2011-11-11

Lietuvių folkloro teatras... Tokio nei prieškario nepriklausomoje valstybėje, nei dabartinėje laisvoje Lietuvoje nebuvo ir, ko gero, nebus. Jis galėjo atsirasti (kaip paradoksalu!) tik sovietinėje, okupuotoje Lietuvoje kaip pasipriešinimo simbolis, kaip laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kaip lietuvybės sargas. Tai – Mataičio (dar vadinamas Mataičių), arba Klojimo teatras Rumšiškėse – tiek vardų jam skyrė jį pamilę žiūrovai, vieningai sutardami, kad jis – unikalus.

Dalia ir Povilas Mataičiai, mano nuomone, yra lygiaverčiai šio teatro kūrėjai, steigėjai, puoselėtojai ir atminimo sargybiniai po to, kai galingesnės už juos jėgos jį sunaikino. Intensyvus teatro gyvenimas truko dvidešimtmetį (1971-1991) ir dar ilgiau. Kaip gaila, kad, taip sunkiai įkurtas okupacinio režimo sąlygomis, jis buvo brutaliai uždarytas nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo pradžioje.

2010 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją teatro dailininkė Dalia Mataitienė ir teatro režisierius Povilas Mataitis gavo būtent už nuopelnus, susijusius su Lietuvių folkloro teatro įkūrimu ir jo veikla. Taigi atitaisyta vieno kultūros ministro padaryta skriauda. Ją atlygino kitas kultūros ministras, nors Nacionalines kultūros ir meno premijas skiria kolegiali Meno taryba prie Kultūros ministerijos. Šia proga reikia padėkoti dabartiniam ministrui Arūnui Gelūnui už supratimą, kas yra tikrosios mūsų tautos dvasinės vertybės. (Smagu, kad jo vadovavimo laiku ir režisierius Jonas Jurašas galėjo įgyvendinti savo meninį sumanymą. Per porą šių metų vasaros ir rudens mėnesių jis parengė ir Kauno dramos teatre parodė premjerą – spektaklį „Apsivalymas“ pagal suomių rašytojos Sofijos Oksanen pjesę „Valymas“.) Reikia padėkoti ir anuometiniam (sovietų Lietuvos) kultūros ministrui Lionginui Šepečiui, kuris atidarė Mataičių teatrui duris į gyvenimą, suprasdamas lietuvybės dvasios persmelktų spektaklių svarbą sovietmečio propagandos nualintiems žmonėms.

Lietuvių folkloro teatras buvo puikus duetas dviejų stiprių asmenybių, pasižyminčių valia, energija, žiniomis, patyrimu, neregėtu darbštumu, įsitikinimu, kad senosios Lietuvos liaudies kultūros ir modernaus žvilgsnio į ją sintezė gali duoti stulbinamų rezultatų, atgaivinančių tikėjimą savo tautos galiomis ir viltį sulaukti giedresnių dienų. P. Mataitis tol varstė įvairių sovietinių institucijų duris, atkakliai kalbino anuometinį kultūros ministrą (1968 m.), kol sulaukė pritarimo, leidimo ir finansinės paramos steigti valstybinį meno kolektyvą – Etnografinį ansamblį, kuris po kelerių metų (1974) pradėjo gyvuoti kaip LTSR liaudies buities muziejaus Lietuvių folkloro teatras.

Per tuos keletą metų, gavę valstybinę paramą, Mataičiai įtemptai dirbo. P. Mataitis muziejų archyvuose ir ekspedicijose rinko ir studijavo tautosakinę bei etnografinę medžiagą apie XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos liaudies kultūrą, iš savo studijų kruopščiai parengė būsimų spektaklių repertuarą. D. Mataitienė gilinosi į šių regionų ano laiko žmonių buitį, papročius, elgseną, aprangą ir jų dvasinio pasaulio tradicijas. Ji atkūrė spektaklių dalyvių (aktorių) tipažus per subtiliai pajaustas to meto tradicijas su tokiu kostiumų autentiškumu, kad žiūrovams tiesiog užgniauždavo kvapą iš susižavėjimo ir nuostabos. Tuo pačiu metu ji drauge su Mataičių idėjos rėmėju, tada Liaudies buities muziejaus direktoriumi Vytautu Stanikūnu ėmėsi milžiniško darbo – įrengti Rumšiškėse klojimą (pirmiausia reikėjo jį pastatyti), kuriame vyktų spektakliai, primenantys XIX a. pabaigos - XX a. pradžios klojimų teatro vaidinimus. Kai Mataičiai klojime rodydavo spektaklius, į Rumšiškes plūsdavo žmonės iš visos Lietuvos. Šie pasirodymai sovietų Lietuvoje buvo tikras dvasinio atgimimo stebuklas. Žiūrovų vaizduotę veikė dainavimas, vaidyba, muzika, apranga – ta neapčiuopiama tautos tradicijų dvasia, kuri glūdėjo kiekvieno lietuvio viduje. Spektakliai sukrėsdavo žmonių sielas. Vaidinimus lydėjo ovacijos, džiaugsmo ašaros, suvokimas, kad lietuvybės neužmušė jokie komunizmo statytojų kodeksai ir į žmonių galvas kalami sovietiniai stereotipai.

