2010-08-26

Sakoma, kas yra mokęsis groti pas multiinstrumentalistą 42 metų Artūrą Chalikovą (fortepijonu, gitara, būgnais ir kitais instrumentais), įgytų įgūdžių nepamirš visą gyvenimą. Vienas žymiausių šalyje muzikos meistrų dalijasi mintimis apie kūrybą, gyvenimą, filosofiją ir simbolinę muziką.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidūrėte su muzika?

Muzikinį pasaulį man atvėrė tėvas. Jis pats svajojo tapti muzikantu, ir, ko gero, kaip ir daugelis tėvų, norėjo, jog man labiau pasisektu, nei jam pačiam. Taigi jis ir buvo mano pirmas mokytojas, kuris lavino manyje ir intuityvias asociacijas, ir muzikos struktūros pažinimą. Grojant muzikai jis ragino mane įsivaizduoti ką ji galėtų išreikšti. Duodavo klausyti įvairią muziką, nors, žinoma, tuo metu, kai man buvo 5 metai (1972 m.), gyvenant Uzbekijos sostinėje Taškente, mes neturėjome tokio milžiniško pasirinkimo, kuris šiandien yra prieinamas šiuolaikiniam žmogui. Mes galėjome tada klausyti tik tarybines plokšteles. Žinoma, buvo dar viena galimybė. Tėvas nuolat mane vesdavo į gerus koncertus. Kartais atvažiuodavo ir užsieniečių. Prisimenu, garsių, tuo metu, dainininkų Marijos Rodovič ir Karelo Gotto koncertus. Taigi jau nuo ketverių metų aš bandžiau griežti smuiku, nuo penkerių – pianinu, o nuo šešerių – gitara. Nuo dešimties, kai persikėlėme į Šiaulius, tėvelis supažindino mane ir su mušamaisiais. Mat jis pats grodavo truputi gitara, pianinu ir daugiau mušamaisiais.        

Plačiau papasakokite apie savo kaip kūrėjo kelią. Nuo ko jis prasidėjo, per kur ėjo?

Tėvas ne tik ragino įsivaizduoti ką išreiškia muzika, bet ir atvirkščiai, kažką įsivaizduojant, kurti muziką pačiam. Būdamas šešerių metų, jam padedant, aš jau sukūriau keletą kūrinukų. Tačiau net ir tada jutau, jog muzika veda į kažką neaprėpiamą. Nuo pat mažens ji man buvo simbolinė - išreiškiančia ją viršijančią prasmę. Muzikologas Andrew Wilson-Dixon‘as skirsto muzika į ekstatinę, retorinę ir simbolinę. Ekstatinė – tai afekto muzika, pvz. afrikiečių ritmai, šokių muzika. Retorinė – tai jausminė muzika. Tokios, ko gero, daugiausia. Ir simbolinė, kai muzika tarnauja kažkokiai idėjai, prasmei, siužetui, minčiai. Pvz., operos, miuziklai, muzika filmams ir t.t. Panašų trejopą, bet truputį kitokį muzikos skirstymą galima atrasti ir Platono „Įstatymuose“. Jis skirsto muziką į Apolono (proto), Mūzos (jausmų) ir Dioniso (afekto).

Taigi mane visuomet traukė Apolono – simbolinė - muzika. Tiesą sakant, man pačiam toks proto-jausmų-afekto muzikos skirstymas šiandien asocijuojasi su tėvo-motinos-vaiko ypatybių skirstimu. Ir kadangi muzika prasidėjo manyje nuo tėvo (be to, nuo penkerių metų aš gyvenau vien su tėvu be mamos), tai natūralu, jog ji man buvo ne afekto-vaikiška ir ne jausminė-motiniška, bet proto-tėviška. Žinoma, tai nereiškia, jog šioje muzikoje nėra jausmų ir afekto. Simbolinė muzika turi savyje visa tai. Tačiau čia yra visuma, kurioje prioritetas atiduodamas minčiai.

Iš kitos pusės, tėvas nuo pat mažens skaitė man knygas apie kompozitorių gyvenimus. Ypatingai man užsifiksavo tai, kas jiems buvo bendra - apčiuopdami savyje pašaukimą, jie nepasidavė laikmečio bei masių vartotojiškam skoniui ir tokiu būdu šioms masėms pasitarnavo. Nuo mažens man patikdavo kurti muziką, bet gyvenimas taip susiklostė, jog normalaus išsilavinimo šioje srityje negavau.

