2011-04-07

Remake of the remake of the remake. Tik ką apie viešąsias erdves kalbėjausi su skulptoriumi Robertu Antiniu. Kodėl būtent su juo? Aš gimiau mieste, kuris turi aiškias naujosios ir senosios kultūros ribas, kuriame juntamos netgi tektoninės rajonų atskirtys, mieste su nostalgija trumpai, bet dinamiškai tarpukario šlovei. Kauno dabartis susiformavo visai kitais principais nei Klaipėdos. Man regis, senasis Kaunas sustojo vystęsis ir vykdo revizijos programą. Robertas Antinis – kaip tik tas žmogus, kuriam patinka ne revizuoti, tačiau rekvizuoti bet kurią aplinką, bet kokį jos fragmentą ir perkelti į savąjį paralelinį kūrybos pasaulį, kad vėliau sugrąžintų jį mums. Naują, švarų, provokuojantį. Mes, kasdieniai kultūros vartotojai, dažnai pamirštame, kad patys tokį turime. Viešosios miesto erdvės. Įženklinimas ar įmeninimas? Labas. Įžengiame į miestą. Koks jo skonis, kvapas, kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais? A, čia yra jūra, vėjas užtraukia antklodę virš miesto iš smėlio, bangų keterų kvapo, sumišusio su kranų ir žuvėdrų rypavimais. Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui viskas kitaip. Miestas jam regisi sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų bei fragmentukų. Ir ši chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse bei tampa mūsų gaudyklėmis. Viskas tose vietose įgyja papildomą to ir tik TO miesto vertę. Čia žiūrėk susivėlęs gatvės berniūkštis tampa betmenu, o kreivas medis - keistų istorijų liudininku, o kokie pranašiški langų žiburiai iš ten ir tik TOS vietos regisi. Kontroversiška, emocionalu, prieskoninga.

Viešoji erdvė – tai vieta, kur per penkias minutes suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai tave turi užgriūti blizgus vitrinų gaudesys ir megatonos paveldo, perverti bažnyčių smailės ir palaidoti muziejų vertybės.

Netgi neturėdamas jų visų, šimtmečiais kurtų, neišpuoštas hipermoderniais šiuolaikiais architektūriniais triukais miestas gali jus nustebinti išskirtiniu jaukumu, unikaliu kurios nors srities koloritu, nors pirminiu, bet stipriu įspūdžiu, kuris priverstų jus grįžti dar ir dar. Štai žingsniuojame su užsienio viešųjų erdvių ekspertais. Daugumą tų erdvių gali apibėgti greitai, jos kelių pagrindinių gatvių glėbyje.

Liepų, čia pat Herkaus Manto, Neries, S. Daukanto. Čia stotis, Atgimimo aikštė, Danės promenada. Senamiestis. Kai kurios erdvės jau „įženklintos“ memorialiniais paminklais. Kai kurios sutvarkytos,
gražios ir švarios, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno, niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti. Kai kurios jų, pvz., šalia „Kurpių“ klubo ar tarp Mažosios Lietuvos muziejaus ir KKKC, yra prižiūrimos asocialių veikėjų ir paverstos girtavimo, triukšmingų monologų vestibiuliais, viešbučiais ir, be abejo, tualetais. Pagal Viešo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalųjį planą, Klaipėdos senamiestyje yra 17 viešųjų erdvių. Mieste jų yra daugiau, tačiau senamiestinės, kurios sulaukia daugiau lankytojų bei tarsi savaime pasmerktos reprezentuoti, žinoma, yra patrauklesnės bet kokiai veiklai, bet kokiam įvykiui paminėti, o svarbiausia „įmeninimui“. Na, jos tiesiog yra, egzistuoja kaip teritorija, bet dar ne kaip viešoji erdvė, kurios tikslas – komunikacija. Daug kas mano, kad architektūra ir tik ji yra miesto veidas. Taip, ji formuoja pirminį įspūdį. Tačiau tai būtų tolygu teigti, kad gražus gali būti tik aukštas žmogus. Šiuo atveju kalbame ne apie grožį, bet atmosferą, apie tuos nematomus bendravimo tinklus, kuriuose vienodai gerai jaučiasi ir milijonierius, ir valkata, balandžius lesinanti senutė, juos visus gąsdinantis riedutininkas, besibučiuojanti porelė, iš autobusų pabirę japonų turistai ir, be abejo, vietinis praeivis. Taip, tas pats statistinis gyventojas, kas dieną pralekiantis ir nieko nepastebįs, o štai jis toje pat vietoje oriai vedžioja savo šunis, vaikus ir svečius, o štai jis stebi turistus ir nejučiomis sykiu su jais kraipo galvą, linkčioja, taip, taip, čia yra į ką pažiūrėti. Viešosios erdvės – tai miesto ryšys su žmogumi.

