2009-11-19

Kelis mėnesius besidarbavę Vilniaus dailės akademijos dizaino specialybės studentai pagaliau gali skinti savo darbo vaisius. Lapkričio 13 d. Vilniuje, dizaino galerijoje – parduotuvėje „Daiktų viešbutis“ grūste grūdosi minia žmonių. Tai, kad į parodą „[ֽri:'saikl]“ susirinko tiek žmonių, nustebino net ir pačius autorius. Ir nors po keleto dienų dalis darbų iškeliaus į ŠMC parduotuvę, dar spėjau už rankos nutverti vieną iš autorių, Ernestą Valą. Kol sukome garbės ratus aplink naujam gyvenimui prikeltus daiktus, Ernesta pasakojo apie šio projekto vingrybes.

Aistė: Kiek žinau, ši ekspozicija gimė iš bendro darbo su lietuvių kilmės amerikiečių dizaineriu Arūnu Oslapu. Papasakok plačiau apie šį susitikimą.

Ernesta: Taip, šio workshopo pagrindinis koordinatorius buvo jis, tačiau kartu dirbo ir Šarūnas Šlektavičius bei Juozas Brundza. Konkrečiai mano koordinatorius buvo A. Oslopas. Jis jau anksčiau mėgino užmegzti bendarbiavimą su mūsų dailės akademija, tačiau tai pavyko įgyvendinti tik šiemet. Beje, prie jo vizito gerokai prisidėjo ir projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“.

A: Ar dirbant buvo justi skirtumas tarp šio dėstytojo ir tų, su kuriais dizaino specialybės studentai nuolat susiduria dailės akademijoje?

E: Jei atvirai, šiek tiek taip. Mes turėjome gana trumpą terminą, per kurį reikėjo atlikti savo užduotis. „Mūsiškiai“ dėstytojai, einant darbams į pabaigą, paprastai pradeda šiek tiek skubinti studentus (kas, beje, neretai yra reikalinga). Tuo tarpu Oslopas tėviškai čiumpa už peties ir išdėsto „Everything will be o.k., yes? I believe you“. Po tokių žodžių mintyse ištari „Yes, Sir!“ ir kimbi į darbus. Taigi gal galima sakyti, jog šiek tiek skiriasi paskatinimo būdas.

A: Kuo dar be tavo minėto „antistreso“ jums įsiminė koordinatorius?

E: Kaip jau sakiau, jis toks labai labai teigiamas. Labiausiai patiko jo užsidegimas dirbant, entuziazmas. Pavyzdžiui, atneši jam savo eskizus, išsakai mintis, o jis su tokia nenusakoma energija puola patarinėti, siūlyti, ką būtų galima keisti, papildyti... Kai matai, kad žmogui rūpi tavo idėja, imi pats labiau savimi pasitikėti. Toks noras dirbti greitai ir lengvai persiduoda kitiems.

A: O kaip jus vertino pats dizaineris? Ar sugebėjot kuo nors Arūną nustebinti?

E: Galiu pasigirti, jog jis buvo net labai nustebintas! Jis vis žavėjosi mūsų sugebėjimu išsisukti iš keblių situacijų, ir labiausiai – padaryti „kažką“ iš visiško „nieko“. Gal geriausias pavyzdys buvo lemputės – pipirinės. Va, matai, šitų pipirinių viršuje yra po skylutę. Atrodo, kas čia tokio. Bet kai autorei gimė tokia idėja, pagrindine problema tapo tų skylučių padarymas. Juk paprastai gręžti negali – sutrūks stiklas. O dar Arūno papasakota istorija, kai Amerikoje jo studentas, taip pat užsispyręs padaryti panašias skylutes stikle, pirko du deimantinius grąžtus... Numanai, kiek jie kainuoja?! Taigi gali įsivaizduoti, kaip jis reagavo, kai kolegė atnešė jam šitas pipirines su padarytomis skylutėmis ir pasakė, jog jas „pratrynė“... paprasčiausiu švitriniu popieriumi! Apskritai, jis mus labai gyrė už sugebėjimą rasti medžiagų darbui, kai atrodė, jog to padaryti beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, Amerikoje studentas gali susisiekti su „Microsoft“ kompanija ir iš ten gauti krūvas „šiukšlių“, reikalingų jo projektui. Lietuvoje idėjas dažnai apriboja sunkumai gaunant tokių naudingų „atliekų“.

A: Taigi, kaip supratau, bene didžiausia problema dirbant tapo medžiagų suradimas. O kas dar?

E: Dar reikėjo kaip nors tas medžiagas apdoroti. Tarkim, kad ir diržai, pagaminti iš dviračio padangų. Juk negali tiesiog išpjauti, uždėti sagtį ir sakyti „Prašom, nešiokit į sveikatą.“. Perdirbtas daiktas privalo atrodyti estetiškai. Taigi jų autoriui teko gerokai pavargti, kad idėja būtų vizualiai patraukli. Diržai buvo dažomi, lyginami... Panašiai buvo ir kolegai dirbant su vyno butelių stovu: juk paprastas šiferis neatrodo patraukliai, taigi teko dažyti. Arba, pavyzdžiui, reikia suklijuoti smilkalų tūbeles, o jos nelimpa, nors tu ką... Ne ką mažiau tenka vargti galvojant apie objekto pateikimą. Juk reikia paruošti aprašymą, vizitines korteles ir t.t.

A: O dabar – apie kiek žemiškesnius reikalus. Kaip ten buvo su kainų nustatymais? Ar nepasirodė lankytojams „eks – šiukšlės“ per brangiai įkainotos?

E: Taip, kai kuriems pasirodė. Sutinku, kad kai kurių daiktų kainos gal iš tikrųjų kiek per aukštos. Tačiau daugeliu atveju, kaina yra reali. Juk iš pažiūros paprasto daikčiuko pagaminimas atima labai daug laiko. Buvo ir tokių atvejų, kai teko važinėti po visą Lietuvą tam, kad susirinktum reikiamas medžiagas. Be to, užsidedame šiokį tokį antkainį, juk norisi nors šiek tiek uždirbti. Lygiai to paties nori ir „Daiktų viešbutis“. Taigi sudėjus viską į vieną vietą ir gaunasi tokia kaina, kokią čia matome.

A. „Daiktų viešbutyje“ matome jau surengtą ekspoziciją, matėm ir plakatus. Ar visas organizacinis darbas taip pat gulė ant jūsų pečių?

E: O taip! Skirstėmės į grupes, kurios atliko konkrečius organizacinius uždavinius. Tarkim, aš buvau atsakinga už plakatus, kuriuos, beje, ir matei spaudoje. Kiti buvo atsakingi už gaminių pateikimą, t.y. kokios spalvos turi būti ekspozicijos pagrindas ir pan. Ir tokių „smulkmenų“ be galo, be krašto...

A.  Na ir jei atvirai: ar patys esat patenkinti galutiniu rezultatu?

E. Taip, bent jau dauguma mūsų tai tikrai.

Taip toliau bečiupinėjant įvairiausio plauko „daikčiukus“ ir beklausant Ernestos pasakojimo nejučia kyla mintis, jog grįžus namo pagaliau vertėtų iš pakampių iškrapštyti vyno butelių kamščius, elektros lemputes, laidelius ir visa kita, ko senokai norėjosi atsikratyti... Et, kartais „kaupikiška“ prigimtis gali išeiti į naudą. Tereikia pasuki galvą. Arba paprašyti, kad tą padarytų dizaino studentai...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2