2009-12-23

Gruodžio 17 d. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vyko paskutiniojo dešimtmečio videomeno peržiūra „Architektūros greičiu“. Renginio kuratorės Eglė Mikalajūnaitė ir Dovilė Trumpytė sąmoningai rinkosi ne mums įprastus dokumentinius filmus apie architektūrą, o šiuolaikinio meno kūrinius, kūriuose pastatas ir jo istorija tampa raktu į skirtingus laikmečius, jų sociologinį ir kultūrinį aspektą. Iš viso susirinkusiems buvo pristatyti šeši viedeomenininkų kūriniai: Anri Sala‘os „Answer me“ (2008, 4 min. 50 sek.), Cyprieno Gaillardo „Desniansky raion“ (2007, 30 min.), Deimanto Narkevičiaus „Scena“ (2003, 9 min, 30 sek.), Davido Maljkovičiaus „Scene for new heritage“ (Trilogija, 2004 – 2006, 20 min, 8 sek.), Luke‘o Fowlerio „An Abbeyview film“ (2008, 17 min.) ir Ullos von Brandenburg „Singspiel“ (2009, 14 min. 45 sek.).

Šio straipsnio tikslas nėra aptarti ar išnagrinėti kiekvieną kūrinį atskirai: visa tai nesunkiai rasime interneto platybėse ar NDG platinamuose lankstinukuose. Neabejotina, jog visus šiuos kūrinius sieja tamprūs reikšminiai tarpusavio saitai, tad ir šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš jų. Tikiuosi, jog mano pastebėjimai bent iš dalies padės suvokti ir argumentuoti kuratorių pasirinkimą rodyti tai, ką matėme.

Taigi, mano nuomone, svarbiausias ir tvirčiausias saitas visuose šešiuose kūriniuose yra laikas. Visi be išimties kūriniai turi tris laiko juostas, kurias diktuoja juose „veikiantys“ architektūriniai objektai. Visų pirma, pastato priešistorė, t.y. tas laikas, kuomet pastatas egzistuoja tik kaip vizija, koncepcija ir projektas. Čia būtų galima kalbėti apie vieno ar kito laikmečio ideologijas, kurių įtvirtinimo priemone turėjo tapti architektūra. Ir nors videomeno kūriniuose figūruojanti architektūra nėra „Čeriomuškos“, vis dėlto ji smelkte persmelkta to meto idėjomis, kas ypač ryšku sovietinį ar modernistinį paveldą įprasminančiuose kūriniuose Taigi šis laikas videomeno kūrinių autorius išties domina. Į tai pabrėžtinai reaguoja Cyprienas Gaillardas, Davidas Maljkovičius bei Ulla von Branderbung. Jų darbuose priešistorė bene stipriausiai oponuoja vėliasniam pastatų likimui.

Antroji „juosta“ žymi laiką, kuriame pastatas atsidūrė iš brėžinių jį perkėlus į apčiuopiamą erdvę. Pavadinkime jį pirminiu realiuoju pastato būviu. Jau tada tapo aišku, jog teorinės dalies įgyvendinimas gerokai skiriasi ir skirsis nuo pirminio sumanymo. Kaip pavyzdį būtų galima minėti Ullos von Branderbung užfiksuotą Le Corbusier projektuotą Vilą Savoją ar Deimanto Narkevičiaus filme figūruojantį Šiuolaikinio meno centrą. Gali pasirodyti kiek keistoka, tačiau šis laikas kūrinių autorius domina mažiausiai.

Bene labiausiai jie susitelkia ties trečiuoju laiku. Tai metas, kuriame architektūra atsiduria praėjus jos „aukso amžiui“, t.y. daugiausia kalbama apie paskutiniuosius XX a. dešimtmečius. Paprastai plačiosios visuomenės tokia pastato būtis daugiau ar mažiau yra suvokiama kaip atstumianti, nes pirminė „kilniadvasė“ ideologija tampa atgyvenusi ir nepateisinusi su ja sietų vilčių. Tai ypač ryšku Cypriano Gaillardo, Deimanto Narkevičiaus ir Anri Salos darbuose. Tačiau įdomu tai, jog nuo šios trečiosios laiko juostos tarytum nuo planetos atskyla mažesnioji jos dalis, t.y. atsiranda ketvirtasis laikas, kuriame esminės rolės imasi videomeno kūrinio autorius. Patekęs į kūrėjo regimą laikmečio perspektyvą minėtas „atstumiantis“ architektūros būties laikas įgyja ne tik teigiamą reikšmę ar sušvelnina plačiosios visuomenės nuomonę, bet ir yra kardinaliai keičiamas. Menininkas tokį laiką ima idealizuoti, romantizuoti ir iškelti kaip bene svarbiausią viso pastato gyvavimo laiko etapą. Ir visiškai nesvarbu ar architektūra yra naikinama, kaip kad Cyprieno Gaillardo darbe rodytas Meaux rajonas Paryžiuje (arch. Jeanas Ginsbergas), ar lieka apleista kaip Davido Maljkovičiaus rodytas monumentas Antrojo pasaulinio karo partizanams ant Petrova Gora kalvos (arch. kroatų skulptorius modernistas Vojinas Bakičius), ar tiesiog keičia savo funkciją, kaip Ullos von Brandenburg filme matyta Vila Savoja (arch. Le Corbusier). Autoriai, išryškindami specifines pastatų bei juos supančios socialinės erdvės fragmentus šį laiką paverčia kulminacija, pereinančia į atomazgą, t.y. tuo pasakojimo momentu, kuomet pačiame įvykių įkarštyje netyčia mintyse užkabiname jų baigtį, nors pabaiga dar ir neatėjo. Laikas, kurį deklaruoja kūrėjai, apvainikuoja architektūros būtį, tampa jos atsiradimo ir utilitarumo pateisinimu, įprasmina dažnai kartojamą filosofiškai romantišką idėją, jog „visi šiame pasaulyje turime savo asmeninę misiją ir paskirtį“. Tame laike, kuris pristatomas žiūrovui, architektūra triumfuoja, nors ir visiškai dėl kitų priežasčių, nei manė jų jos autoriai.

Baigdama pastebėsiu, jog šiuose menininkų kūriniuose, kaip ir daugelyje kitokio pobūdžio darbų t.y. tapyboje, skulptūroje ir pan., egzistuoja ir penktasis laikas. Jį kuria žiūrovas. Šis laikas iš visų minėtųjų yra labiausiai linkęs kisti, tuo pačiu bent iš dalies keisdamas ir kūrinio reikšmes. Juk skirtingo laikmečio stebėtojas vaizduojamus įvykius ir ojektus suvokia iš skirtingos laiko perspektyvos, tokiu būdu įvesdamas naujas prasmes ir  metaforas, dažniausiai tokias, apie kurias, vėlgi, nė nepagalvojo architektūros paminklų kūrėjai. Tačiau tai jau visiškai kitą, galbūt labiau teorinę, meno pusę nagrinėjančio straipsnio tema. Šį kartą tiesiog tikiuosi, jog tos pora valandų, praleistos priešais menininkų pasiūlytų pastatų „reinkarnacijas“, neprailgo.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1