2011-12-14

Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos sovietinę kultūrą ir meną tyrinėjančios tarptautinės parodos: „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ ir „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960-1980 m.“.

Projektu „Modernizacija“, pasak rengėjų, siekiama išryškinti šį į praeitį grimztantį Estijos, Latvijos ir Lietuvos modernios kultūros segmentą, įtraukti jį į pokarinės Europos techninės, socialinės ir kultūrinės modernizacijos kontekstą, praplečiant ryšių tarp Rytų ir Vakarų bei idėjų apykaitos tarp centro ir periferijos sampratą. „Inkorporuotos į SSRS, Baltijos šalys iš dalies išsaugojo senojo gyvenimo būdo elementus, kultūrinę atmintį ir puikavosi išskirtiniu „artimųjų Vakarų“ įvaizdžiu. Legendiniai tapo Baltijos pajūrio kurortai, nauji mikrorajonai, regioniniu savitumu pasižymintys visuomeniniai pastatai, kavinių ir restoranų architektūra. Itin populiarios buvo kasdienio gyvenimo gerovę, komfortą simbolizavusios prekės, sovietinių piliečių medžiotos kaip užsieninis deficitas. Periferinis Pabaltijys į Sovietų Sąjungą transliavo tarptautines modernios aplinkos ir gyvenimo būdo idėjas“, – rašoma informaciniame pranešime.

Tarptautinė kuratorių komanda – Lolita Jablonskienė, Kai Lobjakas (Talinas) ir Iliana Veinberga (Ryga), kurią papildė architektai Aleksandras Kavaliauskas ir Andrius Skiezgelas, – pasirūpino, kad  parodoje eksponuojami XX a. 7-8 dešimtmečių Estijos, Latvijos ir Lietuvos architektūros, dizaino, taikomosios dailės kūriniai, jų projektai, fotografijos, filmuota medžiaga neatrodytų pakrika ir parodos lankytojas galėtų susidaryti gana išsamų vaizdą apie tuometes „liaudies ūkio“ sritis ir  liaudies poreikius. Paroda suskirstyta į keturias dalis: „Miestas“, „Namai“, „Pramonė“ ir „Laisvalaikis“, pateikiami išsamūs kontekstiniai aprašymai.

Pirmojoje, kuri vadinasi „Miestas“, galima pamatyti Baltijos šalių miestų modernizaciją nuo 7-ojo dešimtmečio – naujus tipinės statybos stambiaplokščius namus, naujas miesto centro vizijas ir naujus visuomeninius pastatus. Tai iliustruojama maketais, brėžiniais, fotografijomis. Kitame skyriuje – „Namai“ – stengtasi parodyti, kaip keitėsi privati žmogaus erdvė, kokie tuo metu buvo baldai, indai, audiniai ir kaip siūlyta susitvarkyti privačią buitį. Tendencijos įvaizdinamos eksponuojant žymiausius Latvijos, Lietuvos ir Estijos dizainerių kūrinius. Taip pat bandyta atskleisti, kaip Vilniuje, Rygoje ir Taline pasklido pramonės gaminių modeliavimas – tai, ką šiandien vadiname dizainu. Parodoje rodomas antrosios kartos kompiuterio „Rūta-110“ valdymo pultas, galima pamatyti latviškų traukinių, mikroautobusų, Rygos radijo gamyklos sukurtų „VEF“ bei „Spidola“ radijo imtuvų, pirmąjį lietuvišką televizorių „Temp-6“ ir daugelį kitų gaminių, kuriems reikėjo specialaus dizaino. Žiūrovai išvys pačius daiktus, jų eskizus, fotografijas arba juos nufilmuotus. Dalis parodos skirta architektūrai. Prieš žiūrovų akis – dešiniojo Neries kranto vizija, kurią Algimanto Nasvyčio vadovaujama architektų grupė sukūrė 1968 m. Eksponuojami architekto Bronislovo Krūminio projektuotų stambiaplokščių pastatų maketai. Šie namai statyti naujuose mikrorajonuose, tarp jų – Vilniaus Lazdynuose, Karoliniškėse. Taip pat galima pamatyti architektų A. ir V. Nasvyčių ranka pieštus autentiškus „Neringos“ kavinės eskizus, Vytauto Čekanausko Šiuolaikinio meno centro (tada buvo vadinamas Parodų rūmais) projekto atsiradimą – nuo tuščios aikštelės iki pastato integravimo į senamiestį, Sporto rūmų projektą, kuris net nebuvo iki galo įgyvendintas, originalias lietuviškas „Pergalės“ saldainių fabriko, „Dovanos“ susivienijimo pakuotes, kurias sumanė grafinio dizaino kūrėjai.

