2010-09-09

Baigėsi penkioliktoji muzikos vasara. Šiųmetėmis kulminacijomis laikyčiau projektus, kuriuose garsūs užsienio atlikėjai įsipiešė į Lietuvos atlikėjiško meno paletę. Tai orkestrinio flamenko pasaulinė premjera, W. A. Mozarto klavyriniai koncertai, kuriuos atliko Alexanderis Paley ir Klaipėdos kamerinis orkestras, „Camerata Klaipėda“ koncertas su italų „Bandini-Chiacchiaretta“ duetu. Nepaprastai ryškų įspūdį paliko pirmąkart Kaune nuskambėję pastarųjų dešimtmečių lietuvių kompozitorių kūriniai, Gintaro Varno režisuotos C. Monteverdi madrigalinės operos, Europos Sąjungos kamerinio orkestro pasirodymas. Nemenkas Kauno solistų ir muzikinių kolektyvų indėlis – mūsų miesto choras dalyvavo šešiose programose, orkestras – keturiose; atrastos ir naujos koncertinės erdvės – festivalis pirmąkart užsuko į Druskininkus ir atrado Taujėnų dvaro estradą.

Didesnę dalį rugpjūčio mėnesį vykusių festivalio programų atliko tradiciniai jo dalyviai – žymūs lietuvių atlikėjai ir muzikiniai kolektyvai. Sulaukėme ir keleto svečių: į Žolinių savaitgalį atvyko dainininkės Ritos Novikaitės studijų Grace (Austrijoje) kolegos – sopranas Sim Min-Joung (Pietų Korėja) ir vargonininkas Sandoras Kadaras (Serbija), o liepos bei rugpjūčio sandūroje Lietuvoje viešėjo Naujosios Zelandijos muzikas Graysonas Masefieldas. Šio ryškaus akordeonisto pasirodymo itin laukta po žiemos koncertų, sukėlusių tikrą furorą Kauno ir Vilniaus salėse. Ir vasarą talentingas jaunuolis neleido sau atsipalaiduoti – per keturias gastrolių dienas jis pagrojo keturis koncertus įvairiuose miestuose, į solidžią programą įtraukęs ir akademinės muzikos – J. S. Bacho, W. A. Mozarto, V. Semionovo (beje, pernykščio festivalio solisto), ir pramoginių kūrinių vėrinį. Akivaizdu, kad G. Masefieldas – neeilinis muzikantas, fanatiškai tarnaujantis savo profesijai ir turintis ką naujo pasakyti; jis muzikuoja laisvai, tarsi savo malonumui, jo interpretacijos netikėtos ir įtikinamos. Įspūdingas ir laimėtų konkursų sąrašas, svarbiausias jų – pernai pelnyta Tarptautinės akordeonininkų federacijos surengta „Pasaulio taurė“ („Coupe Mondiale“) Naujojoje Zelandijoje. Tarp kitų – I premija pramoginės muzikos TV konkurse Ikaalinene (Suomija), retokai atitenkanti užsieniečiams, nes suomiai stengiasi neišleisti prizo iš šalies. (Beje, šiemet šiame TV konkurse pirmąkart pasirodė kaunietis Augustinas Rakauskas, patekęs į finalą ir užėmęs penktąją prizinę vietą.)

Abu Roberto Schumanno 200-osioms gimimo metinėms skirti koncertai vyko Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Karžinauskaitė, Saulius Bartulis) ir pianistas Jurgis Karnavičius, be jubiliejaus, turėjo ir kitų tikslų (programoje skambėjo jaunesnių autorių – Grazynos Bacewicz ir Justės Janulytės – kvartetinė muzika), o jų kolegos iš valstybinio Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas) surengė itin kryptingą minėjimo koncertą. Tiems klausytojams, kuriuos priviliojo Onos Kolobovaitės (sopranas) įvaizdis, teko nusivilti, nes koncerto centrinė figūra buvo ne ši patraukli jauna dainininkė, o senasis vokiečių kompozitorius. Jam buvo skirti išsamūs A. Vasiliausko komentarai ir kvarteto muzikavimas. Beje, solistei būtų ko pasimokyti iš kolegų stygininkų: susiklausymo, emocijų raiškos ir atsidavimo profesijai.

