2012-02-17

Rido Viskausko įspūdžius apie Birutės Mar monospektaklį „Unė“ užrašė Lina Žižliauskaitė.

Aktorės Birutės Mar (Marcinkevičiūtės) savarankiškoje kūryboje išsiskiria trys spektakliai, skirti mūsų kultūros istorijai ir jos ryškioms asmenybėms: „Poetė“ (apie Salomėją Nėrį; 2005, rež. Regina Garuolytė, Menų spaustuvė, vėliau – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Unė“ (apie aktorę Uršulę Babickaitę-Graičiūnienę; 2010, rež. B. Mar, LNDT) bei „Jis ir ji“ (apie Joną Biliūną ir jo žmoną Juliją Jasulaitytę-Biliūnienę; rež. B. Mar, 2011, Valstybinis jaunimo teatras). Spektakliai stilistiškai skirtingi, bet esama ir bendrybių: įdėmaus įsižiūrėjimo į herojus iš arti, moters, kaip taurios inteligentės, iškėlimas, noro plačiąją visuomenę supažindinti su praėjusių laikų dvasios šviesuliais (bet ne „paminklais“).

Tai, ką daro B. Mar, dabar teatre yra nepopuliaru, nemadinga (tarkime, inteligento paveikslas apskritai tarsi dingęs iš teatro scenos, o ir iš mūsų kino ekrano – taip pat; toks įspūdis, kad teatrai metė didžią dalį jėgų „bėdulių“ ir „budulių“ tyrimui, bet ar šie lanko teatrą, atpažįsta save?..). Iš čia ir aktorės žavesys: laisvė ir drąsa eiti „prieš vėją“. Šiuo požiūriu įdomus spektaklis „Unė“, kuriame Unės Babickaitės (1897–1961) vardu B. Mar pasako daug karčios tiesos apie nūdienos teatrą (nesuabsoliutinkime, jo esama daug ir įvairaus).

Žaviuosi B. Mar darbštumu, ruošiantis tokiems spektakliams. Ji kruopščiai dirba su archyvine medžiaga, analizuoja herojų biografijas, visa galva pasineria į epochos istoriją, madą. Pati rašo inscenizacijas spektakliams.

Spektaklyje „Unė“ aktorė nesistengia žiūrovų įtikinti „persikūnijimu“ į Babickaitę, neplėšo aistrų. Daug bendraujama su žiūrovais tiesiogiai, akių kontaktu. Spektaklio pradžioje, pabaigoje ir kai kuriose scenose (viduryje) ji kalba savo, Birutės Mar, vardu. Kaip mąstė, ką mylėjo, ko nekentė, kuo domėjosi, kokius vargus vargo Unė, pasako dienoraštis (šaltinis – Lino Brogos sudaryta knyga „Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai“). Bet štai kaip ji vaikščiojo scenoje, kokia maniera kalbėjo, kokiu stiliumi vaidino, pasitikrinti neįmanoma – nėra likusios filmuotos medžiagos. Belieka žaisti legenda pagal jau šių dienų gero skonio vaidybos supratimą...

Taigi Unės gyvenimo fonas, autentiškumo iliuzija pirmiausiai perteikiama per skaidrių, nuotraukų vaizdus, kuriuos matome scenos gilumoje. „Kipro Petrausko muilas“, Paryžiaus aristokratiškų ir puošnių teatrų scenos (tai ne mūsų dienomis populiarėjantys scenos meno „sandėliai“...), Kauno gatvių vaizdai... Balta fotoateljė, kurios fone kartkartėmis šypsodamasi stabteli nusifotografuoti Birutė-Unė, dvelkia praeitimi ir kultūra, kurios jau nebėra. Sykiu tie stabtelėjimai – stop kadrai – kokia nors įmantresne elegantiška poza, blyksint lempoms, tarnauja kaip „žirklės“, kai pereinama nuo vienos pasakojamos istorijos, temos, nuotaikos prie kitos, nuo 1930-ųjų Paryžiaus – iki 1951-ųjų Sibiro, nuo laimingų vedybų su vyru Vytautu Graičiūnu, teatro svaigių sūkurių – iki tremties ir vienatvės...

Pasisveikinusi su žiūrovais Birutė glaustai papasakoja apie Unę. Po akimirkos kitos ji jau imasi fechtavimosi pratybų (nenorėčiau pirmoje eilėje vis tik sėdėti, atstumas tarp žiūrovų ir špagos kirčių nedidelis...), mankština kūną špagatu. Ir sykiu Unės vardu ji dėsto požiūrį į aktorės kūno lavinimą, sveiką gyvenseną, su humoru prieštaraudama komerciniam, seksualiniam moters kūno scenoje pateikimui. Birutė šelmiškai šypsosi: juk tai jos kūnas jaunatviškai lankstus. Toks dvejopas žaidimas tarp Unės ir Birutės.

Didžioji spektaklio dalis skiriama aktorės-vadybininkės rūpesčiams atskleisti: pjesių, režisieriaus, finansų, scenos partnerio kamerinei pjesei paieška, garderobo reikalai (dailininkė Jolanta Rimkutė parinko-sukūrė XX .a. pirmos pusės stilingas sukneles, rekvizitą). Čia esama ir teatrui būdingų intrigėlių, apkalbų, viešo artistės gyvenimo blizgučių... Visa tai pateikiama su lengva ironija. Beje, įdomiai sugalvota, kaip perteikti Unės laikų teatro atmosferą – pasirinkta ne kokia pjesė, o šokis už širmos, lengvas, plazdenantis.

Spektaklyje esama, regis, dviejų skaudžių dramatinių momentų. Vienas jų vaizduoja Unę, pasibaigus spektakliui: ji sutrikusi, išsekusi, tarsi nepatyrusi reikiamo grįžtamojo ryšio iš publikos. Tokia artistės be publikos, be personažo kaukės drama... Kitas momentas – Sibiro tema. Ši rimčiau neplėtojama, matyt, nenorėta emociškai perspausti, graudinti žiūrovų...

Toks štai spektaklis apie Unę. Kiek pakylėtas nuo buities, herojė kiek idealizuota, bet sukurtas su meile, pagarba ir jautriai.

Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyvo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2