2011-11-25

Vienas keistas, įprastai logikai nepaklūstantis moters poelgis gali prikaustyti žmonių dėmesį ilgiems šimtmečiams. Markizė de Sad dvylika metų laukė savo vyro grįžtančio iš kalėjimo, o sulaukusi tą pačią dieną jį paliko. Apie tai – japonų rašytojo Yukio Mishima pjesė ir naujoji Kauno dramos teatro spektaklio premjera „Markizė de Sad“. Režisierius Artūras Areima joje renkasi naują kelią – primirštą teatro scenos teatrališkumą, kurio yra pasiilgęs, kurį lyg ir sufleruoja tema. Tačiau sudėtingam gyvenimui tinka paprastos formos – lyg atsvara (tokie ir buvo ankstesni pjesės pastatymai Lietuvoje), tik šį kartą režisierius siekia peržengti dar vieną laiptelį. Keisti, susipynę veikėjų likimai, įmantrus, barokinis tekstas apjuosiami neįprasta, karnavaline, groteskiška, žvilgančia, iki siurrealizmo stilistikos besidriekiančia forma. Tekstas skausmingai sminga į pačius juodžiausius, klampiausius žmogiškosios esmės klodus, o paviršiuje skamba juokas ir skleidžiasi netikros, pamaiviškos šypsenos. Vienintelė Markizė de Sad (aktorė Indrė Patkauskaitė) scenoje liko be grimo (vadinasi, jai leidžiama išsaugoti savąjį „aš“), iš pradžių vaikiškai gležna ir trapi, vėliau pamažu keičianti pavidalus, žyminčius asmenybės raidą ir jos kaitos ženklus. Balta spalva virsta juoda, tačiau asmenybės tyrumo, nesuteptumo, atsilaikymo idėja lieka svarbiausia. Gyvenimas be kompromisų, intuityvus noras išsiaiškinti svarbiausius pasaulio ir žmogaus sąrangos klausimus veda gana gūdžiais keliais. Renė de Sad klaidžiojimai yra beveik visų žmogiškųjų ieškojimų atspindys – nuo sakralumo iki  demoniškumo, nuo atsidavimo, aukos iki pasipriešinimo ir pergalės. Aktorė puikiai kuria tarsi vibruojantį, virpčiojantį, menkiausius impulsus sugeriantį vaidmenį, veikėjos idealizmas, šventumas netampa nei banalus, nei sentimentalus. `

Aplink Renė telkiasi pačių įvairiausių tipažų galerija. Režisierius į spektaklio veiksmą įtraukia ir pjesėje neminimą Markizą de Sadą, bet įgaunantį keistus, ne žmogiškus, o simbolinius pavidalus. Jo dvasia lydi veikėjas tarsi talismanas, o gal įkvėpėjas. Todėl arčiausiai atsiduria tamsiausia asmenybė – grafienė de Sen Fon (aktorė Daiva Stubraitė). Kadangi teatro karnavalas leidžia dėvėti kaukes, asmenybes „klasifikuoti“, apibendrinti, suteikti joms nekintančius pavidalus, grafienė de Sen Fon atstovauja blogiui, ištvirkimui ir galimybei jį absoliutizuoti, peržengti ribas, siekti naujų patirčių, vedančių tiesiai į juodą kiaurymę. Renė motina ponia de Montrėj (aktorė Jūratė Onaitytė), žūtbūt siekianti įtvirtinti socialinį statusą, sesuo (aktorė Inga Mikutavičiūtė), įgavusi įnoringos, bejausmės lėlės pavidalą, ponia de Semian (aktorė Audronė Paškonytė) – pseudoreliginga būtybė, įkalinusi save neperžengiamuose rėmuose – visas tipažų muziejus. Šių spalvingų, groteskiškų asmenybių koliažas puikiai išlaiko dermės pusiausvyrą pirmajame spektaklio veiksme. Skausmas sugeba prasiveržti net per storai užteptą grimą, ir istorija paliečia gelmiškiausius klodus. Tačiau antrajame veiksme kurį laiką susidaro chaotiška vaizdų, veiksmų sangrūda. Spektaklio audinys sutankėja, mizanscenos nespėja iki galo išsiskleisti, metaforos sugula per daug arti viena kitos, kol pagaliau veiksmas išeina į finalo tiesiąją ir nurimsta. Režisieriui ir aktoriams vis dėlto pavyksta suvaldyti itin įnoringą ir nepaprasto subtilumo reikalaujančią spektaklio raišką. Kiekvienas kryptelėjimas čia gali atrodyti neskoningas ir vulgarus.

Režisierius A. Areima, kuris pats buvo ir „Markizės de Sad“ dailininkas, kostiumų dailininkė Diana Kuzmickaitė, videomenininkė Živilė Mičiulytė iš tikrųjų gali džiaugtis neabejotina sėkme. Kauno žiūrovai – proga pažiūrėti puikų spektaklį.

Atgal Komentarai