Pastebimai festivalio programose įsitvirtino vokalinė muzika, dauguma rugpjūčio programų (aštuonios iš vienuolikos) rėmėsi panašia struktūra – dainininkui akompanuojantis kamerinis ansamblis / orkestras. Manau, šiokią tokią monotoniją paįvairino ryškesni sumanymai, beje, abu susiję su nacionaline muzika. Vienas tokių išskirtinių vakarų buvo Sabinos Martinaitytės ir jos mokinių parengta koncertinė Vytauto Klovos operos „Žalgiris“ versija, kitas – projektas „Laisvės muzika“, kurį atliko „Kaskadų“ trio (Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Vaida Kirvelytė (fortepijonas) ir solistai – fleitininkas Valentinas Gelgotas, klarnetininkas Andrius Žiūra, dainininkė Kristina Žaldokaitė. Projektas pristatė septynių autorių įvairių žanrų kamerinę muziką; beveik visi (išskyrus Vidmanto Bartulio ir Algirdo Martinaičio) kūriniai skambėjo pirmąkart Kaune, o Onos Narbutaitės opusas „Le linee e i contorni“, užsakytas Sietlo (JAV) ansamblio „Seattle Chamber Players“, pirmąkart atliktas Lietuvoje.

Intriguojantis ir netikėtas buvo solistės Kristinos Žaldokaitės (labiau įprasta klausytis jos dainuojamo džiazo ar gospelų) šiuolaikinės muzikos atlikimas. Galbūt dėl to itin spalvingi pasirodė vokaliniai kūriniai – Ugnės Giedraitytės „Prancūziškos vokalinės miniatiūros“ ir Mariaus Baranausko „Tegu“ sopranui ir elektronikai pagal Rabindranatho Tagore’s tekstus. M. Baranauskas, ko gero, vienas savičiausių jaunosios kartos autorių, jo muzikiniame kalbėjime ryškūs kitų menų – literatūros, kalbos ir teatro – pėdsakai. Naujas kūrinys įsiminė veik magišku įtraukimu į savo sferą, ramybės ir stebėjimo būsena, užburiančiu balso teatru. U. Giedraitytės romansai buvo itin rafinuoti, savotiški muzikos ir žodžių ažūrai, kur kiekvienas veikėjų (balsas, klarnetas, fortepijonas) turėjo savo išraišką. Po koncerto kalbinti kompozitoriai dalijosi mintimis apie šią programą Pažaislio festivalio kontekste.

U. Giedraitytė: „Labai džiaugiuosi šiųmete Pažaislio festivalio programa, ypač dėl to, kad joje atsirado vietos šiuolaikinės muzikos koncertui. Festivalį lanko įvairaus amžiaus bei socialinio statuso žmonės, koncertinės erdvės taip pat labai įvairios – bažnyčios, muziejai, dvarai, oro uostas ir kt. Manau, būtų graži tradicija kiekvienais metais paskirti bent vieną koncertą XXI a. muzikai. Savo vokalinį opusą, kuris čia buvo atliktas, rašiau kaip atskirus kūrinius, bet kadangi sutampa jų garsinė terpė ir prancūzų kalba, susidėliojo ciklas. Idėja kilo stažuojantis šiuolaikinės muzikos kursuose Prancūzijoje, Provanse, ten įvyko ir kūrinio „Soir“ premjera. O kitos dvi dalys („Satin“, „Quand“) išsirutuliojo galvojant apie klarnetininką brolį Vytautą, vokalistę Viktoriją Stanelytę bei apie koncertus, kuriuose galėtume visi kartu pasirodyti. Gera rašyti saviems atlikėjams – ausyse skamba jų balso ar instrumento tembrai, tuomet atsipalaiduoji, gali labiau improvizuoti.“

