Daugelis moksleivių mintinai žino “Betmeną” ar “Titaniką”, tačiau niekada negirdėjo apie Fransua Trufo (François Truffaut), Sergėjų Eizenšteiną (Sergey Eisenstein) arba Ingmarą Bergmaną (Ingmar Bergman). Daugelis sutinka, kad mokyklose turi būti dėstoma literatūra, drama arba muzika. O kaip gi kinas? Kodėl mokyklų tvarkaraščiuose nelieka vietos kino istorijai ir teorijai? Ar taip atsitinka dėl to, kad daugelis programas ruošiančių pedagogų kiną mato kaip malonumą ir jį vertina vien iš populistinės pusės, bet ne kaip kitiems menams tolygų reiškinį?

Garsus britų dokumentinių filmų kūrėjas Polas Rota (Paul Rotha) (1907-1984) kiną apibūdino kaip “didįjį neišspręstą konfliktą tarp meno ir verslo”. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad kinas, lyginant su kitais menais, unikalus tuo, kad jis yra arčiausiai vartotojų, todėl yra labai svarbu padėti vaikams atskirti, kur yra menas, o kur – tiesiog industrija.

1911-aisiais, pirmuoju kino meno teoretiku vadinamas, italas Ričiotas Kanudas (Ricciotto Canudo) kiną pavadino septintuoju menu. Kitais šešiais tradiciškai laikoma architektūra, skulptūra, muzika, literatūra ir teatras. Į pastarojo sąvoką įtraukiamas ir šokis.

„Skaitydamas paskaitas apie “septintąją meno šaką” Didžiosios Britanijos ir JAV vidurinėse mokyklose, kuriose akcentuojamos meno studijos, aš buvau apstulbęs, kai supratau, kad nė vienas vaikas nėra girdėjęs apie Sergėjų Eizenšteiną, Žaną Renuarą (Jeab Renoir) ar Ingmarą Bergmaną. Ar įmanoma, kad muziką  studijuojantys moksleiviai nebūtų žinoję apie J.S.Bachą ar L.Betchoveną, ar lankantys literatūros pamokas nebūtų susipažinę su V.Šekspyro ar Č. Dikesno kūryba? Vėliau išsiaiškinau, kad beveik visose JAV vidurinėse mokyklose daugiausia dėstoma Amerikos kino istorija, o kai kuriose jų vaikams pristatomi filmai, kuriuos jie ir taip jau puikiai žino: “Betmenas”, “Titanikas”, “Indiana Džounsas”. Aš 15-16 metų moksleiviams pristačiau tokius filmus kaip “Šarvuotis Potiomkinas”, “Apu trilogija”, “400 smūgių”, “Granato spalva” ir t.t., ir daugelį šių juostų jie priėmė entuziastingai.

Moksleiviai turi būti mokomi, kaip “skaityti” filmus, - taip pat, kaip jie skaito literatūrą. Jie turėtų suvokti, kaip filmai susistemina laiką ir erdvę, kaip jie komunikuoja idėjas ir emocijas, kaip filmų struktūra ir žanras leidžia mums įsijausti į specifinius istorinius ir socialinius ritualus. Jie turi išmokti analizuoti filmus iš skirtingų kampų ir kultūrinių perspektyvų. Jeigu tokių kursų pabaigoje bent maža dalis moksleivių nuspręs, kad Žano Liuko Godaro (Jean-Luc Godard) juosta “Atsiskyrėlių banda” (“Bande à Part”) kur kas geresnis filmas nei Kventino Tarantino (Quentin Tarantino) “Bulvarinis skaitalas” (“Pulp Fiction”), tai reikš, kad pokytis įvyko ir pamokos nepraėjo veltui.

Nuomonė, kad kinas turėtų būti traktuojamas daugiau kaip pramoga, bet ne kaip menas, o filmo analizė gerokai sumažina jo peržiūros metu gaunamą malonumą, labai riboja jaunų žmonių pasaulėžiūrą. Malonumas ir žinios vienas kitam gyvuoti netrukdo. Be to, bet kurio meno suvokimas tik praturtina asmens patirtį ir padidina gaunamą malonumą“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai