2009-06-03

Ge­gu­žės 24 die­ną pa­si­bai­gu­sia­me Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je bu­vo daug krau­ją kai­ti­nan­čių in­tri­gų, na­tū­ra­liai gi­mu­sių ir su­re­ži­suo­tų skan­da­lų, pa­si­pik­ti­ni­mo re­ak­ci­ją ir su­si­ža­vė­ji­mą iš­pro­vo­ka­vu­sių fil­mų. Iš vi­so pa­sau­lio į ku­ror­ti­nį Pran­cū­zi­jos mies­te­lį jau še­šias­de­šimt ant­rą­jį kar­tą su­va­žia­vu­sių ki­no­ma­nų dė­me­sio ne­sto­ko­jo ir tra­di­ci­nės šio fes­ti­va­lio rub­ri­kos: „Dvi re­ži­sie­rių sa­vai­tės“, „Ypa­tin­gas žvilgs­nis“ ir „Kri­ti­kų sa­vai­tė“. La­biau­siai, ži­no­ma, vi­sais lai­kais ir kri­ti­kus, ir žiū­ro­vus vi­lio­ja kon­kur­sas.

Klau­si­mas „Kas lai­mės „Auk­si­nę pal­mės ša­ke­lę?“ kas­met Ka­nuo­se sklan­do iki pat ap­do­va­no­ji­mų pa­skel­bi­mo mo­men­to. Jei čia kas nors reng­tų to­ta­li­za­to­rių, dau­gu­ma mėgs­tan­čių spė­lio­ti lo­šė­jų ne­tek­tų sa­vo pi­ni­gų. Mat įspė­ti šio ki­no fes­ti­va­lio nu­ga­lė­to­jus tik­rai ne­leng­va. Nors kas­dien čia da­li­ja­mi įvai­rūs buk­le­tai su ki­no kri­ti­kų fil­mams ra­šo­mais ba­lais, ne vi­suo­met to­kių ap­klau­sų fa­vo­ri­tai tam­pa lau­re­a­tais. Kar­tais net per­ša­si min­tis, kad žiū­ri ati­džiai stu­di­juo­ja šiuos „vox po­pu­li“, kad sa­vo ver­dik­tu su­griau­tų vi­sas iš­anks­ti­nes nuo­mo­nes. To­dėl Ka­nų sen­bu­viai iki už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jos ne­sku­ba vie­šin­ti sa­vo as­me­ni­nių prog­no­zių. Ir šie­met tik pa­čių įžval­giau­sių fil­mų ver­tin­to­jų prog­no­zės da­li­nai iš­si­pil­dė, bet kai ku­rie žiū­ri ver­dik­to punk­tai bu­vo staig­me­na vi­siems. Da­bar, kai gar­sių prem­je­rų lau­ki­mo ažio­ta­žas iš­blė­so, ga­li­ma drą­siai teig­ti: šie­met Ka­nuo­se trium­fa­vo au­to­ri­nis ki­nas.

Tra­di­ci­jos ir re­pu­ta­ci­ja

Ka­dan­gi vi­si ki­ną ku­rian­čių žmo­nių ke­liai kas­met ve­da į Ka­nus, kon­ku­ren­ci­ja čia yra ypa­tin­ga. Fes­ti­va­lio at­ran­kai va­do­vau­jan­tis me­ni­nis di­rek­to­rius Thier­ry Fre­mau­xas tei­gė, kad pa­raiš­kų da­ly­vau­ti fes­ti­va­ly­je šie­met iš 129 ša­lių gau­ta 4272. O pre­zi­den­tas Gil­les Ja­co­bas aiš­kiai su­for­mu­la­vo fil­mų at­ran­kos kri­te­ri­jus, ku­rių jis lai­ko­si jau 28 me­tus – tai fil­mo ko­ky­bė, no­va­to­riš­ku­mas, kū­ry­biš­ku­mas ir ki­no kal­bos nau­ju­mas: „Fes­ti­va­lis yra tam, kad ki­nas to­bu­lė­tų, o ne tam, kad vai­ky­tų­si ma­dų.“ Pra­tę­siant šią min­tį ga­li­ma teig­ti, kad ki­no ma­dos bū­tent Ka­nuo­se ir ku­ria­mos.

