2009-06-08

Režisieriaus Audriaus Juzėno pavardė paskutinįkart buvo garsiai linksniuojama pasirodžius jo kino filmui „Vilniaus getas“, šio filmo pastatymui anuomet buvo pasitelkta profesionali tarptautinių pajėgų suburta grupė. Praėjus beveik penkeriems metams, režisierius baigia statyti kino filmą, puikiai tinkantį Lietuvos Tūkstantmečio Jubiliejaus proga – apie tremtį, kurio pastatymui dėl temos, deja, šįkart pasikviesti kolegų iš Vokietijos bei Rusijos negali. Filmas „Ekskursantė“, tai filmas, o kartu ir galimybė dar kartą naujai pažvelgti į lietuvių tautos skaudžią patirtį, klaidas ir galbūt išmokti ne vieną istorijos padiktuotą pamoką.

Pasibaigus pirmajam filmavimo etapui režisierius A. Juzėnas mielai sutiko papasakoti apie būsimą kino juostą, jos vystymo eigą bei pasidalinti mintimis apie išties opią ir nepajudinamą lietuvos kino politiką.

Kino filmo režisierius Audrius Juzėnas sąžiningai prisipažįsta, jog jam niekad nebuvo minčių kurti filmą tremties tematika, atvirai tariant, jam, kaip ir daugeliui nepriklausomoje Lietuvoje augusių, tremtis nepaliauja kelti asociacijų su nuoboduliu, nuolat nepatenkintais gyvenimu žmonėmis, megztomis beretėmis, dengiančias pensininkų galvas bei devalvuotu vyresniosios kartos statusu.  „Matyt gyvenime kažkas pasirenka mus, nors mums ir atrodo, kad mes patys visą tai renkamės... Taip ir su „Ekskursante“ – ji pati mane susirado, pradžioje scenarijus, paskui pasivijo netikėtas pasiūlymas, kurį netrukus apvainikavo trumpas, bet konkretus filmo prodiuserio pažadas.” Scenarijus parašytas istorinių įvykių ir gyvos atminties fone, filmo pagrindinės herojės prototipas yra vienos realios moters atpasakota istorija. „Ekskursantė“- vienuolikmetės mergaitės, pabėgusios iš tremtinių ešelono Sibire sugrįžimo į gimtuosius namus, istorija. Greičiau tai legenda – apie meilės, tikėjimo ir vilties stebuklą."

Režisierius nuoširdžiai džiaugiasi suburta aktorių komanda. Bene labiausiai maloniai stebinantis dalykas filmavimo metu buvo pagrindinės aktorės – vienuolikmetės Anastasijos Marčėkaitės talentas. „Sudėtingiausias užduotis ir psichologines scenas mergaitė perteikia, lyg voverė gliaudytų riešutus, vienu ar dviem dubliais, kas iš tiesų yra neįtikėtina mažai baletą lankančiai ir 29 kilogramus sveriančiai mergaitei. Anastasija pavergė visus savo partnerius, profesionalius aktorius, ir mūsų visą filmavimo grupę nuo pat pirmos bendro darbo dienos. Manau, kad realu „nuogąstauti“, jog ji pavergs ir eilinį žiūrovą.” Kitų filme vaidinančių aktorių sąrašas išties gausus talentingų Rusijos ir Lietuvos aktorių: Sergėjus Garmašas, Ksenija Ropoport, Igoris Savočkinas, Raisa Riazanova, Aliona Ivčenko, Dimitrijus Godsdineris, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Margarita Žiemelytė, Valda Bičkutė, Sakalas Uždavinys, Šarūnas Puidokas, Airida Gintautaitė, Eglė Mikulionytė ir kiti Lietuvos publikai pažįstami aktorių veidai.

Filmo misija – įsisąmoninti paskutinę kolektyvinę pamoką

Įdomu, kas režisierių ir visą kūrybinę grupę įkvepia ir palaiko šio kūrybinio proceso metu? „Mane įkvepia ir suteikia jėgų bei tikėjimo pati filmo tema.  Bandymas iš arti žvilgtelti į praeitį, kiek ji lietuviams skausminga bebūtų, ir menka viltis, kad išlikę 3 milijonai nebebraidytų klystkeliais ir nebekartotų istorinių klaidų, kad įsisąmonintų bent paskutinę kolektyvinę pamoką, kurios netektų kaip kokiems dvejetukininkams kartoti mūsų vaikams.

