2011-12-12

„Už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“ – tikslesnės formuluotės skiriant Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją tikriausiai nepasisektų sugalvoti, jeigu kalbame apie maestro, operos solistą, pedagogą, profesorių Virgilijų Noreiką. Vokalinį meistriškumą liudija tiek pripažinimas, tiek aukšti šalies apdovanojimai, o neblėstantį talentą – vaisinga šiandieninė kūrybinė ir pedagoginė veikla.

Šių metų kovo mėnesio žurnalo „Opera News“ numeryje garsus dainininkų vadybininkas Kenas Bensonas, kalbėdamas apie Gaetano Donizetti (1797-1848) operą „Lucija di Lamermur“, teigia, kad kompozitorių kamavusį galvos skausmą turi iškęsti ir kiekvienas šios operos sudėtingo Edgardo vaidmens atlikėjas. Tai viena įspūdingiausių muzikinių tenoro partijų bel canto operos istorijoje ir, nepaisant to, kad „Lucija di Lamermur“ skirta lyriniam tenorui, ją dainavo žymiausi visų laikų dainininkai tenorai nuo lyrinių iki spinto, tarp jų – Enrico Caruso, Beniamino Gigli, Nicolai Gedda, Luciano Pavarotti, Jose Carreras. Kaip vieną įdomesnių šio vaidmens interpretatorių K. Bensonas mini lietuvį V. Noreiką, išskirdamas jo briliantinio skaidrumo balsą ir apgailestaudamas, kad uždara sovietinės kultūros sistema sutrukdė šiam puikiam dainininkui stoti ton pačion greton šalia minėtų garsiųjų operos atlikėjų.

Tęsdami straipsnių ciklą apie Nacionalinės premijos laureatus su maestro kalbamės jo darbo vietoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedroje, kuriai profesorius ir vadovauja. Čia turėsime laiko, kol prasidės užsiėmimas, nes kitu metu ne taip jau ir lengva surasti laisvą valandą: gastrolės, koncertai, pamokos akademijoje – tai šiemet 76-ąjį gimtadienį atšventusio laureato kasdienybė. Maestro guvus, geros nuotaikos, veide – nė žymelės nuovargio po vakarykščio koncerto ir kelionės. Prieš mus ant stalelio pūpso stori aplankalai su fotografijomis iš įvairių spektaklių, koncertų, reikšmingų apdovanojimų akimirkos. Ne vienas dainininko amžininkas tikriausiai yra pagalvojęs, kad kam jau kam, tačiau V. Noreikai durys ir tuomet, anos politinės sistemos laikais, buvo atviros į pasaulį, į garsiųjų operų scenas. Dainuota Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir daugelio kitų pasaulio šalių scenose. Gausybę kartų – Maskvos didžiajame teatre, link tūkstantinio skaičiaus artėja soliniai koncertai, po įvairias šalis koncertuota su Lietuvos ir užsienio orkestrais. Tačiau nesunku pastebėti, kad sugretinimas su pasaulio grandais minėtame žurnale sujaudino maestro. Išties – kas galėjo jo gyvenime ir karjeroje būti kitaip? Ar geresnės sąlygos būtų leidusios talentui labiau išsiskleisti? „Būčiau turtingas žmogus“, – nejuokaudamas, lyg visai rimtai ištaria V. Noreika. O šlovė, darbai, karjera?

– Matot, kai pianistas skaičiuoja, kiek iš tavęs paimti už valandą – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt ar daugiau litų – ir tu skaičiuoji. O gal būdamas gana turtingas mokėtum puikiam, to vertam specialistui ir 200 dolerių? Taip jau atsitiko, kad man nebuvo leista dainuoti Niujorko Metropoliteno operoje. Po pasirodymo joje tampi žinomas, tavo plokštelės leidžiamos milijoniniu tiražu. Po dolerį nuo kiekvienos – ir tu jau milijonierius! Buvo toks periodas, kai dainuodavau tik socialistinio lagerio šalyse. Nors nepasitaikė, kad oficialiai kviestųsi ir sakytų – neišvažiuosi. O kartą vadybininkas Michelis Livi iš Buenos Airių „Teatro Colon“ tiesiog iškėlė salygą: arba Noreika atvažiuoja pas mane dainuoti Lenskį, (tuomet statė P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“), arba man nereikia Didžiojo Maskvos teatro „Pikų damos“. Mane išleido. Sakykim, tai nebuvo valstybinė politika mano atžvilgiu. Gal tik tuometinių darbuotojų, dabar vadinamų biurokratais, noras užsidirbti ar panašiai. Sakykim, nes su Didžiuoju teatru vykdavau į gastroles. O su juo ryšiai nutrūko, kai oficialiai atsisakiau persikelti į Maskvą ir ten nuolat dirbti.