Ka­nai vi­sa­da tu­rė­jo so­li­daus ko­mer­ci­nio ir bur­žu­a­zi­nio (be iro­ni­jos!) ki­no fes­ti­va­lio re­pu­ta­ci­ją. Or­ga­ni­za­to­riai da­ro vis­ką, kad čia kiek­vie­nas ras­tų sau tin­kan­čių pra­mo­gų. Vie­niems pa­kan­ka pa­ga­ny­ti akis į ant rau­do­no­jo ki­li­mo prieš fo­to­gra­fų blyks­tes kas­dien po­zuo­jan­čias pa­sau­li­nio ki­no gar­se­ny­bes, ki­tiems mie­les­nis as­me­ni­nis kon­tak­tas su fil­mų he­ro­jais ki­no sa­lių tam­so­je. Ko­mer­ci­nio ki­no pla­tin­to­jams Ka­nai – la­bai pa­lan­ki aikš­te­lė ar­ti­miau­sio se­zo­no hi­tų re­kla­mai, o sa­vo sten­dus tu­rin­tiems ma­žes­nių ša­lių at­sto­vams – uni­ka­li ga­li­my­bė pri­sis­ta­ty­ti pla­čia­jam pa­sau­liui.

Lie­tu­viai Ka­nuo­se

Lie­tu­vos vai­dy­bi­nis ki­nas į Ka­nų ki­no fes­ti­va­lį „bran­daus so­cia­liz­mo“ lai­kais pa­te­ko tik du kar­tus. Bet abu kar­tai bu­vo lai­min­gi. Dar 1966 me­tais Arū­no Žeb­riū­no ly­ri­nė dra­ma „Pas­ku­ti­nė atos­to­gų die­na“ lai­mė­jo Di­dį­jį pri­zą Ka­nų jau­ni­mo fil­mų fes­ti­va­ly­je (jau daug me­tų ši pro­gra­ma ne­be­ren­gia­ma). O 1980 me­tais Ka­nų kon­kur­se pa­ro­dy­tam Al­man­to Gri­ke­vi­čiaus „Fak­tui“ bu­vo skir­tas ge­riau­sio ant­ra­pla­nio mo­ters vaid­mens ap­do­va­no­ji­mas. Jį par­si­ve­žė ru­sų ak­to­rė Je­le­na So­lo­vej.

At­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę įvai­rio­se Ka­nų ki­no fes­ti­va­lio pro­gra­mo­se daž­niau­siai da­ly­va­vo Ša­rū­nas Bar­tas („Mū­sų ne­daug“, „Na­mai“, „Sep­ty­ni ne­ma­to­mi žmo­nės“). 2006-ai­siais pro­gra­mo­je „Ypa­tin­gas žvilgs­nis“ bu­vo pa­ro­dy­tas jau­no re­ži­sie­riaus Kris­ti­jo­no Vil­džiū­no fil­mas „Aš esi tu“.

Kon­kur­se – vien pri­pa­žin­ti gran­dai

La­biau­siai in­tri­guo­jan­čio­je Ka­nų kon­kur­si­nė­je pro­gra­mo­je šie­met bu­vo pa­ro­dy­ta 20 fil­mų. Jau ty­ri­nė­jant ka­ta­lo­gą kva­pą gniau­žė nuo kiek­vie­nam si­ne­fi­lui (taip pa­tys pran­cū­zai va­di­na aist­rin­giau­sius ge­ro ki­no fa­nus) ži­no­mų pa­var­džių. Tik­riau­siai to­dėl fes­ti­va­lio stra­te­gai šių me­tų pla­ka­tui pa­si­rin­ko kad­rą iš Mi­che­lan­ge­lo An­to­nio­nio fil­mo „Nuo­ty­kis“, ku­ris 1960 me­tais Ka­nuo­se bu­vo nu­švilp­tas, bet ne­tru­kus mo­der­ni ir iš kar­to ne­su­pras­ta re­ži­sie­riaus ma­nie­ra bu­vo pri­pa­žin­ta nau­ju ki­no ka­no­nu. Tą­syk vie­no­je pro­gra­mo­je su „Nuo­ty­kiu“ var­žė­si Fe­de­ri­co Fel­li­nio „Sal­dus gy­ve­ni­mas“, Ing­ma­ro Berg­ma­no „Šal­ti­nis“, Lui­so Bunuelio „Mer­gi­na“, Gri­go­ri­jaus Čiuch­ra­jaus „Ba­la­dė apie ka­rei­vį“ ir ki­ti se­niai ki­no kla­si­ka ta­pę še­dev­rai, tuo­met at­vė­rę nau­jas pa­sau­li­nio ki­no erd­ves. Į pa­na­šius to­lius ofi­cia­lia­me pla­ka­te da­bar­ti­nius fil­mų kū­rė­jus ir kvie­čia ak­to­rė Mo­ni­ka Vit­ti. Ir tai la­bai pra­smin­gas fes­ti­va­lio ren­gė­jų ges­tas – Ka­nuo­se vi­suo­met bu­vo ger­bia­mos tra­di­ci­jos ir puo­se­lė­ja­mi čia at­ras­ti ki­no me­ni­nin­kai.

Sa­vo nau­jau­sius fil­mus šie­met pri­sta­tė ne kar­tą Ka­nuo­se ap­do­va­no­tas aust­ras Mi­cha­e­lis Ha­ne­ke („Bal­tas kas­pi­nas“), is­pa­nų vi­zi­o­nie­rius Ped­ro Al­modóva­ras („Nu­trauk­ti ap­si­ka­bi­ni­mai“), pran­cū­zų ki­no pa­triar­chas Alai­nas Res­nais („Pik­tžo­lės“), se­niai pa­sau­lio pi­lie­čiu ta­pęs Tai­va­no ge­ni­jus An­gas Lee („Už­ka­riau­ti Wo­od­stoc­ką“), Hon­kon­go kri­mi­na­li­nių fil­mų meist­ras Joh­nnie To („At­pil­das“) – net kva­pą gniau­žia nuo šių var­dų, puo­šian­čių kon­kur­si­nės fil­mų da­lies ka­ta­lo­gą.

„Auk­si­nės pal­mės ša­ke­lės“ lau­re­a­tų pa­ra­das

Ypa­tin­ga vie­ta kon­kur­se šie­met ati­te­ko ke­tu­riems re­ži­sie­riams, jau anks­čiau pel­niu­siems „Auk­si­nės pal­mės ša­ke­lės“ ap­do­va­no­ji­mą. Ame­ri­kie­tis Qu­en­ti­nas Ta­ran­ti­nas, ku­rio „Bul­va­ri­nis skai­ta­las“ (1995 m.) su­grio­vė ne vie­ną kri­mi­na­li­nio žan­ro tra­di­ci­ją ir pla­čiai at­vė­rė var­tus post­mo­dernistiniam ki­nui, pa­ro­dė jau se­niai re­kla­muo­ja­mą fil­mą „Ne­gar­bin­gi šun­snu­kiai“ (pa­va­di­ni­mo ori­gi­na­le „In­glo­rio­us Bas­terds“ są­mo­nin­gai pa­lik­ta ra­šy­bos klai­da, ži­no­ma, smar­kiai ap­sun­kins ver­tė­jų į lie­tu­vių kal­bą pa­stan­gas iš­sau­go­ti au­to­ri­nę in­to­na­ci­ją). Pa­si­nau­do­jęs aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio ita­liš­ku veiks­mo fil­mo pa­va­di­ni­mu ir pa­grin­di­ne jo ko­li­zi­ja gar­sus ki­no chu­li­ga­nas ku­ria vie­ną „al­ter­na­ty­vi­nę“ Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ją, ku­rio­je na­cių oku­puo­to­je Pran­cū­zi­jo­je vei­kia iš žy­dų ir ame­ri­kie­čių su­for­muo­ta ker­šy­to­jų „zon­der­ko­man­da“, ku­ri ne tik iš­ra­din­gai triuš­ki­na fa­šis­tus, bet ir ko­lek­cio­nuo­ja prie­šų skal­pus (!). Is­to­ri­nės tie­sos šia­me fil­me, ži­no­ma, ne dau­giau nei kaž­ka­da ma­ty­to­se kla­si­ki­nė­se pran­cū­ziš­ko­se ka­ri­nė­se ko­me­di­jo­se „Ba­be­tė ei­na ka­riau­ti“ (su Bri­git­te Bar­dot) ar „Di­dy­sis pa­si­vaikš­čio­ji­mas“ (su ne­pa­mirš­ta­ma ko­mi­kų po­ra Bour­vi­liu ir Lou­i­su de Fu­ne­su), bet pus­tre­čios va­lan­dos eks­tre­ma­laus žai­di­mo nie­kam ne­pa­bo­do. Tik vie­ni įver­ti­no vien efek­tin­gas veiks­mo sce­nų kas­ka­das, o ki­ti įžvel­gė Q. Ta­ran­ti­nui vi­sa­da bū­din­gą be­ga­lę kla­si­ki­nio ki­no ci­ta­tų – šį kar­tą re­vi­zuo­ja­ma pran­cū­zų re­zis­ten­ci­jos mi­to­lo­gi­ja, šni­pų is­to­ri­jų ste­re­o­ti­pai ir sen­sa­cin­gos ka­ri­nių są­moks­lų te­ori­jos.

Aust­ra­lų re­ži­sie­rė Ja­ne Cam­pion, kol kas vie­nin­te­lė mo­te­ris, nu­sky­nu­si „Auk­si­nės pal­mės ša­ke­lę“ (už nuo­sta­baus gro­žio „For­te­pi­jo­ną“, 1993 m.), šie­met pri­sta­tė ne ma­žiau ra­fi­nuo­tą biog­ra­fi­nę dra­mą „Švy­tin­ti žvaigž­dė“. Šio fil­mo veiks­mas ru­tu­lio­ja­si Lon­do­ne 1818 me­tais, kai 23 me­tų ro­man­tiš­kas po­etas Joh­nas Ke­at­sas įsi­my­lė­jo sa­vo kai­my­nę Fan­ny Brown. Pa­brėž­ti­nai se­na­ma­diš­ka­me fil­mo sti­liu­je aris­tok­ra­tiš­ką se­nų ge­rų lai­kų ko­lo­ri­tą tem­do ar­tė­jan­čios tra­ge­di­jos nuo­jau­ta (J. Ke­at­sas mi­rė bū­da­mas 25 me­tų), o pa­ti re­ži­sie­rė taip su­for­mu­la­vo sa­vo tiks­lą: „No­riu, kad ma­no fil­mas pa­ska­tin­tų žmo­nes do­mė­tis po­ezi­ja – juk tai pui­kus bū­das iš­au­gin­ti gra­žų so­dą sa­vo sie­lo­je.“