P. Mataičio parengti scenarijai turėjo aiškią kryptį – gaivinti istorinę atmintį, neleisti užmiršti, kas esame: maža ir sykiu savo kalba bei kultūra didi tauta. Turiu galvoje ne tik žiūrovų euforiją sukėlusius „Scenos vaizdelius“ (1978), bet ir vėlesnius pastatymus, ypač po teatro uždarymo (1990), kai per Lietuvos miestus ir miestelius, jų kultūros namus ir net bažnyčias keliavo Mažosios Lietuvos dainų, sakmių, legendų, apeigų spektaklis „Didžiam kiematy“ ir lietuvių laisvės kovų apeiginiai bylojimai („Purvynai rūdynai“, 1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ (1997), „Ko palinko žilvičiai prie kelio“ (2004). Ilgai Mataičių teatras buvo gyvastingas...

Ko išsigando nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės atstovai, be jokios priežasties uždarę Lietuvių folkloro teatrą? O gal buvo tiesiog abejingi, kaip ir dėl tautinės mokyklos koncepcijos, kurią sukūrė ir puoselėjo Laimutė Tupčiauskienė ir prof. Meilė Lukšienė. Šiandien matome, jog šioje srityje pasėjus vėją tenka pjauti audrą... Kosmopolitinės marginalijos užvaldė Lietuvos dvasinę erdvę. Tikėkime, kad laikinai. Tuo džiugiau, kad pagaliau po dvidešimties metų D. ir P. Mataičiai buvo įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija – už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui; liaudies tradicijas bei šiuolaikinės scenografijos darną.

Šio teksto autorė sumanė pakalbinti abu Mataičius, pateikdama jiems po keletą klausimų.

Povilui Mataičiui:

– Kas jus pastūmėjo būtent prie sutartinių, o ne prie kitų lietuvių liaudies dainų? Sudėtingas polifoninis atlikimas ar tai, kad iki tol jomis nesidomėjo jokie folkloriniai ansambliai?

– Aš, kaip ir kiekvienas pašaukimą pajutęs jaunas žmogus, buvau kupinas įvairiausių sumanymų ir užmojų. Studijuodamas chorinio dirigavimo skyriuje, šalia savo specialybės dalykų domėjausi muzikinės kūrybos naujovėmis ir joms kontrastuojančia senovine muzika.

Turėjau dar vieną aistrą – gilinausi į Lietuvos istoriją, įvairiapusį tautos kultūros paveldą. Nuoširdžiai tikėjau lietuvių kalbos, kultūros senumu ir savitumu, neprarasdamas vilties, jog kada nors bus surastas arba kaip nors kitaip atkurtas mūsų tautinis epas. Sutartinės kaip tik ir buvo arčiausiai mano tuometinių ieškojimų. Tada apie folklorinius ansamblius net nekalbėta. Žinojome tik „Kupiškėnų vestuves“.

Dabar, kai iš laiko perspektyvos labiau įsigilinau į „Instrumentinės, šokamosios, dainuojamosios sutartinės“ programos struktūrą ir dvasią, matau, jog jau tada buvo užprogramuotas visas Lietuvių folkloro teatro kūrybos kelias, kurį labai taikliai yra apibūdinęs Krescencijus Stoškus, pavadindamas jį „teatru, sakralizavusiu istorinę ir paprotinę tradiciją“ (K. Stoškus. Kultūros barai, 2004 m., Nr. 10, p. 43).

Repetuoti su aktorėmis Valstybiniame jaunimo teatre pradėjau 1967 m. rugpjūtį. Nuo pat pirmųjų dienų mūsų darbas buvo viešas, ir apie ruošiamą repertuarą mieste sklido kalbos. K. Stoškus teisingai pastebi, jog „apie jį kalbėjo visi savo kultūrinį angažavimąsi jaučiantys žmonės...“ (ten pat). Visiems buvo žinoma, kad ruošiamos ne atskiros dainos, o vientisa sutartinių programa.

