarpininku tarp klasių yra Frederis. Tačiau norisi manyti, kad Marija yra lygiavertė mediatorė, o gal net stipresnė, būtent ji, pasirodydama soduose ir įaistrindama Fredelį, inicijuoja transformacijų grandinę. Pastebima, kad ir šviesus aprangos kodas išskiria ją iš beveidės tamsios darbininkų masės.

Abu romantiškieji herojai gali būti suprasti kaip vienas atlikėjas – tarpininkas, ar kaip dailiai išsireiškiama filme – širdis. Net kiek nejauku, bet kita vertus teisinga, kad širdis yra infantili ir naivi. Ji siekia visuotinio gėrio, vadovaujasi abstrakčiausiomis vertybinėmis sąvokomis. Keisčiausia, kad brutalios, greitai įtvinkstančios „rankų“ jėgos ir logiško, visa sveriančio „proto“ akivaizdoje „širdis“ sugeba pasiekti tai, ko nori. Kita vertus, „Metropolis“ yra mokslinės fantastikos filmas. Pagrindinis jo lozungas yra tarpininkės širdies būtinumas sklandžiam sociumo funkcionavimui. Nors kiek atsiremdami į globalaus kapitalizmo vešėjimą šiuolaikiniame pasaulyje galime numanyti, kad „širdies“ ekonominio aparato tiksėjimui nereikia. Tarptautinės transakcijų srovės, kylantys fabrikai – tai yra tikrasis pulsas.

Daugumoje tuometinių „Metropolio“ recenzijų bjaurėtasi nežmogiška vizijos šviesa, krentančia ant ateities. Bet net netikint belaike kolektyvine pasąmone galima nujausti jos ūkanas, kuriose kurtas įspūdingas Metropolio architektūrinis veidas (atpažįstami kaskadiniai dangoraižiai, terasinės eismo juostos – visa tai gyva moderniausių architektų fantazijose), tos pačios ūkanos įspėjo ir apie žmogų-sraigtelį. Universalus nelygybės balansas – jis toks išliks visada, ar galima kada nors įsivaizduoti absoliučias aukštumas pasiekusią žmoniją?.. „Metropolio“ antiutopija daug ką suerzino įsiterpdama ten, kur buvo palikta vieta apšviestos kartos, aukso amžiaus atėjimui.

Pats Fritz Lang yra išreiškęs nusivylimą savo šedevru bei jo propaguotomis idėjomis. Kaip bebuvę, pats filmas vis tiek yra įspūdingas kino istorijos paminklas. Architektūrinės fantazijos realizavimui galima skirti tik aukščiausius balus, o masinės scenos, kuriuose sinchroniškai juda daugybė žmonių, sužavi net didžiausią skeptiką. Didžiulė precizika pastebima net tekstinių užsklandų konstrukcijoje: pagal nešamą žinią tekstas kyla arba leidžiasi, smailėja arba platėja, pateikiamas kitokiu šriftu... Atskiras įžvalgas galima ištraukti iš Babelio mito adaptacijos, apokaliptinių biblinių siužetų prisitraukimo, bet tam reikia kelių naujų švarių word‘o lapų ir kelių naujų karštos kavos puodelių.

Skalvijoje filmą gyvai įgarsinę kūrėjai intensyviai ruošėsi. „Avaspo“ vardas iškart išduoda, kad skambėjo neįprastos, drąsios kompozicijos. Gitara grojęs Andrius Grigorjevas pasakojo, kad buvo stengiamasi užmaskuoti akustinį skambesį, ištrinti muzikinių instrumentų atpažįstamumą. Šiuolaikinis eksperimentinės elektronikos skambesys senam kinui tiko „lyg tyčia“. Tiesa, viename „furioso“ etape garsas ir intensyvumas privertė kai kuriuos jautresnius žiūrovus sustabarėti krėsluose ir užsidengti ausis.

Itin atviro simbolizmo kupinas „Metropolis“ visai simboliškai pritiko patriotinei Baltijos kelio jubiliejaus progai. Tas pats aistringas masės įtvinkimas – ir štai, anot kasdienio spaudos teksto, sėdime tokie pat nepatenkinti savo siekta utopija, kaip ir sėdėjome prieš tai buvusioje.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai