2009-02-05

Kad ir kaip to nenorėtų kultūros „ekspertai“ (na, pvz., kritikai, kultūros institucijų vadovai, save itin sureikšminę kai kurie žurnalistai ir šiaip žinovai), kultūra (siaurąja prasme) yra vieša, nes ji nėra žmogaus elgsenos modelis, o greičiau tam tikro meninio mąstymo sistema. Todėl jos reiškinius viešojoje erdvėje gali ir turi vertinti ne tik ataskaitas kuriantys žurnalistai, bet ir tokio produkto vartotojai. Kompetetingi specialistai ir profesionalūs tos srities atstovai formuoja meno reiškinių vertinimo kriterijus, ugdo publikos skonį, taip sakant, formuoja vertybinį požiūrį. Nepaisant egzistuojančių pretenzijų į skonio autonominę teisę, yra bendrieji meno kūrinio vertinimo tam tikro pritarimo ir atmetimo principai. Meno specialistai juos žino, publika jaučia... Ar paisoma tos nuojautos, ar manipuliuojama išskirtine meninio reiškinio pateikimo tam tikroje erdvėje autonomine teise ir mistifikuota kūrybinio polėkio transcendentaliąja puse. Ko gero.

Turime išskirtines teises ir finansines sąlygas sau išsireikalavusį Operos ir baleto teatrą eilinį kartą klausytojams pateikiantį abejotinos vertės italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797-1848) operos „Meilės eliksyras" atkūrimą šioje scenoje gruodžio 31, sausio 3, 4 d. Operos muzikos vadovas (taip įvardijama programoje) ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Režisierius – Oskaras Koršunovas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė.

Manau, kad žodis „pastatymas" nėra tikslus, todėl skaitytojams leidus aš jo ir nevartosiu. Pastaruoju metu pastebėjau gan retoką reiškinį – profesionalus muzikas (ne muzikologas ar teatrologas), eilinis klausytojas ar mano pakalbintas žurnalistas savo komentaruose parodo didesnę išmintį ir supratimą nei tos srities specialistai kritinėse publikacijose. Šiuo atveju buvo taip ir su šios operos anotacija viename Lietuvos dienraštyje.

Šiek tiek apie operą. Po pirmo operos veiksmo pasigirdo klausytojo replika: „Pasibaigė. Ačiū Dievui.“ Na, nereikėtų manyti, kad tai buvo atsitiktinai į teatrą patekusio žmogaus reakcija, kuris operos klausymą prilygina bausmei. Nemanau.