Šiuo metu viešosios erdvės suprantamos veikiau kaip „švaru“, funkcionalu“, „tvarkinga“, „neutralu“. Kita vertus, šiandieną nė viename Lietuvos mieste nėra „įmeninimo strategijos“, meno viešosiose erdvėse programos. T. y. nėra suformuluota idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, nėra apibrėžtos galimybės, kur menininkas galėtų reikštis. Šūkiai „gelbėkime“, „puoškime“ ar kitaip „gaivinkime Klaipėdą“ liks vien tik šūkiais, jeigu žmogus nematys perspektyvos išvysti realizuotos savo idėjos ar idėjos, už kurią jis balsavo atvirame konkurse. Tai viena esminių paskatų, verčiančių galvoti ir tiesiogiai dalyvauti viešųjų erdvių modeliavime. Idėjų bankas, net jei toks atsiras, visada bus tuščias, nes kam gi dovanoti idėjas, jei nėra net menkiausios garantijos, kad jos bus realizuotos. Manau, menininkams gaila savo minčių, kurios galėtų būti išsakytos brainstormo metu, kurios, regis, yra tinkamos pametėti į aukštesnį – realizacijos lygmenį, bet žinodami, kad jos, nesant minėtos strategijos, taps konservais ir niekada nebus realizuotos, entuziazmu niekas netrykšta. Pasižvalgykime po Klaipėdą. Kokie meno kūriniai krinta į akis viešosiose erdvėse? Teisingai, pirmiausia monumentai. Iš esmės tai memorialiniai paminklai, kurie statomi svarbiems įvykiams, tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingoms datoms paminėti. Neretai tokio tipo paminklų konkursuose dažna sąlyga yra atvaizduoti „jubiliato“ asmenybę, portretinį panašumą ir pan., kas sudaro galimybę atmesti novatoriškesnes, viešųjų erdvių gyvybei atsirasti palankesnes idėjas. Midvikio „žirgas“, esamas „Mažvydas“ ir Arūno Sakalausko „arka“ – ne pats geriausias Klaipėdos brendas. Kai žaidžiama patriotizmo korta, yra beveik 100 procentų garantija, kad skulptūrinis sprendimas bus realizuotas kaip biustas arba stovykla su portretiniu panašumu, arba banali monumentalioji metafora. Nes jei kitaip – suprask, nepagarba istoriniam veikėjui, istorinei idėjai, žmonių jausmams, etc. Tokiu atveju teritorija aplink kanonizuotą paminklą tampa šventoriumi, kuriame bet koks iš principo natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.

Ką dar turime? Mecenatų dėka senamiestyje dominuoja mažoji plastika. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, akies neerzina, na ir bronza, šiokia tokia vertė, dar – erdvės nelaužo. Deja, šios senamiesčio „pelės“ tėra akcentai, jie negeneruoja viešosios erdvės, neatskleidžia jos socialinės esmės. Tiesiog yra. Be abejo, tai geriau negu nieko, savotiškai išreiškia miesto kameriškumą ir pan., tačiau paties miesto nepristato, nekuria jo stiliaus. Daug kas galvoja, kad viešosios erdvės „įmeninimas“ be galo brangu. Daug lėšų nereikia, reikia tinkamai jas paskirstyti ir investuoti, teisingai išsidalyti vaidmenimis, atsakomybe už projekto įgyvendinimą. Kaip? Kuklus pavyzdys. Visi – verslininkai, menininkai, valdininkai, ekspertai kartu sukuria viziją. Vieni prisiima atsakomybę už atrinktos idėjos realizavimą. Kiti turi patalpas, kurios galėtų tapti viešąja erdve, ir skolina jas projektui (ta erdvė ateityje tikrai atidirbs ją skolinusiajam).