Viena parodos kuratorių L. Jablonskienė dienraščiui „Respublika“ tvirtino, esą laikotarpis nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios yra kažkuo panašus į 6-ojo dešimtmečio pabaigos –7-ojo pradžios tarpsnį. „Pirmiausia – daugelį dalykų norima modernizuoti, atsisakyti to, kas sena, atgyvenę, ir viską padaryti iš naujo. Antra, minėtais laikotarpiais pradėjo formuotis naujos vartotojų visuomenės. Žmonės troško naujų daiktų – sau, savo buičiai, namams, įvairių transporto priemonių, daugelio kitų dalykų. Neteisinga būtų manyti, kad sovietinė visuomenė nebuvo vartotojų visuomenė. Ji specifinė – ribotų poreikių bei galimybių, bet taip pat – vartotojų. Jei būtų ne tokia, nebūtų ieškojusi deficitinių prekių“, – sakė ji.

Parodoje „Mūsų metamorfiškoji ateitis“ (kuratoriai: Andresas Kurgas ir Mari Laanemets (Talinas); dizaineriai: Indrekas Sirkelis (Talinas), Kooperative für Darstellungspolitik (Berlynas) tyrinėjami pažangūs 7-8 dešimtmečių Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos architektūros bei dizaino projektai, kuriuose siekta sukurti naują idealią gyvenamąją aplinką. Tokia aplinka turėjo būti lengvai transformuojama ir pritaikoma prie kintančių vartotojų poreikių. Ji susiejo inovatyvias technologijas ir naują žmogaus, kaip aktyvaus šios aplinkos komponento, sampratą. Jau parodos pavadinimas liudija, kad tai – futuristinių vizijų paroda. Čia nėra daiktų, kurie realiai funkcionavo – tai pastatai, dizaino objektai, kitokio pobūdžio kūriniai, kurie arba buvo pristatomi specialiose parodose, arba tiesiog nusėdo dailininkų dirbtuvėse. Dauguma šių projektų liko popieriuje, jie niekada nebuvo įgyvendinti. Tam nesusidarė technologinių galimybių, kita vertus, juos varžė to meto ideologija. Sovietų Sąjungoje viskas buvo daug labiau nei Vakaruose standartizuojama, ribojama ir kontroliuojama, tačiau tokių vizijų vis tiek radosi. Architektai ir dizaineriai jas plėtojo, bet realiai įgyvendinti negalėjo.

Parodos rengėjai pabrėžia, kad, nors dauguma projektų gimė valstybės finansuojamuose tyrimų institutuose ir centruose, dominuojančiai pastatų statybos praktikai ir urbanizacijos dizainui juose dažnai siūlytos alternatyvos. Sykiu buvo numatoma, kad netikėtumas ir galimybė statinius transformuoti ateityje taps svarbiausiomis jų savybėmis. Tokie sumanymai reikalavo išplėsti tradicinę dizaino ir architektūros sampratą: dėmesys telktas ne į atskirą objektą, o į aplinkos (ir gyvenimo), kaip vientisos visumos, kūrimą.

Pažymėtina, kad parodos rengėjai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje susidūrė su eksponatų paieškos sunkumais, mat dar nepriklausomybės pradžioje visose trijose šalyse susiklostė nepalanki architektūros ir dizaino, jų dokumentacijos kolekcionavimo situacija, dizaino pavyzdžių nuosekliai nekolekcionavo nė vienas Lietuvos muziejus, juose rasti tik pavieniai objektai. Didžiausią taikomosios dailės kolekciją turi tik Lietuvos dailės muziejus, o didžioji dalis kitų eksponatų surinkta iš privačių autorių ir kolekcijų. Abi parodos bendru „Modernizacijos“ pavadinimu Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2012 m. vasario 12 d. Jos yra bendradarbiavimo projekto „Nematomos praeities atgavimas“, remiamo Europos Sąjungos programos „Kultūra 2007-2013“, dalis.

Beje, šios parodos – ne vienintelė dingstis pastaruoju metu prisiminti sovietmetį. Antai sostinės „Prospekto“ galerijoje praėjusią savaitę atidaryta iškilaus ankstesnių laikų fotografo Mariaus Baranausko, daug prisiėjusio prie fotografijos meno suklestėjimo sovietinėje Lietuvoje, paroda. Jo kūrybos palikimas svarus: penki autoriniai fotoalbumai, 49 personalinės parodos, gausybė publikacijų fotoalmanachuose, šimtai įvairių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, garbės vardai. Kritikai pabrėžia, neva M. Baranauskas jau nuo šeštojo dešimtmečio kartu su kolegomis fotožurnalistikoje laužęs pokario standartus, bet ir vėl juos gaminęs, tik jau su atšilimo metų ženklais – esą todėl daugelis jo fotografijų esančios etaloninės, netgi plakatiškos, lyg laiko ar mąstymo sustambintomis kategorijomis simboliai. Fotografijos ir kino kritikas V. Diominas, – jo žodžiai cituojami Bernardinai.lt, – teigė, kad M. Baranausko kūryboje esama emocinių įvaizdžių, standartinių elementų, iš kurių sudėliota nauja kompozicija (erdvės, rakursai, gyvenimo sufragmentavimas) yra aiški, suprantama ir paveiki – čia ir slypinti M. Baranausko populiarumo ir pagavumo paslaptis. Pabrėžiama, jog išskirtinis M. Baranausko kūrybos bruožas – gyvenimiškas požiūris į fotografuojamą objektą, subtilia menininko akimi pastebėti daiktai ir aplinkos vaizdai, dvelkiantys veržlia gyvenimo dinamika. Temų konkretumą ir įvairumą diktavusi daugiametė žurnalistinė veikla. Tačiau, nors ir pabrėžtinai autentiška, jo fotožurnalistika praaugusi akademišką dokumentiškumą, verčianti mąstyti, kelianti estetinį pasigėrėjimą. Realistinė darbų traktuotė kartu leidžianti pažinti mūsų amžininko pasaulį.