Mano kompozicijos mokymasis buvo padrikas ir fragmentiškas. Truputį vaikystėje, kiek skatino tėvas, dvidešimties metu (kokį pora metų) privačiai Klaipėdoje pas kompozitorių Alvidą Remesą. Bemokant jam, sukūriau keletą šiuolaikinių sonatų fortepijonui ir buvau porą kartų atvažiavęs į Vilnių perklausai pas kompozitorių Osvaldą Balakauską. Jis teigiamai įvertino mano kūrinius ir pasakė, jog jei išlaikysiu kitas muzikines disciplinas, galėčiau be problemų įstoti į Vilniaus, tuo metu, konservatorijos (dabar akademijos) kompozicijos specialybę. Kadangi tuo metu, besimokydamas Klaipėdos konservatorijoje estradiniame skyriuje (gitaros specialybes) buvau studijavęs tik džiazo harmoniją, man trūko žinių klasikinėje harmonijoje ir aš pradėjau mokytis jos privačiai. Taip pat kokį pusmetį Vilniuje mokiausi privačiai pas kompozitorių Vidą Ločerį. Tačiau dėl bendros gyvenimo krizės nutraukiau šias studijas ir stojimą į kompoziciją.       

Nepaisant fragmentiško mokymosi, niekada nenustojau kurti. Klaipėdos konservatorijos egzaminuose grojau savo kūrinius ne tik pats, bet ir tie studentai, kuriems mano kūryba patiko. Po pirmo kurso buvau pašauktas į kariuomene. Metus tarnavau su automatu, kitus - Maskvos divizijos „dainos ir šokio“ («песни и пляски») ansamblyje su gitara. Be pagrindinio didelio dvejų šimtų žmonių ansamblio, buvo ir ne didelis ritmo grupes ansamblelis, kuriam buvau paragintas sukurti muziką visai koncertiniai programai. Prisimenu, leitenantas prieš koncertą paklausė, kaip vadinasi viena mano pjesė. Atsakiau - „Atsisveikinimas“ (Прощание). Į ką jis atsakė: skamba labai pesimistiškai, geriau pavadinkime „Meilė tėvynei“. :) Taip ir pristatė susirinkusiems kareiviams: „O dabar išgirsite Artūro Chalikovo pjesę „Meilė tėvynei“.   

Kariuomenėje tarnavau su labai geru ir dabar žinomu visai Lietuvai, ir ne tik, pianistu (dabar jau profesoriumi) Petru Geniušu. Jis labai mane stebino savo repeticijomis. Viena kartą slapčia stebėjau, kaip jis grojo klasikinį kūrinį taip įsijautęs, kad vietomis tiesiog atsistodavo ir pašokdavo. Petras labai praturtino mane muzikoje savo priėjimu prie garso, kuriame jis skyrė daugybę atspalvių. Teko kartu su jo ne tik kalbėtis apie muziką, bet ir plauti grindis... Jis išmoko mano vieną kūrinėlį ir nustebino mane, sugrojęs jį, kai mes susitikome su juo visai neseniai, praėjus daugiau nei dvidešimt metų!

Dar prieš kariuomene, Klaipėdos fakultetuose, susipažinau su kitu, atvažiavusiu iš Maskvos pianistu Ilja Mostonu. Mes susidraugavome ir planavome bendradarbiauti. Taigi kai aš tarnavau kariuomenėje Maskvoje, aplankydavau jį ir mes svarstėme du variantus kur sukurti mūsų grupę, Maskvoje ar Šilutėje, kur jis gavo paskyrimą. Nusprendėme, kad geriau pradėti ten, kur mažiau konkurencijos. Taip po kariuomenės aš ir palikau savo studijas Klaipėdoje ir apsigyvenau Šilutėje. Mūsų elektroninės muzikos grupė „Alternatyva“ egzistavo ne taip ilgai. Tačiau ir ten, kartu su Iljos muziką, mes grojome ir mano kūrinius.