Tre­čia­sis lau­re­a­tas, bri­tų re­ži­sie­rius Ke­nas Lo­a­chas (2006 me­tų „Auk­si­nė pal­mės ša­ke­lė“ už „Vė­ją, siū­buo­jan­tį mie­žius“), daž­niau­siai iš­ti­ki­mas re­a­lis­ti­nėms is­to­ri­joms, šį kar­tą pri­sta­tė keis­to­ką dra­mą „Ieš­kant Eri­ko“. Jos he­ro­jus, ko­man­dos „Man­ches­ter Uni­ted“ fa­nas pa­šti­nin­kas Eri­kas taip su­si­pai­nio­jęs ne­iš­spren­džia­mų šei­my­ni­nių pro­ble­mų pin­klė­se, kad iš­si­gel­bė­ti nuo am­ži­nos dep­re­si­jos ga­li vie­nin­te­liu bū­du – klau­sy­da­ma­sis iš­min­tin­gų pa­ta­ri­mų, ku­riuos ne­lai­mė­liui sap­nuo­se siun­čia... pro­fe­sio­na­laus fut­bo­li­nin­ko Eri­co Can­to­na dva­sia.

Dar vie­nam fes­ti­va­lio sen­bu­viui („Auk­si­nė pal­mės ša­ke­lė“ už fil­mą „Šo­kė­ja tam­so­je“, 2000 m.) da­nui Lar­sui von Trie­rui Ka­nai vi­suo­met bu­vo pui­kus tram­pli­nas į pa­sau­li­nio ki­no šlo­vės vir­šū­nes. Bet šie­met šiam fes­ti­va­lio nu­my­lė­ti­niui bu­vo su­reng­ta tik­ra obst­ruk­ci­ja, ku­rią L. von Trie­ras pats ir iš­pro­vo­ka­vo.

Pa­sau­lio su­kū­ri­mo al­ter­na­ty­va

Lau­žy­ti ta­bu Ka­nų ki­no fes­ti­va­liui – ne nau­jie­na. Čia ir anks­čiau ne­trūk­da­vo skan­da­lin­gų bei kon­tro­ver­siš­kų kū­ri­nių. Aukš­čiau­sius ap­do­va­no­ji­mus Ka­nuo­se ga­vo ita­lų ki­no kla­si­ko Pie­ro Pa­o­lo Pa­so­li­nio „Tūks­tan­čio ir vie­nos nak­ties gė­lė“ (1974 m.) ir ja­po­niš­ka Na­gi­sos Os­hi­mos „Jaus­mų im­pe­ri­ja“ (1976 m.). Bet tai – jau se­niai pri­pa­žin­ti ero­ti­nio ki­no še­dev­rai, ku­rių su­kel­ti skan­da­lai da­bar at­ro­do kaip vi­sai ne­kal­tos aud­ros stik­li­nė­je. O L. von Trie­ras ir šie­met pa­tvir­ti­no be­ne gar­siau­sio mū­sų lai­kų pro­vo­ka­to­riaus re­pu­ta­ci­ją. Skan­da­lą ar­ba bent jau šo­ki­ruo­jan­čią sen­sa­ci­ją ža­dė­jo vien jo nau­jau­sio fil­mo lau­ki­mas. Dar prieš ke­le­rius me­tus re­ži­sie­rius in­tri­ga­vo pub­li­ką ar­ti­miau­siais at­ei­ties pla­nais, ku­riuo­se bu­vo du vie­no­dai sen­sa­cin­gi pro­jek­tai – ar­ba in­te­lek­tu­a­lus por­nog­ra­fi­nis (!) fil­mas, ar­ba šo­ki­ruo­jan­ti pa­sau­lio su­kū­ri­mo ver­si­ja, ku­rio­je pa­grin­di­nis vaid­muo ati­tek­tų šė­to­nui. Pa­si­ro­do, kad tai bu­vo ne tuš­ti ple­pa­lai – anot Ka­nuo­se „An­ti­kris­tą“ pa­ma­čiu­sių žmo­nių, šis fil­mas su­sie­ja abi ža­dė­tas ge­ne­ra­li­nes li­ni­jas.

Fil­mo siu­že­tą ga­li­ma pa­pa­sa­ko­ti vos ke­liais sa­ki­niais. Tai su­tuok­ti­nių po­ros (he­ro­jai ra­šy­to­ja ir psi­cho­te­ra­peu­tas ne­tu­ri net var­dų) tra­ge­di­ja, ku­ri ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja prie žiau­rios ato­maz­gos po to, kai tė­vų ly­ti­nio ak­to me­tu jų vai­kas lu­na­ti­kas iš­krenta pro lan­gą. Skaus­mo pa­lauž­ta mo­ti­na pa­kliū­va į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę, o vė­liau jos dva­si­nius lū­žius hip­no­ze ima gy­dy­ti pats vy­ras. Sa­do­ma­zo­chis­ti­nės te­ra­pi­jos eks­pe­ri­men­tų aikš­te­le tam­pa „Ede­nu“ pa­va­din­tas na­me­lis miš­ko tan­kmė­je. Bet ne­lau­ki­me įpras­tų ir ba­na­lių aso­cia­ci­jų su že­miš­kuo­ju ro­ju­mi. Gam­ta čia, anot be­pro­ty­bės ap­im­tos he­ro­jės, „tai Šė­to­no šven­tyk­la“. Šiai svar­biai fil­mo min­čiai ant­ri­na ir dar vie­nas per­so­na­žas – tik­ra la­pė, ku­ri žmo­gaus bal­su (!) iš­ta­ria my­li­miau­sią re­ži­sie­riaus fra­zę „Cha­o­sas val­do“ (sa­ko­ma, kad ši sen­ten­ci­ja, „Cha­os Reigns“, rau­do­no­mis rai­dė­mis už­ra­šy­ta virš du­rų į L. von Trie­ro biu­rą).

Žiū­ro­vų re­ak­ci­ja jau se­an­so me­tu bu­vo ner­vin­ga – kai kas ne­slė­pė nu­si­vy­li­mo, ki­ti lai­dė pik­tus juo­ke­lius, o kai fi­na­le pa­si­ro­dė už­ra­šas, kad „An­ti­kris­tas“ de­di­kuo­ja­mas ru­sų ki­no ge­ni­jui An­dre­jui Tar­kov­skiui, per sa­lę nu­vil­ni­jo gar­si ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ban­ga. Po prem­je­ros įvy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je re­ži­sie­rius bu­vo be jo­kių ce­re­mo­ni­jų už­si­pul­tas ir ap­kal­tin­tas pa­si­ty­čio­ji­mu iš kla­si­ko ir ne­pa­gar­ba žiū­ro­vams. Kai kas net rei­ka­la­vo, kad re­ži­sie­rius vi­sų at­si­pra­šy­tų. L. von Trie­ras ra­miai at­rė­mė vi­sus iš­puo­lius. Pa­na­šu, kad to­kios re­ak­ci­jos jis ir ti­kė­jo­si. „Pik­tą fil­mo kri­ti­ką lai­kau ge­ra pra­džia, – pa­sa­kė L. von Trie­ras. – Man svar­bu, kad „An­ti­kris­tas“ iš­ju­di­no už­si­sto­vė­ju­sį pel­kės van­de­nį ir iš­pro­vo­ka­vo dis­ku­si­jas. Aš no­rė­jau, kad žiū­ro­vai, pa­na­šiai kaip ir pa­tys fil­mo he­ro­jai, pa­tir­tų ką nors pa­na­šaus į hip­no­ti­zuo­jan­tį po­vei­kį.“

Į prie­kaiš­tus dėl na­tū­ra­lis­ti­nių sce­nų re­ži­sie­rius at­sa­kė: „Man ki­no dra­ma­tur­gi­ja ir yra vie­na iš prie­var­tos for­mų. Ki­nas tu­ri teik­ti skaus­mo kaip ašt­ri ske­vel­dra ba­tuo­se, prie­šin­gu at­ve­ju nė­ra pras­mės fil­mus kur­ti ir juos žiū­rė­ti. Žiū­ro­vą rei­kia pri­vers­ti mąs­ty­ti, o to­kį tiks­lą šiais lai­kais ga­li­ma pa­siek­ti tik itin ra­di­ka­lio­mis prie­mo­nė­mis. Jei pub­li­ka trokš­ta tik pra­mo­gos, te­gu ge­riau ren­ka­si sek­są.“