Greičiau, tai – natūrali eilinio klausytojo reakcija į įvykusį meninį aktą. Muzikologai tvirtina, jog minimos operos partijos ir atlikėjai parengti preciziškai, dirigentas M. Pitrėnas tiesiog „spindi", O. Koršunovo režisūrinis darbas... Na, taip... O. Koršunovo vien autoritetas ko vertas, o paties režisieriaus mintys, jog „operoje niekas nebus apversta aukštyn kojomis ir per daug sušiuolaikinta.“ (Kam išvis vartalioti kūrinį ir kištis į unikalų meninį pačių autorių sukurtą sprendimą? O kartais norisi, oi kaip norisi „išgelbėti nuo konservatyvizmo... ar dar kokio „netobulumo“.) Beje, įdomūs scenografo G. Makarevičiaus pamąstymai, jog „gera scenografija ta, kurios nematyti“. To ir nebuvo matyti. Nei blogos, nei tariamai geros. Ji nebuvo dramaturginės funkcijos dalimi. Užtat aiškiai matėsi, kad gerbiamas režisierius O. Koršunovas realizuoja savo galimybes, atsigaudamas po kitų darbų. Turbūt svarbesnių, nei vienos populiariausių ir ypač dažnai pasaulio operos teatrų scenose atkuriamų G. Donizetti bel canto stiliaus operos „Meilės eliksyras“ režisavimo. Niekas neneigia režisieriaus talento ir sceninių muzikos veikalų režisūros vertingumo. Jų yra 6: 3 operos, 2 kamerinės operos, 1 muzikinis spektaklis. Niekas neneigia ir jo unikalaus mąstymo ir kūrybos estetinio vertingumo. Anaiptol. To ir einama pajusti tiek protu, tiek širdimi. Drįsiu teigti – nepajutome. Nepajutome ir vidinės kompozicijos – turinio ir formos sąryšio. Opera – statiška, amūriukai – tarsi tarybinių laikų „gyvieji paveikslai“, kurių funkcijos – judesiais patvirtinti personažų išsakomas mintis. Taip sakant, kinetines komunikacijos išraiškos priemonėmis paryškinamas emocinis įspūdis. Na, jei turima omeny, kad solistai atliko savo partijas prasta italų kalba, tai gal ir prasminga... Nes be titrų nieko neįmanoma suprasti, net kokia tai kalba dainuojama. Ar mizanscenos buvo tokios taiklios, kad taip nekokybiškai savo vaidyba jas įprasmino pagrindiniai personažai? O kurgi kūrybinė dvasia ir režisieriaus palikta atlikėjų valiai erdvė kūrybinei improvizacijai? Ar tai stovėjimas palei scenos kraštą ir perdėtas dirigento komandų sekimas yra ta minties ir veiksmo vienovė, kuri būtina net eiliniam artistui. Turbūt „improvizacijai“ būtų galima priskirti Nemorino vaidmens atlikėjo Audriaus Rubežiaus vartaliojimąsi ant stalo tarsi girto kaimo berno, bet ne nuo „meilės gėrimo“ apsvaigusio vaikino subtilų tokios mizanscenos pateikimą. Choras, kuris vokaline ir muzikine prasme buvo parengtas gana kokybiškai (pagarba Česlovui Radžiūnui), irgi buvo visiškai statiškas. Šiame amplua beveik visus pranoko režisierius J. Jurašas Ch. W. Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“ įtraukęs chorą apgalvotai ir atsargiai perteikti kūrinio esmę ir nuotaiką.

Jei scenoje nėra judesio ir vitalizmo, tai kokia čia klasikinė opera ir kokia čia džiaugsmo, valiūkiškumo, ryškių emocijų ir komedijos dvasia? Tai gal čia taip „neapverčiant aukštyn kojomis“ improvizuojama opera? Gal operos libretistas Felice Romani pagal Eugene Scribe pjesę ne tą prasminį kontekstą sukūrė? Kaip ir G. Donizetti – ko gero, visai ne tą – valiūkiškai džiaugsmingą muziką – dinamišką, pilną kontrastingos baskų folkloro šokių muzikos dvasios, ispanų muzikos dainų melodingumo ir tiesiog grožio, būdingo šio unikalaus bel canto kūrėjo stilistiniam braižui.

Nors aliuzija į operą buvo. Nes po tokios nekokybiškos Nemorino – A. Rubežius atlikimo II veiksme garsiosios arijos „Una furtiva lagrima" gal ir norėjosi „verkti“. Juolab kad ariją žino eilinis kiek nors išprusęs miestelėnas ir nebūtinai jos atlikimui reikia taikyti Luciano Pavarotti, Vittorio Grigolo ar Matias Mariani atlikimo parametrus. Tegul būna kukliau. Bet... tegul būna. Keistokas ir pagrindinės operos herojės Adinos (Joana Gedmintaitė, sopranas) vaidmuo. Operos solistė demonstruoja ne itin lygų ir ne vienoje vokalinėje pozicijoje balso skambesį, ji nesugeba improvizuoti.

Bel canto operų arijos turi savo reikalavimus – jos ilgokos, nemažai virtuozinės koloratūros. Tai proga solistams pademonstruoti savo galimybes arba pademonstruoti savo trūkumus. Ir ne tik vokalinius.