Anot maestro, tuometiniai teatro vadovai neslėpė nuostabos ir pasipiktinimo, kai buvo atsisakyta solidaus, tuo metu paties didžiausio SSRS Liaudies artisto atlyginimo, trijų kambarių buto geram rajone... „Pasiūlymas man atrodė netikėtas, gal būčiau protingiau ir diplomatiškiau sugalvojęs, kaip atsisakyti. Norėjau likti ir dirbti čia, Lietuvoje, tam turėjau asmeninių priežasčių.“ Na, o jeigu būtų atvertos durys į kitą pusę, į Vakarus?

– Jau sakiau, būčiau turtingas žmogus, – jau kiek liūdniau tęsia V. Noreika. – Turėčiau ne vieną savo plokštelę su operų įdainavimais, gal ir su to meto garsiais partneriais ir t. t., ir t. t. Nors gyvenimas nėra manęs nuskriaudęs, bet, kalbant apie veiklą, tiesiog nereikėtų tiek daug dirbti, galėčiau skirti laiko tobulinimuisi. Atsirastų puikių koncertmeisterių, dirbtum su tų šalių profesionalais, kitoje plotmėje. Kad ir su Massenet ar Giordano operų žinovais. Aišku, būtų kiti reikalavimai, kitoks požiūris, tačiau – ir kitos galimybės viską įgyvendinti.

– Baigėte Kipro Petrausko dainavimo klasę, stažavotės La Scaloje. Jūsų klausaisi ir galvoji: kokių gi dar stebuklų iš savęs, iš savo talento, iš savo balso galėjote tikėtis?

– Gėriui, kaip ir blogiui, ribų nėra, – šypsosi maestro. – Jausmo ir technikos mano dainavimui netrūko. Gal ir buvo taisytinų dalykų. Bet štai per radiją transliavo Nemorino romansą. Seniai bebuvau klausęsis...

Dainininko akyse šmėsteli šelmiški žiburiukai, ir jis tyliai pakartoja: „Gėriui, kaip ir blogiui, ribų nėra.“ Išties vargu ar šiandien kam pasiseka ką nors panašaus „išdarinėti“ su Nemorino romansu (Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“). Ir visi tie niuansai pagrįsti subtiliu dainininko skoniu ir giliu jausmu.

– Labai patogus momentas pasukti mūsų kalbą apie pedagogiką. Apžvelgti tą metą, kai mokėtės pats, iki dabar, kai profesoriaujate, ugdote jaunimą. Kokia lietuviška dainavimo mokykla, jos ypatumai?