Pra­mo­gos ne­rū­pė­jo ir aust­rų re­ži­sie­riui Mi­cha­e­liui Ha­ne­kei. Anks­čiau Ka­nuo­se jis pel­nė ne vie­ną pri­zą (už „Ne­ži­no­mą ko­dą“, „Pia­nis­tę“ ir „Pa­slėp­ta“), bet aukš­čiau­sio ap­do­va­no­ji­mo su­lau­kė pir­mą kar­tą. Dvi su pu­se va­lan­dos trun­kan­tis jo „Bal­tas kasp­nas“ pa­sa­ko­ja apie 1914 me­tais vie­na­me vo­kie­čių pro­tes­tan­tų kai­me­ly­je pra­si­dė­ju­sių keis­tų įvy­kių la­vi­ną. Aki­vaiz­du, kad tai gi­li me­ni­nė sa­vo­jo lai­ko­tar­pio me­ta­fo­ra – pa­sau­lis be Die­vo, virš ku­rio jau pa­ki­bo brol­žu­diš­ko ar­ma­ge­do­no šmėk­la. To­dėl ir pro­tu ne­su­vo­kia­mi mis­ti­niai iš­mė­gi­ni­mai fil­mo he­ro­jams su­vo­kia­mi kaip ri­tu­a­li­nės baus­mės.

An­trą pa­gal svar­bą ap­do­va­no­ji­mą Grand Prix ak­to­rės Isa­bel­le’s Hup­pert va­do­vau­ja­mas žiu­ri pa­sky­rė pran­cū­zų re­ži­sie­riui Jac­qu­e­sui Au­diar­dui už fil­mą „Pra­na­šas“. Šia­me fil­me su­si­pi­na du tra­di­ci­niai da­bar­ti­nio pran­cū­zų ki­no mo­ty­vai – kri­mi­na­li­nė te­ma­ti­ka ir is­to­ri­jos apie daug pro­ble­mų ke­lian­čius imig­ran­tus iš ara­bų ša­lių. Fil­mo he­ro­jui Ma­li­kui au­to­rius aki­vaiz­džiai sim­pa­ti­zuo­ja, nors jis yra nu­si­kal­tė­lis, per še­še­rius ka­lė­ji­me pra­leis­tus me­tus su­ge­bė­jęs iš­si­ko­vo­ti au­to­ri­te­tą ir tap­ti įta­kin­gu „krikš­ta­tė­viu“. Pa­na­šaus nu­si­kal­tė­lių ro­man­ti­za­vi­mo ir anks­čiau ki­ne bu­vo aps­tu, bet apie ka­lė­ji­mo „uni­ver­si­te­tus“ J. Au­diar­das sam­pro­tau­ja tik­rai ori­gi­na­liai: „Gal tai ir iro­niš­ka, bet bū­tent ka­lė­ji­me ma­no he­ro­jus ta­po tik­ra as­me­ny­be ir re­a­li­za­vo sa­ve. Jei­gu jis bū­tų iš­ven­gęs įka­li­ni­mo, ko ge­ro, bū­tų ta­pęs pros­ti­tute ar­ba nar­ko­ti­kų pre­kei­viu.“ Pran­cū­zi­jo­je, ku­rio­je da­bar ak­ty­viai dis­ku­tuo­ja­ma apie baus­mių sis­te­mos re­for­mą, „Pra­na­šas“ tik­rai bus pa­smerk­tas sėk­mei. O tai liu­di­ja ir apie tai, kad Ka­nų fes­ti­va­lio stra­te­gai, ati­da­vę duok­lę žai­di­mams, nie­ka­da ne­pa­mirš­ta apie kas­die­nių pro­ble­mų duo­ną.

Fes­ti­va­lis bai­gė­si. Te­gy­vuo­ja fes­ti­va­lis!

Atgal Komentarai