Berods po dvejų metų, aš persikėliau gyventi į Klaipėdą. Ten tęsiau kurti. Prisimenu buvau sukūręs, šiuolaikines klasikos su džiazo elementais stiliumi, trumpų pjesių ciklą saksofonui ir ritmo grupei. Jį atlikome Klaipėdos konservatorijoje, solo grojo Algis Kilis, dabar dirbantis šioje konservatorijoje lektoriumi. Mane traukė sudėtinga muzika, dažnai išreiškianti egzistencinį beviltiškumą. Vieną kartą dirbau ties savo kūriniu ir kažkas iš kolegų pajuokavo: Negrok šio kūrinio, man nuo jo pradeda skaudėti dantį.

Gyvenimo krizės ištiktas ir ieškodamas gyvenimo prasmės, 1990 m., būdamas 23 metų, pradėjau lankyti Klaipėdoje vieną krikščionišką bendruomenę. Ten taip pat tęsiau kūrybą, rašydamas giesmėms ne tik muziką, bet ir žodžius. Ten pirmą kartą buvau parašęs muziką ir keturiems biblijinėms psalmėms iš Psalmyno. 

1993 m. persikėliau gyventi į Vilnių. Čia susipažinau ir susidraugavau su gerų pianistu Egidijumi Buožiu. Su jo vėliau nemažai grojome. Po to su amžinątilsį Gintu Abariumi kitoje bendruomenėje tęsiau kurti giesmes. Grojau su juo. 1995-1997 metais grojau ir kūriau nedaug. 1997-1998 m. atsirado noras koncertuoti ir aš gana aktyviai įsiliejau į koncertinę veiklą, grodamas įvairiuose Lietuvos džiazo klubuose. Kažkur apie 2000 m. bosininkas Vladas Barkovskij padrąsino mane suburti savo kolektyvą ir jam sukurti muziką. Man buvo labai džiugu, kad mano kolegoms, žinomiems Lietuvos muzikantams (Rimantui Brazaičiui, Arvydui Jofei, V. Barkovskiui ir Raimondui Dauginui), patiko mano džiazo pjesės. Jų sukūriau apie 60, iš jų dažnai grojome kokias 15 einamiausių. Grojome šiuos kūrinius ir džiazo festivaliuose (Birštone, Rygoje), ir klubuose, banketuose, grojome ir Prezidentūroje. Kai neutraliose koncertuose (rimtumo-lengvumo atžvilgiu) aš klausdavau kolegų: ką grosime, gal džiazo standartus? Visada buvo malonu girdėti atsakymą: „davai grojam tavo kūrinius“.

Tuo pačiu metu, be džiazo pjesių, mane pradėjo dominti muzikos kūrimas Psalmynui. Atrodo, aš radau tai, apie ką svajojau beveik visą gyvenimą. Radau neaprėpiamą prasmę, jungiančią ir egzistencinį skausmą bei kančią, tačiau vedančią ne į beviltiškumą, bet į šviesią viltį. Be to, šį prasmė yra taip išreikšta, kad ji geriausia perduodama būtent muzika. Taigi per kokius penkerius metus sukūriau muziką visam Psalmynui (150 psalmių) ir dabar po truputi jas aranžuoju pats ir kitų aranžuotojų pagalba. 2004 metais surengiau kartu su draugais pirmojo albumo „Už auksą brangiau“, į kurį įėjo 15 pirmų biblinių psalmių, pristatomąjį koncertą. Jis vyko Kongresu rūmuose, giedant Česlovui Gabaliui, Vladui Kovaliovui ir Povilui Meškėlai. 

Kiek albumų esate įrašęs? Ar albumus išleido tik Lietuvos leidyklos? Kokiuose projektuose esate dalyvavęs?

Vėliau aranžavau sekančias nuo 16 iki 26 psalmės ir išleidau albumą „Už auksą brangiau 2“. 2009 metais susipažinau su geru ir žinomu Lietuvoje roko gitaristu bei aranžuotoju Martynu Kuliavu. Jam patiko idėja „psalmės šiuolaikiškai“ ir jis su visu atsidavimu aranžavo mano albumą „Už auksą brangiau 3“(nuo 27 iki 40 psalmės), kurį greitu metu baigsime įrašinėti. Lygiagrečiai buvo noras išleisti „Už auksą brangiau 3“ ne tik roko, bet ir gospel stiliuje, tačiau šis albumas rašosi žymiai lėčiau. Giedant  Kristinos Žaldokaitės chorui „Sounds in G“, įrašėme kol kas pilnai tik tris psalmes.  Ir dar keturių psalmių įrašyta tik muzika. Tris psalmes aranžavo mano senas draugas Egidijus Buožys. Man labai patinka jo harmoniniai sprendimai.

Taip susiklostė, jog nors tenka dalyvauti įvairiuose projektuose, albumus (apie dešimt) man norėjosi išleisti tik su krikščioniškomis giesmėmis ir psalmėmis. Visus albumus išleido Lietuvos leidyklos. Pradžioje „Bonifoje“,  pastaruoju metu bendradarbiauju su „Baltic Optical Disc“.
 
Dalyvavau įvairiuose džiazo festivaliuose, televizijos laidose su LRT grupe, aranžuojant koncertus („Vilniaus dienos 2005“, „Laiptai į dangų“, „Šiaulių dienos 2006“ – miuziklas „Su muzikos garsais“, 2007 m. Labdaros koncertas Rolandui Janavičiui atminti).

Iš ko semiatės įkvėpimo?

Iš gyvenimo, bendravimo su kitais, gerų atlikėjų, šventųjų...

Kas Jūsų kumyrai?

Kai domėjausi kompozicine muzika, labai patiko kompozitoriai Béla Bartókas, Alfredas Schnittke, Chick Corea. Kariuomenėje išgirdau ir susižavėjau grupėmis „Yes“, „Genesis“, „Emerson, Lake & Palmer“. Iš džiazo gitaristų labai patiko George‘as Bensonas, Joe Pass, Pat Metheny, Mike‘as Sternas, Johnas Scofielfas, Frankas Gambale...  Visi jie iš tiesų buvo geri savo srities specialistai, bet visgi jie buvo paprasti žmonės.  

  
Tačiau šio suvokimo jaunystėje aš neturėjau. Man jie buvo žmonės-milžinai, kumyrai, kūrėjai ir dievai. Nes mano tuometinė pasaulėžiūra buvo labai stipriai įtakota Renesanso nuostatų. Tuos žmones, kurie apskritai kažką sugebėdavo ypatingo, aš vertinau kaip Antžmogius, vertus dievinimo. Ne tik stebėjausi šiais žmonemis, bet ir pats norėjau tapti tokiu, kaip jie, -  kūrėju-valdovu. Tais laikais man buvo svetima vieno Dievo-Kūrėjo samprata. Mano supratimu, dievų-kūrėjų buvo daug ir visi jie valdė mus supantį pasaulį bei gyvenimą. Šiais dievais buvo mokslininkai, išradėjai, menininkai ir politikai. Savo veiksmais jie rašė istoriją ir kūrė žmoniją. Nuo jų priklausė mūsų visatos ateitis. Visai nesvarbu net jų moralumas. Viskas jiems atleistina dėl jų nuopelnų ir skelbiamų idėjų. Nesvarbu, jog jie buvo susiskaldę kaip graikų politeizmo dievai, svarbu, kad dėl jų gyvenimas apskritai galėjo judėti į priekį.

Aš nežinojau tais laikais tokių terminų kaip teocentrizmas ir antropocentrizmas. Ir nesupratau taiklaus rusų filosofės Piamos Gaidenko pastebėjimo, jog Renesanso humanizmui, lyginant su viduramžiais, buvo būdingas poslinkis nuo pirmojo link antro. Tėvo-Kūrėjo vietą užėmė žmogus – pasaulio ir savęs kūrėjas. Taigi aš sekiau šiais dievais, ir šis sekimas dėsningai privedė mane prie didelės gyvenimo krizės. Vėliau, tarsi atsibudęs iš miego, aš pamačiau, kokia beprotiška ši žmogaus pretenzija – kurti pasaulį ir save. Bet tada puoliau į kitą kraštutinumą, liuteriškai ir net pietistiškai, pradėjęs naikinti ir žudyti savyje šį kūrėją. Šį begalinį žmogaus individualumą kituose ir savyje aš pradėjau laikyti nieku. Visi žmogiški talentai ir pasiekimai ir net apskritai visas žmogus su savo prigimtimi prieš Tėvą-Kūrėją yra absoliutus niekas.