– Pirmiausia išsiaiškinkime, ar yra tokia lietuviška dainavimo mokykla. Pakalbėkime apie visų garbinamas rusų, vokiečių, italų, Amerikos dainavimo mokyklas. Pradėsiu nuo Amerikos. Nėra tokios mokyklos! Prisiminkime 1930, 1940 m., kai daugelis iš Europos bėgo į JAV, tarp jų – ir daug garsių dainininkų, kurie vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, tapo gerais pedagogais. Visi prakalbo apie Amerikos dainavimo mokyklą. Tačiau ją kūrė išeiviai – italai, vėliau prancūzai. Vokiška mokykla kiek kitokia, bet jos negaliu komentuoti, esu tik dainavęs Vokietijos scenose. Rusijos mokykla? Apie 40 metų čia dirbo ir didžiulę plejadą garsiausių dainininkų išugdė Belgijoje gimęs, Paryžiuje baigęs konservatoriją, o vėliau Neapolyje ir Milane studijavęs ir kaip dainininkas subrendęs Kamillo Everardi (1825-1899). Jau jo mokinių mokiniais tapo F. Šaliapinas, D. Smirnovas, L. Sobinas ir kiti. Mano mokytojas K. Petrauskas buvo K. Everardi mokinio S. Gabelio mokinys Sankt Peterburgo konservatorijoje. Štai tokios „lietuviškos mokyklos“ ir mano, Virgilijaus Noreikos, šaknys. Kaip ir daugelio kitų garsių Lietuvos solistų, kurie buvo K. Petrausko ar J. Būtėno mokiniai. Išvykęs stažuotis į La Scalą perėjau pagrindinę, kulminacinę, itališką dainavimo mokyklą.
Čia maestro nukrypsta į prisiminimus ir gana smulkiai papasakoja įdomią, su tiems laikams neišvengiamomis peripetijomis konkurso, vykusio Maskvoje dėl stažuotės į La Scalą, istoriją. Vyresnės kartos žmonėms ji būtų įdomi bei gerai suprantama, o mūsų vaikams ir anūkams, šiais laikais pasklidusiems po Europos ir pasaulio universitetus, gal tik keista, kiek neįtikėtina ir sentimentali. Prisiminiau neseniai skaitytą interviu su 40-metį atšventusiu dainininku, V. Noreikos mokiniu, jau garsiu tenoru Vaidu Vyšniausku. Beje, šiame interviu jis labai šiltai kalba apie savo mokytoją: „Didžiausią įtaką man yra padaręs profesorius V. Noreika. Jis mums, studentams, buvo ir mokytojas, ir tėvas.“ Tai štai kas ypač įstrigo tame interviu: Vaido iššūkis sau pačiam – sudainuoti Otelo partiją Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre! Kitame interviu jis prisipažino šią svajonę pradėjęs puoselėti dar nuo 1992 m. ir iki šiol prisimenantis tuomet Otelą lietuviškai atliekantį savo profesorių Čikagos lietuvių operoje. Pats tuomet su jaunimu dainavo chore.

– Profesoriau, jau į nemažą gretą rikiuojasi ir jūsų mokiniai. Esate Estijos muzikos ir teatro garbės daktaras, dėstėte (1993-1994) Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje. Čia, Vilniuje, parengėte jau apie keturias dešimtis auklėtinių: S. Lariną, A. Janutą, E. Montvydą, L. Pautienių, M. Vitulskį, V. Vyšniauską, A. Malikėną. Štai kaunietis, puikus mūsų tenoras M. Zimkus pas jus baigė magisro studijas. Visų tikrai nesuminėsime. Tai kokią jie mokyklą sakys baigę?

– Tiesiog gerą mokyklą! (Juokiasi.) Pastaruoju metu vykstančiuose Šiaurės šalių peržiūrose, seminaruose esame minimi kaip turintys rimtą vokalinę katedrą, gerus pedagogus ir puikius studentus. Svarbiausia, kad dabar, atsivėrus sienoms ir galimybėms, mūsų vokalistai neskuba lėkti svetur, bent jau kol nebaigia čia bakalauro.

– O jūs pats? Kaip išlaikote tokią puikią dainininko formą? Ar čia vėlgi geros mokyklos įtaka, o gal kokios ypatingos paslaptys? Juk ir šiuo metu daug koncertuojate. Kaip pasiseka išsaugoti dvasinę ramybę, gerą nusiteikimą?

– Mokykla, aišku, kad mokykla! (Juokiasi.) Forma jau ne tokia kaip brandžioje jaunystėje. Bet mes gi dainuojam refleksais ir protu. Reikia mokėti bet kokioje aplinkoje saugoti ir nepažeisti balso. Savo mokiniams sakau: svarbiausia jausti, kada blogai sudainuoji natą. Kai esi geros formos, lengva gerai dainuoti...Ypač kai turi ne tik balso stygas, bet ir balsą (rodo pirštu į galvą ir šypsosi). Esu patenkintas ir džiaugiuosi savo kūrybine veikla, pasiekimais. Ar gali artistas nesidžiaugti, kai publika siautėja ir kviečia bisuoti pačias netikėčiausias arijas? O koncertai... Kartais juokauju, kad aš – kaip tas cirko arklys: muzika užgroja, ir dainuoju net neprakaituodamas.

