Sausio 3–8 d. Kaune, Vilkaviškyje, Vilniuje ir Palangoje rankų šešėlių teatras iš Gruzijos „Budrugana-Gagra“ vaidino spektaklius „Ar gi tai ne puiki diena?“ (suaugusiems) ir „Keturi metų laikai“ (vaikams). Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.
Visažinis internetas skelbia, kad šį rankų šešėlių teatrą 1985 m. Tbilisyje įkūrė aktorius ir režisierius Gela Kandelakis, kuriantis taip pat ir dokumentinius filmus. Taigi bemaž 27 metus G. Kandelakis kartu su jaunesniais bendraminčiais (šie keičiasi, nes darbui anapus ekrano reikia geros fizinės sveikatos) kuria spektaklius, pagrįstus viena ir ta pačia rankų šešėlių technika.
Lietuvoje, ko gero, daugiausiai spalvotų šešėlių spektaklių yra sukūręs privatus Petro Mendeikos teatras „Vaivorykštė“ (nūnai tarsi ir dingęs iš viešosios erdvės). Šią techniką kartkartėmis išbando ir kiti režisieriai, įsiminęs pavyzdys – Nijolės Indriūnaitės subtiliai poetiškas ir graudulio dėl liūdno Kalėdų eglutės (o iš esmės – dėl kiekvieno „mažo žmogaus“) gyvenimo kupinas spektaklis „Baltos pasakos“ (dailininkė Aušra Bagočiūnaitė, teatras „Lėlė“, 2005). Kaip geranoriškai pasufleravo teatrologė Salomėja Burneikaitė, Klaipėdoje taip pat buvo vaidinami šešėlių spektakliai: „Pasaka apie Suleimanijos princesę“ (Liudos Vismantaitės monospektaklis lėlių teatre KU-KŪ, rež. Jūratė Januškevičiūtė, 1992), „Po Betliejaus žvaigžde“ (lėlių teatras KU-KŪ, vaidino Linas Zubė, Salomėja Burneikaitė ir Liuda Vismantaitė, rež. J. Januškevičiūtė, 1992), „Kelionė“ (Klaipėdos lėlių teatras, rež. J. Januškevičiūtė, 2009). Tačiau režisieriaus ir kolektyvo, nuosekliai dirbančio būtent rankų šešėlių technika, Lietuvoje neturime.
Čia, bent man, esama profesinės mįslės. Suprantama, jog aktorių komanda, dirbdama ta pačia technika, ilgainiui pasiekia stulbinančių profesionalumo aukštumų. Gruzinų atveju, skambant fonogramai anapus ekrano šešėlius kuria, berods, 9 aktoriai. Muzikalūs, plastiški, dirbantys visi kaip vienas – technika reikalauja didžiulės veiksmų koordinacijos, tikslumo, erdvės pojūčio.
Neabejotina, 27 metus rankų šešėlių spektaklius kuriantis G. Kandelakis apie šios technikos ypatumus išmano (ir praktiškai išbandė) turbūt viską: kokius šešėlių siluetus gali sukurti jautrios artisto rankos; kokios įmanomos šešėlių kompozicijos plokščiame ekrane, kai vaizdui kurti vienu metu galima pasitelkti 10 rankų; kaip sąveikauja šviesa ir rankos judesys; kaip veikia vaizdą atstumas tarp aktoriaus rankų ir šviesos šaltinio... (Įdomu, ar kituose spektakliuose pasitelkiama spalva, objektai?) Bet ar įminus technikos paslaptis dar lieka laisvės režisieriaus fantazijai? Ir kiek įvairių siluetų gali sukurti 2 žmogaus rankos?..
Kai vienam „prieteliui“ pasigyriau eisiąs žiūrėti gruzinų spektaklio „Ar gi tai ne puiki diena?“ (2010), jis paklausė: „Ar rodys tą – apie meškiuką, kur prieš keletą metų vaidino Keistuolių teatre?“ „Ne, bus kitas“, – paneigiau. Bet kaip nustebau, kai prasidėjus spektakliui apie džiazo muzikantą Louisą Armstrongą ekrane tikrai pasirodė... tas pats meškiuko siluetas!
Spektaklis sumanytas paprastai: paleidus L. Armstrongo (turbūt vieno koncerto įrašo) fonogramą, ekrane pasirodo rankų šešėliai, jie keičia formas, juda, transformuojasi, kol galiausiai išryškėja meškiukas (atseit Armstrongas), pianistas voriukas, kiti muzikantai ir solistai – paukštis, zuikis, gyvatė... Reginys imituoja koncertą – siluetai vaizduoja muzikuojančius gyvūnėlius. Siužeto, kuris vienytų numerius, nėra. L. Armstrongo įrašų klausytis smagu, bet kiek galima džiaugtis tuo strypinėjančiu meškiuku ir (vėliau pasirodo) meškute – neva Ella Fitzgerald? O juk koncertas trunka beveik pusantros valandos! Muzika kelia daugiau asociacijų, emocijų, nei vaizdas. L. Armstrongo muzikos sąskaita ir gyvuoja teatrinis reginys.
„Keturių metų laikų“ pagrindinis veikėjas – vėlgi meškiukas (scenarijaus autorius ir režisierius – G. Kandelakis, kompozitorius – Teimurazas Bakuradze). Tiesa, sukurtas spektaklis dar 1991-aisiais (kiek vaidintojų pasikeitė, nes panašu, kad dabar trupę sudaro 30-40 metų artistai!). Pavadinimas nuteikia lyg ir filosofiniam pamąstymui apie laiką ir žmogų (matome meškiuką, bet mintyse turime galvoje vaikutį), tačiau iš esmės spektaklis tokių minčių nežadina. Spektaklis, kuriame nėra teksto, sudarytas iš kelių epizodų: meškiukas nubunda, prausiasi, tiria gėlytes ir keistus medžius (įspūdinga, kaip vėjų blaškomo medžio šešėlio judesį kuria 3 rankos, kaip medžiai judesiu bendrauja su herojumi); vėliau jis pralaimi kovą aršiam paukštukui; po to meškiukas žaidžia su antyte, mokosi plaukti jūroje – sekasi sunkiai; tada meškiuką užklumpa baisi vėtra; vėtrai praūžus, gamta nurimsta, meškiukas džiaugiasi gėlytėmis... Tokie tad „gamtos vaizdeliai“ – be herojaus pasikeitimo, be aktyvesnės teatrinės minties, gana monotoniški ritmo požiūriu, tąsios trukmės. Atrodytų, per 20 metų vaidinamą spektaklį režisierius galėtų ir patobulinti, ką nors pakeisti, bet – ne...
Po gruzinų spektaklių supratau paprastą dalyką: pati savaime egzotiška rankų šešėlių technika vaidinimų neišgelbėja. Triuko poveikis trumpalaikis. Būtina ir dramaturgija, ir originalus režisieriaus sumanymas, kaip ir kiekviename spektaklyje, nepaisant technikos, kuria jis pagrįstas.