Tačiau dar vėliau supratau, jog tokia pasaulėžiūra taip pat neatitinka gyvenimo tiesos. Nors žmogaus prigimtis ir yra be galo maža prieš tikrąjį Kūrėją, visgi ji nėra niekas. Ji yra kažkas panašaus į embrioną. Jis yra tai, ką Tėvas myli. Bet myli ne kaip lygiavertį milžiną-kūrėją, o kaip mažutėlį. Todėl šią prigimtį-embrioną reikia ne naikinti, bet apvalant auginti. Taip mano gyvenime atsirado kiti kumyrai – šventieji. Tai ne milžinai, kuriantis pasaulį ir save, ir ne prigimties naikintojai, tai tie, kurie leido Tėvo meilei auginti savo prigimtį. Tai mažutėliai ir tarnai. Šiandien jie yra mano kumyrai. Jie taip stipriai išgyvena Tėvo meilę, kad ir juos pačius vadina tėvais. Bažnyčios tėvais, arba šventojo sosto tėvais. Iš pastarųjų man labai patinka Jonas Paulius II ir Benediktas XVI.    

Kokį tikėjimą išpažįstate, kas yra Jūsų filosofija, religija?

Aš išpažįstu krikščionybę, katalikybę. Man priimtina ta filosofija, kuri seka tikėjimui iš paskos. Galbūt aš turiu savitą filosofines žiūros nuomonę, su kurią nesutiks visi šios srities profesionalai. Įvardinčiau šią nuomonę kaip trejybinę filosofinę sintezę. Friedrichas Nietzsche atskiria vieną nuo kitos tris žmogaus stadijas: reikia-kupranugaris, noriu-liūtas ir žaidžiu-vaikas. Jis siūlo atsikratyti reikia, noriu ir pasilikti vien su žaidžiu. Man gi ši seka reikia-noriu-žaidžiu, reiškia ir protas-valia-afektas, arba kalbant apie ypatybes: vyras-moteris-vaikas (tėvas-mama-vaikas). Bažnyčios tėvai kalbėjo apie šeimą kaip apie Dievo Trejybės ikoną . Trys yra viena. Tai atsispindi šeimoje. Todėl aš ne už atskirtus reikia-noriu-žaidžiu (mano galva, F. Nietzsche tokiu būdu atsisako tėviškumo, motiniškumo ir siūlo pasilikti vien su vaikiškumu), bet už jų sintezę vienoje šeimoje. Tokią sintezę aš randu Katalikų Bažnyčioje, kuri sujungia tomizmą-augustinizmą-pranciškonizmą.     

Ar dažnai keliaujate? Kur randate prieglobstį?

Kartą per metus, su visa šeimyna, tradiciškai (jau dešimtą kartą) važiuojame pailsėti į Ignaliną. Toks mano kelionių dažnumas.

Atsakant į klausimą dėl prieglobsčio - neseniai turėjau tokį patyrimą: kai visur taip karšta ir tvanku, užėjęs į Bernardinų bažnyčią, ir patyręs šaltą ir vėsų vėjelį, pagalvojau – čia yra tikras prieglobstis.

Ką manote apie kitus tikėjimus (tarkime, Islamą/sufizmą, budizmą, baltų tikėjimą) ir jų įtakotą muziką (pvz., holistinę)?

Jei kalbėtume apie holistinę muziką, tai visgi daugiau tektų kalbėti apie holistinę filosofiją, nei apie pačią muziką. Nes, atrodo, yra neįmanoma, kad koks nors garsas, tembras, instrumentų sąstatas, natų kombinacija, muzikinis stilius būtinai atitiktų kažkokią konkrečią pasaulėžiūrą. Tą pačią muziką gali naudoti skirtingos filosofijos. Žinoma, yra išimčių.      

Kalbant apie holistinę filosofiją, reikėtų patikslinti. Nes yra stačiatikių Grigaliaus Palamos holizmas, yra indų holizmas, ir rusų filosofo Aleksandro Dugino holistinės filosofijos mokyklai priskirti tokie filosofai kaip Baruchas Spinoza, Gottfriedas Leibnitzas, Johannas Gottliebas Fichte, Friedrichas Schellingas, Georgas Hegelis ir Karlas Marxas; ir, žinoma, yra generolo Jano Smutso holizmas.