Šiek tiek realistiškiau ir turbūt objektyviau į M. Baranausko kūrybą pažvelgia Katerina Baravykaitė „7 meno dienose“: „Pavarčius fotografijų rinkinių albumus kyla įspūdis, jog tai metinė ataskaita vaizdais apie tai, kas šaunaus šiemet nutiko Tarybų Lietuvoje: štai atidengė monumentą armijai išvaduotojai, atnaujino laivą, įsikėlė naujakuriai, įvyko varžybos. Nemaža dalis skirta džiaugsmingai darbininko kasdienybei (žmogus darbo vietoje) ar doram jo veidui (portretas darbo aplinkoje). Mėgstami veikėjai: vaikai, senukai ir uniformuotieji, na ir, žinoma, gražios tarybinės moterys. Tokiuose albumuose puikiai tinka ir Mariaus Baranausko meistriškai suderintos kompozicijos fotografijos. Kariai, sinchroniškai pakreipę galvas į „dailiosios“ lyties atstoves, turi dabarties reklamoms būdingo neužgaulaus humoro dozę, tačiau per mažą, kad turėtum ūpo įsižeisti.“ „Plakatiškos ir šaunios Mariaus Baranausko nuotraukos, vaizduojančios tarybinius įsimylėjėlius, žvejus ir kitų profesijų piliečius, daug įdomesnės ir iškalbingesnės, kai jos neatsietos nuo savojo meto ideologinio fono. Jo darbų archyvas vertingas kaip to laiko ženklas, ir nėra jokio reikalo bandyti apversti supratimą ar ieškoti paslapčių. Kaipgi reprezentuosime gerus sovietmečio menininkus: ar išradinėsime legendas, kaip „pabėgdavo pas žvejus“ (žvejai buvo programinė tema), ar paprasčiau – necenzūruotai. Nuotraukos juk ir toliau išlieka paveikios“, – reziumuoja ji.

Pabaigai – mano paties gal šešerių metų senumo įspūdžiai („Jaunas perspektyvus prie durų“), pavarčius M. Baranausko ir L. Ruikaus bendrą fotografijų albumą „Naujasis Vilnius“: „Fotografijose žmonių veidai atrodė monolitiškai, neįmanomai, nepataisomai tobuli, jų žvilgsniai kalbėjo apie nenumaldomą troškimą žūtbūt tučtuojau padaryti ką nors gera. Tas neįmanomas tobulumas slėgė, bet lygiai taip pat nebuvo galima atsispirti jo įtaigai. Tikiu, kad tie žmonės pozavo, stengėsi, bet ligi šiol nesu pajėgus suvokti, kaip, net ir titaniškomis pastangomis, galima bent akimirką atrodyti tokiam tobulam. Pavyzdžiui: šalmuotas statybininkas išdidžiai, su pasigėrėjimu ir meile akyse žvelgia į betono lovį keliantį kraną. Dievaži, tą akimirką pagalvojau, kad vyrukui lengvos pagirios. Arba jis išprotėjęs. Galbūt mąstė taip: „Va aš, darbininkas, esu fotografuojamas, būsiu laikrašty!“ Baisiausia, pradėjau tikėti, kad ano meto žmonėms atrodyti tokiems buvo lengviau. Net jei būčiau pasakęs tam statybininkui: „Klausyk, vyruti, to bjauraus gelžbetoninio namo sienos po penkerių metų pradės leisti vandenį, po penkiolikos – supus langų rėmai, ištrupės tinkas ir ims sproginėti radiatoriai, o po dvidešimt penkerių atvažiuos kita statybininkų brigada ir ,,jį nugriaus“, – manau, jis būtų likęs stovėti prie savo betono lovio toks pat išdidus ir atsidavęs. Profesinė tobulybė. Žmogus ir statybininkas viename asmenyje, sovietinis kentauras, mikrorajonų Pegasas.“

Ar tą patį pasakyčiau ir dabar? Taip, turbūt taip. Tik dar labiau dygėdamasis ta nutolstančia epocha, įtaigiau nušiurpdamas.

Atgal Komentarai