– Ką jautėte, kai buvo juridiškai įteisintas Lietuvių folkloro teatras, mūsų meno padangėje unikalus reiškinys, kuris labiausiai sužydėjo Klojimo teatro Rumšiškėse laikais? Kas iš aukščiausiųjų tuomečių institucijų (CK, Kultūros ministerija) padėjo išsilaikyti nykiu sovietmečiu (juk buvo brežnevinio sąstingio metai)?

– Pirmojo viešo pasirodymo 1968 m. balandžio 13 d. atgarsiai visuomenėje, matyt, buvo tokie stiprūs, kad visiems staiga pasidarėme labai reikalingi. Tačiau iki Klojimo teatro Rumšiškėse dar laukė ilgas kelias, kurio trumpai nenupasakosi.

Nuo pat pradžių pati nuoširdžiausia ir autoritetingiausia mūsų darbo rėmėja buvo etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė. Po pirmojo koncerto sulaukiau jos telefoninio skambučio. Kvietė užeiti. Prisipažino sumaniusi susitikti su Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku Eduardu Balsiu ir paprašyti leisti surengti mūsų koncertą Vilniaus kompozitorių namuose. Koncertas sukėlė platų atgarsį. Kompozitoriai ir muzikologai mūsų ieškojimams ir atradimams skyrė daug dėmesio.

Apie bėdas Kultūros ministerijoje visada kalbėdavausi su Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotoju V. Indrikoniu, o jis vėliau referuodavo ministrą L. Šepetį. Buvau paprašytas savo sumanymus išdėstyti raštu. Suprantama, paremti juridinio statuso neturinčią ir niekam nepriklausančią kūrybinę grupę ministerijai nebuvo lengva. Tačiau po atkakliai siekto ir lemtingo pokalbio su ministru sprendimas buvo rastas. 1969 m. mus informavo, kad kostiumų gamybai ir muzikos instrumentams įsigyti ministerija skiria dešimt tūkstančių rublių, kurie po Naujųjų metų būsią pervesti į Valstybinę filharmoniją ir per ją mes galėsime vykdyti rekvizito gamybą ir kt.

Taigi visus 1970 m. vyko mano surinktos „XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainų, šokių, muzikos“ programos repeticijos, D. Mataitienės išstudijuotų ir parengtų kostiumų gamyba. Tų pačių metų sausio 11 d. Lietuvos valstybinės filharmonijos Didžiojoje salėje nuskambėjo dviejų dalių koncerto premjera: pirmojoje atlikta 1968 m. pirmą kartą parodyta, dabar gerokai papildyta sutartinių programa, o antrojoje – ką tik baigta ruošti vėlyvojo folkloro programa.

1971 m. surengėme 21 koncertą, iš kurių bene svarbiausias – spalio 9 d. dalyvavimas VII tarptautinės muzikos tarybos kongreso (IMC) programoje ir koncertas P. Čaikovskio salėje Maskvoje. Jau spalio 17 d. „Tiesoje“ publikuoti pasaulinio garso muzikų vertinimai ir atsiliepimai apie mūsų pasirodymą. Tai leido tvirčiau pasijusti ne tik mums, bet ir mūsų darbo rėmėjams. Nors į Vilnių iš kongreso sugrįžome pripažinti ir įvertinti, kūrybinio darbo perspektyvos ir toliau buvo neaiškios. Visus Etnografinio ansamblio (taip tada vadinomės) dalyvius ribojo pirmaeilis jų darbas. Apie ilgalaikes gastroles negalėjo būti net kalbos.

Poetas Alfonsas Maldonis, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, pasisiūlė susitarti dėl mano apsilankymo pas LKP CK Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoją J. Bielinį. Šis visus man rūpimus organizacinius reikalus patarė raštu išdėstyti LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. Aš, žinoma, tai greitai ir padariau. 1971 m. lapkričio 11 d. koncertavome Kompozitorių namuose Vilniuje. Po koncerto Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos nariai vieningai pritarė siūlymui sąjungos vardu kreiptis į LKP CK, kad Lietuvių etnografiniam ansambliui būtų sudarytos sąlygos profesionaliai dirbti, toliau augti ir bręsti.

Pagaliau, praėjus dvejiems metams, kultūros ministro įsakymas pasirašytas ir buvęs Lietuvių etnografinis ansamblis 1974 m. ėmė veikti kaip LTSR liaudies buities muziejaus Lietuvių folkloro teatras. Prasidėjo nauji trupės komplektavimo, repeticijų patalpų, transporto įsigijimo, gastrolių organizavimo, tautosakos rinkimo, repertuaro kūrimo, vėliau Klojimo teatro statybos rūpesčiai. 1978 m. Rumšiškėse baigti klojimo pritaikymo ir įrengimo teatro reikmėms darbai. Tai buvo didžiulis ir alinantis darbas, kurį stoiškai įveikė teatro dailininkė D. Mataitienė. Ten 1978 m. vyko spektaklio „Scenos vaizdeliai“ premjera.

– Ar nujautėte, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę turėsite pereiti tikrus kryžiaus kelius (dėl patalpų, atlyginimų, teatro statuso ir pan.)? Kokios jūsų teatro naikinimo priežastys ir kaip šį faktą vertinate dabar, žvelgdamas iš keliolikos metų perspektyvos?

– Buvome įpratę daug, kantriai dirbti ir pasitenkinti kukliu atlyginimu. Atgavus nepriklausomybę dažnas pateko į kitokią – piniginės priklausomybę. Įsakymą dėl Lietuvių folkloro teatro likvidavimo pasirašė pirmasis atkurtosios Lietuvos Respublikos kultūros ministras, atrodo, pats jauniausias naujai sudarytoje Vyriausybėje. Visomis išgalėmis siekiau atkurti teatrą. LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas net tris kartus šį klausimą sprendė teigiamai. Bet Kultūros ministerijoje teatro reikalas nuolat įklimpdavo... Matyt, nemokėjau naujų „žaidimo taisyklių“. Tačiau ir uždarius teatrą pastatėme keturis naujus spektaklius, surengėme per du šimtus pasirodymų ir dirbome, kol galutinai buvome iškeldinti iš anais laikais paskirtų patalpų.

– Paskutinieji spektakliai „Purvynai rūdynai“, „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ – bylojimai apie nelengvą ir net herojiškai tragišką mūsų tautos istoriją, jos lemtį ir viltį – jums turėjo suteikti daug džiaugsmo, kad dirbta ir kentėta ne veltui. Kaip jautėtės tada, ką jaučiate dabar, kai gyvenimo darbai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija?

– Apeiginiai bylojimai „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ bei bylojimai „Ko palinko žilvičiai prie kelio“ skirti partizanų laisvės kovoms įprasminti. Šie pastatymai pratęsė ne stacionarinių, o gastrolinių vaidinimų praktiką. Jie rodyti daugelyje Lietuvos bažnyčių, taip pat miestų teatruose, kultūros namų scenose. Dar ir dabar prisimenu susikaupusių žiūrovų veidus, ašarotas senučių akis.
Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimą abu su Dalia labai vertiname. Džiaugiamės, jog Lietuvai ir pasauliui buvome reikalingi.

Daliai Mataitienei:

– Kas jus nukreipė priešintis konformizmui net savo profesinės sėkmės, tiksliau, greitesnio pripažinimo, idėjų įgyvendinimo sąskaita? Šeima, mokytojai ar genetinis kodas?

– Meno keliais eina visi, kuriems tai lėmė prigimtis, kitaip sunku paaiškinti. Didžioji dalis kūrybinių galimybių, nuostatų taip pat duotos ateinant į šį pasaulį. Be abejo, šeima, kurioje augi, tėvų žvilgsnis į gyvenimą, į vertybes sukuria pagrindą, į kurį tvirtai atsiremi ir atkakliai laikaisi. Tai būtina ir brangu. Na, o visų mūsų – meno kūrėjų – gyvenimas nelengvais priverstinės ideologijos laikais be patikimo dvasinio pasaulio, savų įsitikinimų buvo neįmanomas. Betgi į kūrybą tam ir ateini, kad veržtumeisi.

– Kokie sovietmečiu sukurti darbai buvo mieliausi? Folkloro teatro vaidinimai ar pastatymų įvairiuose profesiniuose teatruose scenografijos ir kostiumų kūrimas? Kam daugiau širdies, sveikatos, bemiegių naktų, fantazijos žybsnių atidavėte – Klojimo teatrui Rumšiškėse ar „Valdovui“, Marijai Stiuart“, „Giesmių giesmei“, „Lohengrinui“, iki šiol taip ir neįgyvendintiems? Ar buvo labai skaudu dėl neišsipildžiusių troškimų?

