Šį kartą apie saulę

2011-12-15

Šiais metais Kauno lėlių teatras džiaugiasi galėdamas mažiesiems žiūrovams pristatyti neeilinę Kalėdoms ir Naujiesiems metams skirtą premjerą. Šiaip jau bet kuri premjera tokia lyg ir turėtų būti, tačiau inercija ir įpročiai dažnai nusineša jau praminta vaga. Na, o šį kartą spektaklio kūrėjų gretose yra debiutuojančiųjų, todėl juntamas aiškus naujumo kvapas.

Pjesės autorė Erika Drungytė dėkoja teatrui už galimybę pamėginti rašyti vaikams, nors anksčiau niekada to nėra dariusi. Ir kalba jiems ne apie sniegą, besmegenius, Kalėdų Senelio dovanas, o apie Kalėdų saulę ir primirštus stebuklus. Premjera „Kalėdų saulė“ kviečia į artėjančias šventes pažvelgti kiek kitaip. Tas „kitaip“ pastebimas tik mums, jau nutolusiems nuo tradicijų ir prisišvartavusiems prie maximų prekystalių, o kažkada jis buvo toks įprastas ir aiškus. E. Drungytė parašė neabejotinai didaktinę pjesę ir net nemėgina to slėpti. Tačiau svarbiausia joje – mitologiniai elementai, besiskleidžiantys šiandienos vaikams priimtinoje aplinkoje. Pjesės autorės ir spektaklio režisieriaus Andriaus Žiurausko duetas puikiai susiejo praeitį su dabartimi, įpūtė gyvybės praeityje paskendusiems klodams. Senelės pasaka nedvelkia naftalinu, o primena archajiškas istorijas, kurios tebegalioja ir mūsų pasaulyje. Tereikia jas iš naujo atrasti ir pritaikyti sau. Todėl spektaklis skirtas tiek  patiems mažiausiesiems, tiek juos atlydėjusiems žilagalviams seneliams, kurie, tikėtina, retai kada kalbasi apie tai su savo vaikaičiais.

Spektaklio pradžioje susitinka du vaikai ir jų močiutė, užduodanti klausimų apie šventes, anksčiau jiems net neatėjusių į galvas. Kas yra Kalėdos, kas yra pasaulis, kodėl visa, kas yra aplinkui, gyva, kodėl Kūčių vakarą gyvuliai kalba? Kartu ieškojimų keliais leidžiasi ir žiūrovai, lengvai tapatindamiesi su mažaisiais pagrindiniais veikėjais. Tik šiek tiek gaila, kad jauni aktoriai vis dar ne itin profesionaliai valdo marionetes. Jos juda, tačiau neįtikina žiūrovų, todėl vis traukia stebėti ne jas, o aktorius, kurie bent jau balso intonacijomis perteikia tikrąsias emocijas. Šalia energingos ir šiltos aktorės Audronės Daugėlytės, atliekančios senelės vaidmenį be lėlės, pagrindiniai veikėjai dar labiau pasislepia. Kalviui taip pat lemta tapti kiek vangoku pasakos veikėju, nes visas jo tekstas – keistas patarlių rinkinys.

Iš pradžių kiek netikėta, kad pagrindinis kalėdinio spektaklio simbolis – saulė, bet senosios autentiškos giesmės, kompozitoriaus Raimundo Martinkėno pateiktos šiuolaikiškai ir subtiliai, lyg ir viską paaiškina apie Kalėdų rytą pražystančią rožę. Taip atskleidžiami senieji mitologiniai klodai, įgavę subtilių, poetiškų pavidalų, nes šiandien daug ką įvardijame daug paprasčiau.

Žinoma, saulė spektaklyje netikėtai dingsta, ir vaikai su senele, padedami stebukladario Kalvio,Elnio Devyniaragio, išvyksta į mišką jos ieškoti. Sutinka du niekdarius – Slogutį ir Babaušį, tačiau randa būdų, kaip nugalėti juos ir pasaulį panorusią užvaldyti Tamsą. Visi spektaklio veikėjai – klasikiniai pasakų, sakmių gyventojai, bet patekę į kiek kitokias, neįprastas situacijas. Žinoma, kartais gal ir norėtųsi, kad vaikai teisybės ieškoti iškeliautų ne į miškus, o į klaidžias gatves, kurios miesto žiūrovui atrodytų kiek artimesnės, tačiau šį kartą spektaklio stilistika tokį pasirinkimą pateisina. Dar labiau džiugina pjesės siužeto saikingumas. Ne kartą teko stebėti vaikams skirtus spektaklius, kurių siužeto vingiai ir peripetijos, veikėjų gausa net ir suaugusiuosius verčia gerokai pasukti galvą. O „Kalėdų saulė“ stebina „švara“. Pradedant estetiška dailininkės Aldonos Jankauskienės scenine „žiema“ (scenografija beveik nesikeičia ir to visiškai nepasigendi), baigiant vos keliais veikėjais ir labai aiškiomis, tiksliomis mizanscenomis. Šį kartą Tamsą įveikti pasirodė gal net pernelyg lengva.

Jei kam užkliūva kiek besikartojanti blogiukų stilistika (kalba, kostiumai...), tai tik tiems, kurie Kauno lėlių teatre lankosi kiekvieną savaitgalį. Kita vertus, gal ir simboliška, kai kalėdinis, metus baigiantis spektaklis šio to pasiskolina iš anksčiau scenoje rodytųjų. O A. Žiurauskui, dar visai neseniai sėdusiam į režisieriaus kėdę, galime padėkoti už gyvą ir šiltą spektaklį, kurio veikėjai netapo trafaretiški, tačiau ir nenuslydo į lėkštą šiandienos ženklų rankiojimą. Autentiškumui pasiekti kartais, atrodo, reikia tiek nedaug – kad katinas glaustytųsi aplink senelės kojas taip, kaip gyvenime, kad vaikai kalbėtų ne kaip balanos gadynę menančiose pasakose, o kaip įprasta šiandien. Tuomet šalia puikiai gali skleistis senoji išmintis. Spektaklis žengė žingsnį teisinga linkme, todėl palinkėkime, kad kitą kartą tai darytų dar drąsiau ir nebijotų keistis.

Atgal Komentarai