2012-02-06

A. sako, yra viena laisva vieta, paskutinė, nori? Į Klaipėdos universiteto choreografijos studijų magistro darbo peržiūrą ne scenoje, ne kavinėje. Bute. Visos vietos suskaičiuotos, nes butas nedidelis, dviems asmenims gyventi. Intriga. Nors gyvenamoje erdvėje jau ne pirmą kartą vyksta kūrybinės laboratorijos: parodos, spektakliai, prisimenu įdomų teatro ir video projektą, kai A. Liugos tėvų namuose vaidino „Vyšnių sodą“. Noriu.

Lauke tamsu. Įeinu į vokišką, XIX a. antroje pusėje statytą gyvenamą namą. Statūs laiptai. Palipėjus nedidelė aikštelė, prie lango dar vieni laiptai, dar statesni, vedantys į palėpę. Medinių laiptų pakopos per vidurį įdubę. Taip nutrinti pajėgūs tik raskolnikovai. Dar kartą lipu aukštyn, pasuku į dešinę. Mažytis kambarėlis paltams sumesti. Prie paltų krūvos sėdi Inga, būsimoji šokio magistrė. Jai beliko visai ne daug, tik mažyčiame mansardos butelyje sušokti tai, ko mokėsi ilgus metus – sušokti JĄ. Nusimetu paltą ir žengiu į kambarį.

Stambių medinių balkių konstrukcija apraizgiusi erdvę. Balkiai išrengti. Groja džiazas. Šokėjas/aktorius Petras, spektaklyje JIS, klijuoja spalvotus popierėlius ant balkių paviršių, nekreipia dėmesio į besirenkančius. Rašteliai turėtų priminti jam ir jo draugei įvairiausius dalykus: nuo nupirk katės maisto iki aš tave myliu ar fuck you. Abu užsiėmę, kartais susitinka. Jie vienas kitam rūpi. Rašteliai visur, kur tik įmanoma pasiekti... Beje, vėliau jie įdomiai papildys spektaklio garsinį takelį, kai šokėjai juos braukys delnais, norėdami sugrįžti prie to, kas svarbiausia – prie tiesioginio bendravimo, prie lūpos prie lūpų, akis į akį.

Ant sofos spiečiasi egzaminų komisija: gausus šokių katedros dėstytojų kolektyvas, už jų tėvai ir draugai. Išrinktieji. Suskaičiuoju,  25 galvos ir du šokėjai.

Mintyse spėlioju apie ką bus spektaklis? Aukštai ant balkio išdėlioti obuoliai: Edeno sodo simbolis? citata „obuolys nuo obels netoli rieda“? interjero žurnalo replika? Priešais didelis plazminis ekranas. Jo ekrane ant medžiaginės draperijos sustingęs balto popieriaus lapas.

Pagarsinus muziką prasideda spektaklis. Jis ir toliau intensyviai ant balkių klijuoja spalvotus popierėlius. Ji šmėkščioja su chalatu pirmyn atgal. Iš virtuvės ištipena katė. Jis ir Ji kovoja, pykstasi, imituoja, paklūsta, intriguoja, mylisi, žodžiu – bendrauja. Ir toks santykis tęsis visą gyvenimą (spektaklį), nes pradžioje jie žaidžia šachmatais iš obuolių, pabaigoje – vienas kitam ridena vienintelį likusį sveiką obuolį. Obuoliai spektaklyje atstoja ginklus (jais mėtomasi), šachmatus (jais žaidžiama), jie išreiškia vaisingumą (obuolių rinkimas į sterblę), namų tvarką ( Ji dėlioja obuolius ant viršutinio balkio kaip uogienių stiklainius), sotumą ir abejingumą (valgymas), net laiką.

Kitas išradingai panaudotas rekvizitas – mediniai skalbinių segtukai. Jie papuošia nuotakos šukuoseną, tuomet ji tampa panaši į geišą. Povestuvinę meilės naktį Jis paleidžia mylimosios plaukus, segtukus perkeldamas sau ant veido, - net įsitempusi kaktos oda aplimpa medine buitimi. Jeigu Ji staiga būtų atsisukusi ir pamačiusi medinių segtukų iškamuotą vyro veidą, suklikusi ir spektaklis būtų pasibaigęs detektyvine gaida. Tačiau Ji neatsisuko ir nepamatė, kaip kenčia vyras nuo šeimyninių pareigų. Pagal spektaklio eigą Jam apsispręsti eiti prie altoriaus ar ne padėjo Juliaus (fotografas, buriuotojas, šokėjos A. vyras) sukurtas filmukas apie merginų tapatybes – batelių, gėlių, mergaitiškų paplepėjimų fiesta. Tarsi saldainių spalvoti popierėliai keitėsi merginos balto popieriaus lape – ritosi, bėgo, skrido ir įtikino Jį, kad gyvenimas drauge su tokia spalvinga asmenybe bus lengvas kaip peteliškės bučinys. Įdomus momentas, kurį turbūt nulėmė maža spektaklio erdvė, yra tas, kad moterų pasaulį vyras pažįsta žiūrėdamas televizorių. Puikus sprendimas, nors įtariu, kad mano padaryta išvada nebuvo suplanuota.

Maža buto erdvė šokėjams ir padėjo, ir trukdė. Suskambėjo netikėtumo momentas, gyvenamoji aplinka - balkiai, lova, nuleidžiamo vandens garsai tualete – buvo transformuota į aktyvios scenografijos sprendinius. Tačiau erdvės trūkumas neleido šokėjams pilnai išskleisti jausmų ekspresiją. Jie turėjo save stabdyti, kontroliuoti ir tas buvo juntama. Gražiai suskambėjo sinchroniškumas, kai  Ji ir Jis žaidė pagal baroko taisykles – rafinuotai bendravo. Ši scena suveržė kasdienį judesių lanką. Norėjosi, kad ji būtų ilgesnė, tikslesnė, šmaikštesnė. Jos atsiradimas spektaklyje yra labai svarbus, nes išreiškė kontrastą tarp buitiškos aplinkos ir viešo dialogo. Išgrynintų intymių ir viešų dialogų įvairovė ir tikslus jų išpildymas galėtų būti stiprus motyvas rodyti spektaklį ne scenoje, kur privalomas sceniškumas, bet gyvenamojoje aplinkoje, kur sceniškumas yra kaip inkliuzas. Juliaus filmuko nuotaika, čežantis spalvingumas papildė žaidybišką Jos ir Jo bendravimo aspektą.

Choreografų Ingos Kuznecovos ir Petro Lisausko šokio spektaklis „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“ yra įdomus eksperimentas Klaipėdos šiuolaikinio šokio kontekste, turintis potencijos išaugti į intriguojantį ir paklausų kultūros produktą, įsivaizduokime, kad spektaklis galėtų būti rodomas privačiuose vakarėliuose ir klubuose, aišku, jeigu atlikėjai sutiktų jį šiek tiek priartinti prie Urvinio vyro ir Urvinės moters humoristinės stilistikos. Nors lyriška šeimyninė meilės novelė gali būti ne mažiau įdomi.

Žano Šembergo nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1