2009-06-18

Turiu prisipažinti, mano žinios apie režisierių Audrių Juzėną buvo išties labai kuklios. Na, žinoma, mačiau „Vilniaus getą“, taip pat kažkada TV ekrane rodė dokumentinį filmą „Knygnešys“ ir toliau man tebuvo žinoma, kad sėkmingai dirbo Rusijoje.

Dabar apie šį režisierių jau galiu pasakyti daugiau. Ne, ne tai, kad naujausias jo filmas „Ekskursantė“ (turėtų pasirodyti rudenį), tačiau kiek daugiau apie patį Audrių Juzėną. Nuo pat pirmųjų režisieriaus sakinių – ilgų, banguotų, bet kartu nuoširdžiai atvirų – svarsčiau, kad jis tarsi ne šiandienos žmogus, kažkoks kitoks. Kol galiausiai pokalbio metu režisierius pats išsidavė ir aš patikėjau. Tai renesanso laikų žmogus – romus, nepaliaujantis ieškoti ir ne visada sakantis tai, ką išgirsti norėtume...

„Kinas yra menas su klaustuku“ – pokalbio metu pasakė rež. Giedrė Beinoriūtė. O kaip dėl kino režisieriaus, ar jis visada menininkas?

Režisierius Lietuvoje yra visų galų meistras. Dešimtasis jo amatas – badas... Savo profesijai jis beveik neturi nei laiko, nei jėgų. Ko gera, menininku gimstama, vargu ar juo tampama tobulai kalant vinis į kolegų karstus ar imituojant kūrybą (tai nutinka dažnai), tikintis asmeninės gerovės ar savo egzistencijos įprasminimo. Po tokia kūryba slypi dykuma ir nežabotos ambicijos. Bet pasitaiko nušvitimų, kaip sakoma, viskas Dievo rankose. Belskis ir bus atidaryta... Troškulio kamuojamam gyvenimo keleiviui kartais miražas tampa tikrove... ir išimtis tik patvirtina taisyklę.

Tačiau kaip matote kiną iš savo, režisieriaus, perspektyvos? Galima išgirsti prieštaringų vertinimų, antai kinas nėra menas, nes kainuoja daug pinigų...

Kinas – kontraversiškas menas, pagrįstas menų sinteze. Jam kurti reikia kur kas daugiau technikos ir organizavimo, o tai labiau susiję su pinigais, ne su grynuoju menu. Tačiau vis dėlto kinas yra menas, nes geriausi kinematografijos pavyzdžiai, kad ir kokie seni jie būtų, vis tik išvengia srūvančio laiko poveikio. Tiesa, jų nėra labai daug, bet tokie filmai egzistuoja ir dar bus sukurtas ne vienas, o tai ir yra, mano manymu, viena iš pagrindinių meną nuo ne meno skiriančių ribų. Tikras menas nepaklūsta nei laikui, nei vertintojui. Jis atkeliauja iš Didžiojo Kūrėjo esmės...

O kas Jums yra geriausias lietuvių kino pavyzdys?

Visąlaik prisimenu beveik tobulą lietuvišką filmą „Jausmai“, nežinau kodėl, bet jis man patiko ir kai buvau mažas vaikas, ir dabar, suaugus. Šis filmas turi savitą aurą, ritmiką, emocijas ir visa kita, ko stokoja dabartinių kūrėjų filmai. Viskas jame ir svarbu, ir ne, kaip ir mūsų kasdieniai jausmai, tik ekrane jie rezonuoja, virsta ekrano ir auditorijos širdžių dialogu. Mane stulbina filmo autorių sugebėjimas paprastai, bet uždegamai papasakoti iš pažiūros paprastą brolių dvynių istoriją.

Be abejo, labai vertinu Lietuvos dokumentininkus – Verbą, Šablevičių ir daugelį kitų. Manau, jie turėjo ir tebeturi, ką pasakyti žiūrovams. Apie dabartinius mūsų kino autorius nesiryžčiau daug kalbėti, tam yra gausi mažai šaliai kritikų gildija, neatiminėsim iš jų duonos...

Nostalgiškai kalbate apie praėjusių dešimtmečių kinematografiją, tačiau kaip Jums Lietuvos kinas atrodo šiandien? Ką manote apie naują kino režisierių kartą? Ar stebite jų kūrybą?

Jų veidai įdomūs, mintys skambios, dažnai kvepia anarchija, tačiau nesiimsiu vertinti jų kūrybos, manau, tai būtų neatsakinga ir neetiška. Šalis maža, vienas „didelis kaimas“, nežinia, kas, kaip ir ar supras mano išvedžiojimus. Vargu. Juk kiekvienas mokomės iš savo klaidų ar patirties, tad kam lipti kažkam ant nuospaudos. Žinia, kinematografininkai labai jautrūs, paskui kentės patys ir kankins tave visą likusį savo sąmoningą gyvenimą. Mieliau savo jėgas ir protą atiduosiu kinui, kad ir prodiuserio ar scenarijų rašymo darbui. Tai man atrodo prasminga. Kam rūpi, ką aš manau apie kitus ir jų filmus?

Visada norėjau paklausti režisieriaus, kaip pasikeičia požiūris į kiną tapus jo dalimi?