M. Baranauskas: „Pažaislio festivalis – vienas ryškesnių vasarą vykstančių muzikinių renginių, jis pateikia įvairiapusišką ir aukšto lygio programą. Vis dažniau šalia klasikos skamba nūdienos muzika. Koncerto kūriniai buvo parinkti gana įdomiai, parodyta lietuviškos muzikos panorama, joje derėjo skirtingo braižo autoriai, elektroakustiniai kūriniai skambėjo greta subtilių kamerinių kompozicijų. Norėčiau tikėtis ir linkėčiau festivaliui, kad šių metų praktika, kai rengiamas atskiras šiuolaikinės lietuvių muzikos koncertas, pamažu taptų tradicija. Mano kūrinys „Tegu“ parašytas 2004 m. festivalio „Jauna muzika“ užsakymu, tais pačiais metais atliktas Vilniuje. Tada jį dainavo Edita Bagdonaitė, aukštam jos balsui tiko intonacinės ir tembrinės subtilybės; esu visiškai patenkintas ir K. Žaldokaitės atlikimu, kūrinys nuskambėjo kitaip, kiek tamsesne spalva. Kadangi R. Tagore’s tekstas sakralinis, kompozicija buvo sumanyta kaip tam tikra monodija, vieno atlikėjo sakralus monologas. Todėl elektroniką stengiausi naudoti kaip įmanoma jautriau ir subtiliau, tarsi balso tęsinį; beveik visi elektroniniai garsai „išgauti“ iš natūralių žmogaus balso garsų. „Tegu“ – tai vieno atlikėjo (šiuo atveju soprano) garsinė tembrinė tapyba balsiais ir priebalsiais, pasitelkiant gana aukštą registrą ir įvairius sonorinius – triukšminius efektus.“

„Laisvės muzika“ sumanyta ir įgyvendinta festivalio rengėjų ir Lietuvos kompozitorių sąjungos. Tad kalbinama buvo ir sąjungos pirmininkė, kompozitorė Zita Bružaitė: „Pažaislio festivalyje kartkartėmis grojama nacionalinės muzikos – būna premjerų, skamba ir seniau parašyti kūriniai, tačiau toks „Kaskadų“ ansamblio koncertas, ko gero, pirmas festivalio istorijoje. Ši programa, tarsi šiuolaikinės lietuvių muzikos pjūvis, parodė kiekvieno autoriaus savitumą; dėl to kūrinių klausiausi su didžiuliu susidomėjimu ir džiaugsmu. Norėtųsi pakartoti šį koncertą ir panašius lietuviškos muzikos koncertus padaryti vasaros festivalio tradicija.

Esu įsitikinusi, kad lietuviška muzika turi skambėti kuo dažniau. Tokia pozicija atsispindėjo anksčiau rengtuose projektuose – „Kultūros kronikose iš arti“, festivalio „Iš arti“ koncertuose. Ši nauja programa labiau orientuota į istorinę datą, į Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį, tad sumanėme parodyti 20 metų įvairių žanrų muzikos retrospektyvą. Sakykim, norėdami išsirinkti kamerinius kūrinius, ieškojome per du dešimtmečius sukurtų gražių, vertingų, gyvenančių savo gyvenimą kompozicijų, vien tik jų sąrašas sudarytų 4-5 puslapius. Manau, net būtų galima surengti atskirą kamerinės-instrumentinės ar vokalinės muzikos festivalį. Pažaislio festivalio koncertas – vienas iš retrospektyvinio ciklo; diduma kūrinių Kaune atlikti pirmąkart, tad jį galima įvardyti kaip lokalinę premjerą.