Vartaliosim mes ar ne sceninių veikalų atkūrimą, bet tradicijos tiek režisūrine, tiek muzikine, tiek scenografine it kt. prasmėmis privalomos. Talentingi menininkai gali kurti naujas tradicijas, bet vertėtų nepamiršti, „kad jų įrankis – žiūrovų gebėjimai matyti, girdėti, lytėti, kartais net užuosti, jų gebėjimas suprasti“, – kaip teigia C. Geertzas. O šiaip operinės tradicijos susiformavo Italijoje (Florencijoje) nuo pirmosios operos (tai buvo J.Peri O. Rinuccini „Dafnė" 1598 m.). Kiekviena stilistinė epocha diktuoja savo tradicijas. Jų laikomasi visose garsiausiuose pasaulio operos teatrų scenose (ne aklai, bet laikomasi), atkuriant klasikines operas, ir nėra reikalo ką nors vartalioti. Nepasakiau nieko nauja, jei mūsų šios srities save laikantiems autoritetams kas neaišku, galima kreiptis į dr. D. Colas Prancūzijos Nacionalinį mokslinių tyrimų centrą (CNRS) arba pasikonsultuoti su mūsų solistais, kurie stažavosi Milane: V. Noreika, I. Milkevičiūte, A. Stasiūnaite, tikru šios srities žinovu J. Bruveriu. Bet kam, jie per „menki“ patarti. Tiesa, operos teatras organizuoja ir seminarus, kur J. Allison ( Didžioji Britanija) dėstė savo mintis apie operą, kaip sinkretinį meną, turintį laikytis muzikinės kalbos ir sceninės dramaturgijos tradicijų.

Dar galima „pasitarti“ su R. Mutti, kuris koncertavo irgi šioje scenoje, bet vargu ar pastarasis pavadintų mūsų Operos ir baleto teatro orkestrą kad ir šioje operoje – orkestru. Greičiau – nekaip intonuojančiu instrumentiniu ansambliu, jau nekalbant apie atskirų instrumentų solinius intarpus, vis vėluojančių rečitatyvinių replikų palydėjimą. Tempų koreliaciją. Graudu.

Grotų orkestras neblogai, bet mokėti reikia ne „grąžą“, o atlygį už profesionalų darbą profesionaliems muzikantams, mielas p. G. Kėvišai. Instrumentus reikia įsigyti gerus ir orkestro „duobę“ rekonstruoti ne tik finansinėse ataskaitose, o išties.

Pasižvalgykime po pasaulį, gal kiek kitaip vertinsime save.

Pasižvalgo teatro administracija ir žino, bet kam persistengti, jei mūsų žiūrovas toks kantrus ir tariamai nieko nesupranta.

Beje, - minėtos operos šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, o vaizdo projekcijų autorius – Gintaras Makarevičius. Čia irgi – maloniai nustebinta mūsų publika – scenovaizdžio tonai tobuli – rožiniai, mėlyni, violetiniai – saldoki, bet tai – per kuklu, kad būtų sukurta žaisminga komiškosios operos atmosfera ir Ispanijos baskų krašte vykstanti meilės intriga. Jau nekalbant apie dviejų matavimų dekoracijas, tinkančias vaikų darželio vaidinimukams. Spalvinio juslumo realijos tiesiogiai veikia ir veikalo emocinę nuotaiką bei to laikotarpio folklorines tradicijas.

Štai ir turime dar vieną operos premjerą, kuri savo „kerinčia aura“ (taip rašoma VOBT tinklalapyje) pradžiugino klausytojus. Žavu.

O VOBT direktorius G. Kėvišas lieka ištikimas savo žodžiams, ištartiems sveikinant žiūrovus paskutinę praėjusių metų operos premjeros dieną, ir tradicijai – rodyti abejotinos vertės ir brangiai mokesčių mokėtojams kainuojančius spektaklius, suteikiant žodžiais tam meniniam reiškiniui aukščiausią prabą.

Ir vis dėlto, manau, kad vienas garsiausių ir kontroversiškiausių šiuolaikinės visuomenės kultūros tyrinėtojų C. Geertzas artėja prie tiesos, sakydamas, jog „susidūrimas su estetiniais objektais neturėtų būti paliktas plūduriuoti neskaidrus ir hermetiškas, aplenkiamas bendro visuomeninio gyvenimo kurso. Šiuos dalykus būtinai reikia asimiliuoti.“ Tai liečia, beje, visus mūsų šalies kultūrinius projektus. Ir VEKS. Bet apie tai gal kitąkart.

Atgal Komentarai