Neišmoktos pamokos ženklai regimi kasdien... Viskas parduodama ir perkama už 30 sidabrinių. O gal mes visi su laiku ir įgytomis žiniomis tampam paranojikais? Na nežinau, matyt viskas, kas susiję su šia krauju aplaistyta žeme, lietuvio ausiai skamba perdėm patriotiškai, nors man asmeniškai tyli rezistencija, pokario kovos už laisvę, tremtis - vis dar negyjanti kraujuojanti žaizda tėvų krūtinėje, perduodama iš kartos į kartą, vadinasi gyva ir mano širdyje, nepaisant, kad artimieji nužeminti iki laukų žolės nebuvo represuoti, bet visą savo „sąmoningą“ gyvenimą tempė sovietinę naštą, prižiūrimi budrios sovietinių politrukų ir psichiatrų akies, bei atidavė paskutines jėgas kolchozams, sovietinei armijai, ir kitoms „pažangioms“ institucijoms, auklėjusioms komunistinio rojaus architektus ir statytojus.“

Proziška filmo realybė

Šiais metais Lietuvai minint savo vardo tūkstantmečio jubiliejų, atrodytų šis skaudžios istorinės tiesos padiktuotas kino filmas laisvai galėtų pretenduoti į tautos jubiliejinį kinematografą. Tačiau režisierius, nors ir siekdamas aukščiausios realizacijos, vis dėlto susiduria su nepalankiomis aplinkybėmis, viena jų – finansinė krizė. „Telieka tik svajoti apie idealaus filmo viziją, kurią mačiau ir „nufilmavau“ savo galvoje, dirbdamas su scenarijumi. Realybė kur kas proziškesnė: čia labai riboti finansiniai ištekliai ir nėra būtiniausių šiam filmui natūrų (kad ir garvežių ar senų vagonų, neaprėpiamų miškų, upių, bei jais plukdomų sielių) ir be didesnių lėšų esi pasmerktas blaškytis tarp priekalo ir kūjo, negalėdamas bent dalinai priartinti Lietuvos žiūrovo prie idealios vizijos ar bent prie 1948-1950 metų realybės.“ Kitaip, nei kurdamas „Vilniaus getą“,  dėl filmo tematikos režisierius negalėjo pasinaudoti kino meistrų pagalba iš Vokietijos bei Rusijos.

Režisierius A. Juzėnas išlieka gana atsargus, prašomas nuspėti būsimą publikos reakciją į kino juostą. „Bijau, kad daugeliui jaunosios kartos lietuvių „Ekskursantės“ tema, kaip minėjau, asocijuojasi su dulkančiais ir kandžių suėstais diedukų ir bobučių prisiminimais. Manu, kad filmas ne apie tai. O apie viltį, tikėjimą ir meilę.“

Už kino neatsiperkamumą atsakinga yra valstybė

Paklaustas apie Lietuvoje nusistovėjusią kino politiką, režisierius atvirai pripažįsta, kad Lietuvos kino rinka yra per maža, kad į ją orientuotųsi rimtesni prodiuseriai ar kūrėjai, o statantys kino filmus lietuviškai auditorijai yra pasmerkti bankrotui. „Pas mus lietuvišką kiną finansuoja valstybė, vadinasi ji kaip prodiuseris ar užsakovas yra atsakinga už lietuviško filmo bent dalinę sėkmę, palankesnį žiūrovo vertinimą ir netatsiperkamumą ar tikslingumą. Bet, man rodos, tai aukštoji matematika neraštingai valstybei ir jos valdininkams, atsakingiems už kino politiką bei strategiją. Tad esamoje situacijoje belieka užmerkti akis ir mokesčių mokėtojams, ir atsakingiems lėšų skirstytojams.“

Taigi, ko reikia, kad kino filmas būtų komerciškai sėkmingas? Anot režisieriaus, nacionalinis kinas beveik visada stokoja geram kinui būtinų elementų ir nereikia manyti, kad profesionalus kinas, atspindintis vietinės auditorijos lūkesčius jau yra pasmerktas sėkmei, nes taip nėra. Kino filmas yra kosmopolitinis menas ir jį turi priimti, suprasti ir išgyventi daugiamilijoninė auditorija. O kalbant konkrečiai apie Lietuvos kino kontekstą, režisierius išreiškia susirūpinimą dėl ateities: „ar mes galime pasiūlyti kinui tobulų ir universalių istorijų, ar mes turime nacionalinių autorių ir scenaristų, galinčių profesionaliai „sukalti“ scenarijų ir ar mes turime aukšto lygio režisierių bei drąsių prodiuserių, kurie pasmerkti sėkmei? Būti sėkmingu tik Lietuvoje yra per didelė prabanga nežinomai valstybei.“

Kalbino ir parengė Dainora Stankutė.

Nuotraukos iš Ekskursantės filmavimo.
Nuotraukų autorė - Ruta Juzenienė.

Atgal Komentarai 2