Mažai keičiasi. Kaip ir anksčiau, mielai žiūriu įvairaus žanro filmus, žinoma, atranka ir kriterijai sugriežtėjo, tai natūralu. Metams bėgant imi labiau vertinti meistrystę, „pagauni“ subtilesnius virpesius, matai daugiau sluoksnių ir svarbių dalykų, kurie anksčiau buvo nepasiekiami, nes dar taip neseniai, vaikystėje, viskas kine atrodė kaip stebuklas ir magija.

Kinu žavėtis nepaliauju iki šiol. Visad žiūriu filmus kaip paprastas žiūrovas, tik labiau išprususia akimi. Tačiau, nors ir esu paprastas žiūrovas, mane sunkiau apgauti ar įsiūlyti menkavertę prekę. Tai tinka ir kinui, ir televizijai. Pastebiu, kad labiausiai erzina prasta ir infantili reklama, kurios prikimštas eteris. Man tai tas pat, kaip kokie žiurkių nuodai. Nesuprantu nei šios reklamos užsakovų, nei jos „kepėjų“. Galbūt, jei tikėtume Arno Klivečkos sąmokslo teorija, tam tikra užsimaskavusi „intelektualų“ grupė reklama siekia išerzinti žiūrovą, kad šis iš interneto siųstųsi normalius filmus ir programas. Ir taip būtų apsaugoti nuo degradacijos. Nežinau, bet stengiuosi nežiūrėti TV, ypač lietuviškų kanalų, nes, ko gera, Lietuva baisiau atrodė per TV tik sovietmečiu...

O savo filmus ar pasižiūrite?

Deja, savo filmų nežiūriu, nebent jei tenka pristatyti juos auditorijai ar pasitaiko kokia nors kita neišvengiama proga. Kartais vis dar nustembu, kad jie nepaseno nei moraliai, nei intelektualiai, nei techniškai. Kaskart juose atrandu kažką nauja, bet pasitaiko, kad „savi“ filmai ir juos lydintys prisiminimai vis dar žeidžia, ypač tie, kuriuos kuriant teko daryti kompromisų, kurių, deja, kartais neįmanoma išvengti, kad nesužlugtum ir nesužlugdytum idėjos bei tavimi tikinčių žmonių.

Esu maksimalistas ir, jei tenka gyvenime atsidurti kryžkelėje, deja, renkuosi stačiausią kelią... Gyvenimas, bankininko ar net santechniko, nėra rožėmis klotas, ką jau kalbėti apie kino žmones, kurie nuolat gyvena prie bedugnės krašto, nežinomybėje ir nepritekliuje. Žinoma, ne visi, yra ir pralobusių kino kūrėjų, kad ir čia, Lietuvoje. Yra, tačiau sotus kūrėjas paprastai jau yra pavargęs kūrėjas, ir vargu ar sugeba eiti koja kojon su savo mūza.

Kokį filmą rekomenduotumėte pažiūrėti lietingą savaitgalį namuose?

Yra labai daug gerų filmų ir daug gerų režisierių. Mano numylėtiniai, matyt, tie patys, kaip ir visų. Tai visų pirma Clintas Eastwoodas. Jis geras visur: ir vesternuose, ir savo paskutiniuose šedevruose. Vertinu Ridley Scottą, Alaną Parkerį, Oliverį Stouną. Yra daug labai gerų filmų lietingam savaitgaliui, net ir keli verti dėmesio TV serialai, kaip kad „Žmogžudysčių skyrius“ ar blogiukai „Sopranai“. Viskas reliatyvu. Filmai, kurie buvo kelrodės žvaigždės, vieną dieną nublanksta, o tie, kurie rodėsi pernelyg paprasti ar „atšokę“, vieną dieną patys pasibeldžia į tavo duris. Pasaulis vis dar nepaliauja mane stebinti, man tai atrodo puiku. Kinas, kuris tapo mano gyvenimo dalimi, gali ir pakylėti, ir nužudyti, nelygu, kas jo žiūrovai. Geras filmas mums visiems suteikia sparnus, o blogas – juos pakerta. Kaip ir blogas maistas, puikybė, pavydas, neapykanta, mėgavimasis alkoholiu ar narkotikais.

Jei dėl kokių nors priežasčių nustotumėte dirbti su kinu, kur nukreiptumėte sukauptą patirtį?

Galėčiau dirbti daug kuo, nes viskas, kas susiję su vidinio ir išorinio pasaulio pažinimu, iššūkiais, atradimais, tyrinėjimais, man priimtina. Taigi darbų ar profesijų sąrašas itin didelis.

Vaikystėje svajojau tapti mediku ir išvažiuoti į Afriką ar Pietų Ameriką gydyti vargšų. Paskui knietėjo užsitempti naro kostiumą ir tapti profesionaliu povandeninio pasaulio tyrinėtoju. Mane masino ir gangsterio ar bankų plėšiko amatas. Tačiau širdyje visad jaučiausi tik klajojantis riteris. Šios subtilios profesijos jau seniai nebėra ir dėl to kartais liūdna. Žvelgdamas į Albrechto Diurerio graviūras, imi ilgėtis kalavijo ir skydo ant peties, ir mūšio lauko.

Kalbino ir parengė Dainora Stankutė

Nuotraukos iš asmeninio režisieriaus archyvo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3