Tuo metu į auditoriją įbrazda poetas ir fotografas Vladas Braziūnas, pasižadėjęs eilinį kartą patalkinti „Nemunui“. Taigi tenka šiek tiek pozuoti, bet tuo pačiu metu maestro maloniai tęsia pokalbį, sugrįžta į vaikystės prisiminimus, į šeimą. Paaiškėja, kad dar buvo ir mamos, turėjusios puikų balsą, mokykla. Jau būdamas penkerių šešerių metų iš jos išmoko daugybės dainų tekstus, melodijas. Mamai, dirbusiai Šiaulių kino teatre (toje pačioje salėje vykdavo ir koncertai) kasininke, teko girdėti net garsųjį rusų dainininką A. N. Vertinskį. Ji dažnai niūniuodavo jo šlagerius... Tėvas, atvirkščiai, balso visai neturėjo, tačiau rūpinosi vaikų išsilavinimu. „Esu karo vaikas, – sako V. Noreika. – Tačiau mūsų šeima (tiksliau, šeimos, nes tėvai buvo vedę antrą kartą) – kultūros žmonės, visi vaikai gavo išsilavinimą, tapo talentingais menininkais: aktorius Laimonas Noreika, pianistė Laima Noreikaitė, smuikininkas Eugenijus Paulauskas.

Mūsų pokalbio laikas jau visai eina į pabaigą, tačiau dar taip maga paklausti keleto svarbių dalykų. Vos užsiminus apie lietuvišką operą maestro suklūsta, ima kalbėti karštai, jaudindamasis. „Ką turit galvoje, lietuviškus veikalus, interpretacijas? O ar žinot, kad 2036-aisiais lietuvių operai – 400 metų?! Mes vieni iš pirmųjų Rytų Europoje pastatėme operą! Ketvirti ar penkti pasaulyje! Jau kelinti metai kalbu, kad turime rimtai ruoštis šiai sukakčiai. Gal ją derėtų paminėti tarptautiniu vokalistų konkursu, tam reikia ir lėšų skirti.“ Suspėjome keliais sakiniais prisiminti ir V. Noreikos vadovavimo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrui metus. Anot buvusio meno vadovo ir direktotiaus, tuometiniai žingsniai ir sprendimai nebuvo klaidingi. Tačiau daug ką reikėjo pradėti iš pradžių (didieji talentai po karo emigravo, teko išsiversti savo jėgomis, negalėjai kviestis muzikų iš svetur. Stengtasi gilintis į G. Verdi, G. Puccini, G. Doniceti operas, kuriose atsiskleistų mūsų solistai, režisūra. Tačiau buvo gyvas ir patriotinis principas – per 16 metų  pastatyta 18 lietuviškų veikalų. Paskutinę akimirką po generalinės repeticijos „nuimti“ J. Juzeliūno „Sukilėliai“. Vėliau juos pasisekė grąžinti į sceną, tiksliau, pakartotinai pastatyti. Pasibaigus naujojo teatro statybai reikėjo rūpintis techniškais dalykais – panaudoti naujus plotus, dekoracijų, akustines galimybes ir kt.

– Kaip manote, kokia mūsų dabartinio LNOBT misija?

– Trumpai galiu pasakyti – teatras išeina į platesnius vandenis su vis sudėtingesniais spektakliais, jo veiklą vertinu teigiamai. Geriausias visų laikų pastatymas – dabartinė G. Puccini opera „Madam Baterflai“. Nauji režisieriai, kitokia režisūra, nors tikrai ne visiems jų sprendimams galima pritarti – aš nesutinku kad ir su „Boriso Godunovo“ režisūra. Tačiau tokia situacija, kvieti žinomą režisierių, pasirašai kontraktą, o ką jau jis pateiks ir sugalvos – teks priimti. Nieko nepadarysi.

Neįmanoma viename rašinyje visko aprėpti. Neišvardysime ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, operos solisto, žymaus pedagogo, profesoriaus V. Noreikos daugelio kitų svarbių apdovanojimų. Kaip ir visų jo atliktų vaidmenų, pelniusių lietuvių operai pasaulinę šlovę. Jo mokinių pasiekimų. Lieka paraginti maestro imtis plunksnos ir parašyti prisiminimų knygą. Tačiau neįmanoma neišsakyti jo padėkos žodžio gydytojai N. Morkvėnienei iš Medicinos diagnostikos ir gydimo centro V. Grybo gatvėje, kuri lemiamą akimirką sugebėjo susivokti ir padaryti viską, kad būtų išgelbėta dainininko gyvybė. Maestro, jūs skolingas daktarei solinį koncertą! O jau važiuodama į Kauną mėginau paskaičiuoti – kai švęsime Lietuvos operos 400 metų jubiliejų, V. Noreikai 101-ojo gimtadienio proga giedosime „Ilgiausių metų“!

Atgal Komentarai