Menininkai kuria tose erdvėse, bendrauja su žmonėmis. Atsiranda nauji kultūriniai-komerciniai maršrutai, naujos traukos zonos. Dar kiti reklamuoja jas ir jose vykstančias veiklas. Dar kiti tvarko finansus ir kuria projektus, plečiančius pirmąjį placdarmą. Ir viskas bendroje infrastruktūroje – meniniu interjeru originalūs viešbučiai, stilingos kavinės, dailininkų studijos, kūriniai „su vinimi“ ir renginiai tarp šių juos maitinančių salų. Renginiai, iš pradžių susiliejantys į tradiciją, o vėliau ir į stilių. Kodėl tai negalėtų būti pavadinta – „Klaipėdos stilius“, „kaip Klaipėdoje“, apie tai kalbama „va, jie ten Klaipėdoje“, „Klaipėdos formatas“. Memorialiniai paminklai išreiškia neginčijamą tiesą – įžymus buvo tas ir anas? Na, įžymus. Gyveno šiame krašte, na, gyveno. Nuveikė šį tą Lietuvos labui? Na, nuveikė. Tai pastatom jam paminklą... O ką, po velnių, nuveikė Zappa Lietuvos labui, ir kodėl jo paminklas stovi Vilniuje, nors užima gal ir ne reprezentacinę vietą, betgi buvo galima kokį nors Traidenį ar Vytenį minimum įkišt. Štai jums iniciatyvinės grupės svarba, kai konkrečiai idėjai, tegul iš pažiūros ir „kažkokiai neaiškiai“, susivienija ir kryptingai dirba profesionalai. Ką duoda Zappos paminklas?

Žiūrint pragmatiškai – nieko nekainavo Lietuvai ir davė daugiau tarptautinio piaro (tai, ko labiausiai Lietuvai trūksta) nei visi vytautai, mindaugai ir kudirkos kartu. Be abejo, toki pokštą gali iškrėsti vieną kartą. Alternatyviosios kultūros, kuri savo buvimu teigia pasirinkimo galimybę, pagerbimas yra baigtinė idėja, ją mūsų platumose realizuoti pakanka tik vieną kartą. Kaip matote, iki šiol kalbos netyla. Nebūtina imti staiga ir užversti miestą Jacksono, Lenono ir kitais biustais. Aktualiau yra paklausti, ar paminklas Zappai galėjo atsirasti Klaipėdoje, mieste, save tituluojančiame laisvės ir dryžuotų sielų gimtine? Atminimas Zappos maištingai sielai galėjo atsirasti tik laisvame mieste.Ar Vilnius yra laisvas? Bent jau daugialypis, jame yra kritinė masė bet kokio matmens veiksmui. Šiuo atveju tai yra svarbiausia. O visuomenės priešprieša tokio tipo kūriniams matuojama popkultūros apibrėžimu.

Statistinio lietuvio sielai yra artimesni stilizuoti, „supopsinti“ kultūros herojai (jų atvaizdai puikuojasi ant pinigų, jie apaugę kultūrine mitologija, t. y. tam tikra prasme sudievinti, jie kanonizuoti istoriškai/politiškai, bet ne socialiai). Statistinis lietuvis nėra pasiruošęs priimti ir įdiegti permanentinių eksperimentinių kūrinių. Zappa – socialinis didvyris ir ikona. Lietuvoje nė vienos tokios asmenybės, kurią būtų kanonizavusi pati liaudis, neturėjome ir neturime. Gal šiandieną, kol dar nežinome, ko norėtume norėti, apie ką galima būtų svajoti, – pradėkime rengti meno sesijas viešosiose erdvėse.

Pradžiai realiame mastelyje pristatykime naujas jaunųjų dizainerių idėjas, leiskime visuomenei jas „apčiuopiamai“, natūralioje aplinkoje, įvertinti. Jei patys padėsime kitiems pradėti, tuomet tikrai trauksime vėl ir vėl pasižiūrėti, kaip kuriamas tikras laisvas miestas. Kas yra viešoji erdvė? Tai nuolatinis savęs ir aplinkinių perdirbimas, perdirbinys. Kas yra viešoji erdvė? Tai stereotipinių
sprendimų domino griūtis. Kas yra viešoji erdvė? Tai remake of the remake of the remake.

Taip pat skaitykite: Ignas Kazakevičius feat. Robertas Antinis. Skulptūros nereikalingos...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3