– Kai žvelgi į praėjusį laiką, apima jaunystės nostalgija. Be paliovos besiveržiančios idėjos, nesenkanti energija joms įgyvendinti – tai ir yra džiaugsmo pilna būtis. Reikia pasakyti, iš tiesų aprėpiau plačius ir įvairiapusius kūrybos barus. Viskas, ką dariau, man brangu, negaliu veiklos skirstyti pakopomis, nes nieko neėmiau šiaip sau, kaip dabar populiaru sakyti – dėl pinigų, ir atidaviau visas jėgas, kad įgyvendinčiau tobulai. Tiesa, dažnai pritrūkdavo laiko pavalgyti, bet tai niekis, o gal net buvo naudinga!

Klojimo teatro Rumšiškėse negaliu lyginti su jokiu kitu darbu, nes jis – unikalus. Tai buvo mūsų su Povilu lietuvybės prikėlimas neįtikėtinomis sąlygomis. Žvelgdami iš nemažo laiko atstumo kartais net patys negalime atsistebėti išskirtiniu atkaklumu, su kuriuo įgyvendinome viską, ką buvome tuo metu sumanę, o spektakliams net pasistatę klojimą. Malonu prisiminti mūsų spektaklius lankiusią publiką, kuri važiuodavo iš visos Lietuvos nežinia kiek kilometrų su šeimomis, svečiais, artimaisiais nesitikėdami klojime pailsėti ant minkštų, prabangių kėdžių. Ne kavinė čia viliodavo, o nusiteikimas ieškoti gėrio ir istorinės atminties.

Teatras uždarytas sulaukus laisvės. Tai pati skaudžiausia gyvenime valanda. Liko daug neįgyvendintų brangių idėjų. Šių dienų realybė užduoda labai painių klausimų. Jūsų paminėti spektakliai „Giesmių giesmė“ Akademiniame dramos teatre, „Lohengrinas“ Operos ir baleto teatre, deja, planuoti ir nepastatyti taip pat laisvoje Lietuvoje.

– Pakalbėkime apie vaizduotę, menininko fantaziją, kuri žiūrovui ar klausytojui primena magijos kerus. Ar tai duota prigimties, ar pasiekta atkakliai gilinantis į pasaulio meno vandenyno sroves? Ką jums reiškia magiškas skaičius – septyni?

– Menininkui fantazija būtina, o ji gal ir primena magijos kerus, nežinau. Tuo nesidomiu, bet palyginimas patinka. O pasaulio meno vandenynas – visada šalia. Turi su juo susipažinti, domėtis, tai ir be galo įdomu. Dar mokydamasi visada kiek įmanoma siekdavau gausinti savo žinias, nors jos buvo sunkiai prieinamos, o bet koks modernizmas – draudžiamas. Pažinimas padeda kurti savo pasaulį. Filosofinės knygos taip pat buvo šalia, nemažai jų net tėvelių knygų spintoje. Iš kur atsirado skaičius septyni, jau tiksliai neatsimenu, bet jis kažkodėl labai tiko mano vizijai sukurti septynis paveikslų ciklus po septynis kiekviename. Tai iš dalies filosofinės minties pagrindą turintis pasirinkimas.

– Liaudies tekstilės ornamentika įsiveržė ir į jūsų grafikos bei tapybos (o tiksliau, autorinės technikos) sritį. Ar taip užkoduojate savo mintį, priversdama ir žiūrovą (žiūrėtoją, vertintoją) fantazuoti, mąstyti, gerbti pačias brangiausias tautos vertybes?

– Jei mano paveiksluose matote liaudies ornamentiką, tikrai negaliu jums pritarti. Tai, kad savo darbus vadinu ornamentinėmis struktūromis, visai nereiškia, jog jie susiję su liaudies tekstile. O mano studijos bei gilinimasis į liaudies kultūrą, kuri apima ir muziką su nuostabiais sutartinių, ragų ar kanklių skambesio, giesmių lobiais, nors ir netiesiogiai, bet veikė kūrybos kelią, idėjas, ir tai man visada bus brangu.

– Ko labiausiai gaila, kad nespėjote (nebuvo sąlygų, laiko) įgyvendinti? O gal dar suspėsite?

– Visą gyvenimą kūrybai aukojantį žmogų nuolat lydės liūdesys, kad per maža laiko sukurti tiek, kiek norėtum. Tai nieko negali stebinti, nes norai visada begaliniai...

Dalios ir Povilo Mataičių asmeninio archyvo nuotraukos

Atgal Komentarai