Siekčiau ugdyti publikos supratimą, kad su šiais kūriniais reikia susipažinti ne veną kartą, žmogus turi prisijaukinti muziką, tuomet ir muzika prisijaukina žmogų. Tai įvyksta ne išsyk, tik antrą ar trečią kartą – kai klausytojas jau geba girdėti formos dalykus, muzikos kalbos ypatumus ir atsirenka, kuri stilistinė linija jam artimesnė, o kuri – ne. Žmogaus ausis turi būti išlavinta. Nemanau, kad nuo pat Pažaislio festivalio pradžios į programas būtų galima dažnai įtraukti aktualią muziką. Prieš penkiolika metų šiuolaikinė muzika nebuvo atliekama kituose kontekstuose, išskyrus festivalius, o dabar lietuvių muzikos girdime beveik visuose koncertuose. Lietuvos kamerinė muzika yra pasaulinio lygio, nacionalinė kompozicinė mokykla stipri; tad turint omenyje šiuos faktus ir įspūdingą sąrašą sukurtų ir dabar kuriamų opusų, aišku, jog kiekviename festivalyje dabarties muzikai vertėtų suteikti kitokią poziciją – ji turėtų gyvuoti ne kaip dekoras, o kaip svarbiausia linija.“

Kauno simfoninio orkestro koncertas Jachtklube atrodė tarsi atsisveikinimas su vasara – jaukus, šiltas ir jau šiek tiek nostalgiškas. Miela tradicija tapęs koncertas „Johanno Strausso muzika ant vandens“ šį kartą neapsiribojo vien šio autoriaus muzika, o ir pakeliavo aplink Vieną, užsuko į Prancūziją bei Italiją. Vakaro viešnia Sandra Janušaitė pasirodė kaip kiek neįprasto jai operetės žanro atlikėja, galbūt ši aplinkybė lėmė tam tikrą emocinį susikaustymą. Visa kita – profesionali mokykla, gražus balso tembras ir įtikinamos interpretacijos – paliko kuo puikiausią įspūdį. Svarbiausias vakaro herojus buvo maestro Modestas Pitrėnas, retokai džiuginantis kauniečius savo dirigavimu; jo pastangų dėka koncertas įsiminė kaip ryškus, jausmingas ir efektingas. O garbiam kolegai Viktorui Gerulaičiui linkėčiau apmąstyti savo komentarų stilių, kuris kartais nupigindavo šventinę vakaro nuotaiką.

Paskutinio vasaros sekmadienio oras nenuvylė klausytojų, ir nors sinoptikų prognozės žadėjo lietingą vakarą, Pažaislio vienuolyno šventoriuje nenukrito nė vienas lašas. Kompozitoriaus L. van Beethoveno muzikai skirtame koncerte dalyvavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Mūza Rubackytė, Asta Krikščiūnaitė, Rita Novikaitė, Merūnas Vitulskis, Liudas Mikalauskas bei dirigentas Juozas Domarkas. Besibaigiantį festivalį palydėti atvyko Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Kauno meras Andrius Kupčinskas, gausiai susirinkę melomanai. A. Gelūnas kalbėjo: „Šioje Pažaislio muzikinėje erdvėje kultūros sąvoka suvokiama labai adekvačiai – čia vizualiai ir įtikinamai susipynė istorija, architektūra, religija ir muzika. Džiugu, kad nemenkas rėmėjų sąrašas liudija lietuvių gebėjimą suremti pečius ir padėti stebuklo – tokio kad Pažaislio festivalis – vyksmui.“ Labiausiai koncerto sėkmei nusipelnė pianistė M. Rubackytė, ji suteikė azarto ir ambicijos visiems L. van Beethoveno Fantazijos atlikimo kolegoms. Jos skambinamos temos įgavo gyvybės, tarsi apčiuopiamų kontūrų, gražiai „išdainavusi“ svarbiausias kūrinio melodijas, solistė padėjo klausytojams surinkti visą sudėtingo ritmo ir painokos formos kompoziciją į vienį. Panašaus aiškumo ir energijos pristigo IX simfonijai, abejoju, jog klausytojams pavyktų deramai įvertinti didžiulę vieno įstabiausių, etapinių muzikos istorijos kūrinių jėgą. Kad ir kaip būtų, „Odė džiaugsmui“ vainikavo koncertą ir visą festivalį, uždėjusi svarų baigiamąjį akcentą ir sykiu žadėdama naujus ateinančios vasaros muzikinius džiaugsmus.

Atgal Komentarai