Iš tiesu, Jūsų klausime išvardinti tikėjimai: sufizmas, budizmas ir baltų, - turi daug bendro su J. Smutso holizmu. Asmeniškai aš gerbiu kiekvieną tikėjimą už tai, kad žmonės ieško tiesos. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo pavidalą ir atvaizdą, todėl kiekvienas turi galimybę ieškoti Dievo. Yra sveikintina tai, kad žmones nėra patenkinti vien tik savo jusliniais malonumais ir buitimi. Jie patys ieško ir užkrečia kitus nesustoti vien ties gyvenimo paviršiumi, gilindamiesi į jo prasmę. Žinoma, mūsų pliuralistinėje visuomenėje sunku orientuotis be tam tikro mato. Kas arčiau tiesos - sufijai ar tradiciniai musulmonai, budistai ar brahmanistai? Šiandien religijų kaip niekad daug. Kažkas pastebėjo: „Kiek žmonių, tiek ir dievų“. Moderniame žmoguje įsigalėjo Protagoro posakis: „Žmogus yra visų dalykų matas“. Įsiviešpatavo radikalus antropocentrizmas, savotiškas politeizmas, kur kiekvienas žmogus ir yra pats sau dievas. Jis yra aukštesnis už dievus, kurias tiki, nes pats vertina, kuris iš dievų yra teisingesnis ir jam priimtinesnis. Žmogus yra dievų teisėjas, o ne Dievas žmonių. Kaip jau minėjau, man toks žmogaus viešpatavimas ir kraštutinis antropocentrizmas nepriimtinas.

Nors, kita vertus, aš sutikčiau su Protagoru, suteikdamas jo posakiui kitą prasmę. Klausimas yra „o kas gi yra tas tikras Žmogus?“ Kas atstovauja visą žmogiškumą? Juk ne paslaptis, kad yra tokių žmonių, kuriuos teisėtai vadina gyvuliais. Ne kiekvienas žmogus yra tikras Žmogus. Ir mums visiškai suprantama, kai žmogui sakoma: “buk žmogus“. Taigi kokių Žmogumi reikia tapti kiekvienam žmogui? Kas atstovauja žmogaus etaloną? Tikiu, jog šis Žmogus yra tas, apie kurį parašyta: „Pradžioje buvo Žodis (Logos). Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę... Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų...“ Būdamas Dievu, Jis vadino save Žmogaus Sūnumi. Taigi Žmogaus Sūnus ir yra visų dalykų matas.

Todėl Jūsų išvardintus tikėjimus, aš matuoju pagal Logosą. Yra nemažai dalykų, kurie sutampa. Yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, tikrai mūsų pasaulis nėra tik savo dalių suma. Už regimo pasaulio dalių stovi jungianti šias dalis prasmė - Logos. Tačiau Logos nėra šių dalių visuma. Kūrėjas netapatus kūrinijai. Tikrai, kūrinija yra tapsmo procese, tačiau Kūrėjui procesas yra svetimas. Johnas Cage‘as rašo, jog holistinė muzika įmanoma, kai protas bei troškimai liaujasi ir lieka vien tik žaidimas be tikslo. Tačiau aš čia neaptinku proto-troškimo-žaidimo (platoniško Apolono – Mūzos – Dioniso) sintezės visumos, kuri šiandien yra mano siekiamybė. Čia yra arba tik viena šios visumos dalis – žaidimas, arba esant trims dalims nėra lygiavertės sintezės – vaikiškas žaidimas viešpatauja... Žodžiu, intencija siekti tiesos ir ieškoti prasmės yra gera, bet ją reikia nuolat tikrinti, nes žmogui būdinga klysti. Tikrinimui gi reikalingas matas.     

Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

Draugiška šeima, geri santykiai, išpildyti savo pašaukimą, susivienyti su Kūrėju.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos muzikos situaciją (ir pop, TV šou, ir džiazo, roko, eksperimentinės)? Ką išskirtumėte iš mūsų šalies muzikantų, kompozitorių?

Džiugu, kad muzika Lietuvoje nesustingsta. Vis daugėja jaunų ir talentingų atlikėjų, kompozitorių. Daugybės mūsų šalies muzikantų ir kompozitorių aš nepažįstu. Daugiau dirbu su džiazo muzikos atstovais. Tad mano išskyrimas yra gana subjektyvus, liečiantis tik tuos muzikantus, su kuriais teko dirbti. Pagal savo atsidavimą ir pasiaukojimą džiazo muzikai išskirčiau Dainių Pulauską ir Vytautą Labutį.  

Ar dar užsiimate kokiu nors menu, pavyzdžiui, tapyba, be muzikos?

Ne, aš kitais menais neužsiimu.

Kokie Jūsų artimiausi planai?

Pailsėti su šeima Ignalinoje. Išleisti dar keletą psalmių albumų.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai