2010-08-24

Splynas Klaipėdoje
„Liūdni slibinai“. Klaipėda 2010 08 12

Rugpjūčio 12-oji. Alaus menų doko scenoje – „Liūdni slibinai“: trys aktoriai (Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas) ir du muzikantai (Aušra Murauskaitė ir Jonas Lengvinas). Grupė (patys sako, kad jie yra grupė tik kabutėse, bet mes žinom tas jų kabutes) ima eilėraščius (J. Erlicko, H. Radausko, M. Martinaičio, aktoriaus Šarūno Banevičiaus bei kt.) ir rašo jiems muziką. O ta muzika – kaip muzika, nei geresnė, nei blogesnė negu normali lietuviška dainuojamoji poezija, atliekama aktorių (nes aktoriai ją atlieka truputį kitaip nei kitų profesijų atstovai). Dainos smagios, naivokos, jaunatviškos, kupinos humoro etc. - čia tinka daug epitetų. Atlikėjai - Aistė (balsas, klavišiniai), Dominykas (balsas, barškalai), Vaidas (balsas, gitara) - dainuoja pagirtinai sutartinai, trim balsais, jei reikia. Čia ypač išsiskiria Dominyko (tenoras) „lankstus“ balsas. Iš pastarojo vokalinių trelių gali netikėtai pažadinti Aistės „smėlėtas“ (gal net žvirgždėtas) vokalas a la Susi Quatro. Vaido baritonas nėra toks plastiškas, kaip anų dviejų - jis dainuoja paprastai, „kiek reikia“. Bet visi trys sudaro puikų ansamblį. Aistės sintezatorius, Vaido gitara gėdos jiems nedaro, viskas tvarkinga ir vietoj. Atskiro komplimento nusipelno bosininkė Aušra. Ji groja lyg būtų ne Stasio Daugirdo, o Jaco Pastorius mokinė. Na, beveik. Tai tiek. Tokie vidutiniokiški „Liūdni slibinai“. Jei vartosite juos tik ausimis...

Bet tai yra išskirtinai gyvas kolektyvas. Ir visą savo slibinišką jėgą jie parodo tik scenoje. Slibinų koncertai yra tikri spektakliai. Su savo dramaturgija, personažais, santykiais, mizanscenomis (ką reiškia vien Dominyko rūpintojėlis su tambūrinu ant galvos arba feno vėjo plaikstomais plaukais beribiais toliais sklendžianti Aistė), etiudais, dialogais, monologais, judesiu etc. Na, gal per skambiai ir per daug pasakyta... Scenoje matome trupę - tris personažus, kurių tarpusavio santykius stebime (jie plėtojasi) viso spektaklio (koncerto) metu. Vaido personažas yra kandus, kiek stačiokiškas trupės vadas, negailintis geliančių replikų ir komentarų kolegoms (primena Top Gear vedėją Jeremį Clarksoną), ypač mažagabaričiam tenorui. Be to, Vaido rečitatyvai užpildo dainų tarpus ir jas sujungia. Tačiau į šou pabaigą Vaido „kandis“ atiduoda iniciatyvą kitiems, rezignuoja, parodo savo trapumą ir pažeidžiamumą, nes yra negražus (daina „Jei būčiau aš gražus“). Šios dainos metu Aistės ir Dominyko personažai atsigriebia už visas vado replikas ir skriaudas jų adresu. Dominykas dainuoja rusiškai, jis žavus ir timberleikiškas. Aistės personažas taip pat nelieka skolingas – jis šaiposi iš negražiojo tirono rusiškai. Ši daina yra Vaido solo numeris. Tokius solo numerius turi ir kiti. Jie atspindi visų personažų santykių raidą spektaklio metu. Visi personažai spektaklio metu aiškinasi santykius su kitais (ir savimi) per dainas ir dainomis. Tai leidžia meistriška spektaklio struktūra. Nuostabus šou išorinis vaizdas.

Ne scenografija, apšvietimu ir grimu tviska – aktoriniu darbu. Personažo kūrimo nuoseklumas, šokio, sceninio judesio elementai, asketiški, bet „kalbantys“ kostiumai, galų gale balsai, - viskas „veikia“. Dar labai svarbus ir įvaldytas elementas slibiniškame pasirodyme – pauzė. Pauzuoja jie meistriškai - net vidury dainos. Tai reikalauja susitelkimo ir dėmesio, nes sinchroniškai „įstoti“ irgi didelis darbas bei menas.

Taigi, muzika, poezija jungiasi su teatru ir neaišku (pliusas?), kas ką nugali. Tai trys viename. Bet svarbiausias (šeštasis) elementas yra humoras. Va čia slibinai lenkia visus dviem uodegom. Sceninės ir muzikinės tekstų interpretacijos – nepriekaištingos (kas atrodytų kitaip, vien klausant pasivogus slibinų torrentą). Mano galva, aprašomieji nenusileidžia aktorių projektams „Keistuoliai“, lenkia R. Kazlo kurso Slėpsnius, Padlas Kontraceptus & co., pranoksta darbštumu bohemiškuosius tinginius „Stipriai kitaip“ (nors nieko kitoniško juose nėra) ir artėja prie kabareto „Tarp girnų“. Nors charizmatiškumo gal kiek trūksta, o ironijos atsargos seklokos (tas pasimato Radausko tekstų interpretacijose), „Liūdni slibinai“ yra žanro lyderiai, ir tai yra tik pradžia. Saugokitės ir liūdėkit, slibinai ateina, na na na!

Kitas projektas, kritęs į akį ir ausį šį sausį - juokauju – „Dharmos whalkatos“. Andrius Zalieska („Arbata“), Domantas Razauskas (dirba sau ir dėl Sporto) ir Darius Žvirblis („Atika“) – trio, kartu atliekanti savo ir vienas kito dainas.
 
Dharma, „Dharmos valkatos“ (Jack Kerouac) ir trys bardai
„Dharmos valkatos“. Klaipėda 2010 08 13

Kas yra dharma? Sanskrite – dharma, graikiškai – harmonia. O lietuviškai? Darna. Taigi, mieli tautiečiai, darna nėra lietuviškas harmonijos vertimas, o atitikmuo, archaiškenis už graikiškąjį variantą. Įdomu, ar tai žino aprašomojo trio nariai? Bet ko gero ties tuo galva (-os) nesukta(-os) – griebtas Keruako romanas apie dvasinius ir fizinius bytbikų kelius ir klystkelius, paties romano autoriaus narkotines, religines etc. golgotas ir arkadijas. Kodėl ir ne – romanas geras, o ir koncepcija valentinga interpretacijoms. Pasivadinkime valkatomis. Kol kas be žodžio dharma. Apsidrauskime. Na valkatos mes, ką iš mūsų paimsi. Čia kaip slibinai. Nu, mes liūdni. Suprask – nepretenzingi, silpnumo minutę. Nekąsim, nes gedim. Dar vienas paradoksas. Darna ir valkatos... Nieko sau valkatos. Visų gitaros sumoj kainuotų apie 50000 Lt. Kas valkatiško, vaikinai?

Kaip „Liūdni slibinai“, taip ir „valkatos“ flirtuoja, mojuoja kaukėmis savo pavadinime. Tai yra geriausi, originaliausi bardai respublikoj. Įtariu, kad jųjų netenkina seklus tautinio „bardesio“ čiurlenimas ir jie ėmėsi iniciatyvos atšviežinti, pagyvinti, paprovokuoti srovių, įvykių, išraiškos tėkmę. „Valkatos“ labai panašūs į „Slibinus“. Trio, kurio arsenale humoras labai reikšmingas. Dainų tekstuose ir segmentuose tarp dainų. Jie ironizuoja, pašiepia vienas kitą, (gal) jie dėvi tam tikras kaukes (Razauskas akinius, bet ne todėl, kad pasislėptų), lengvai kuria personažus, kurie tokie mobilūs, kad nesuprasi, ar tai kaukė, ar, pvz., Zala, Darius, Domas. Viskas pastatyta „ant asmeninio žavesio“. O tas yra labai pavojinga, jei nėra charizmos.

Andrius šiame spektaklyje dainuoja, groja gitara ir pagaliais. Jo tipažas – Kazanova, tik neaišku, ar ne primestas terceto. Domantas – guru, dharmos (religine prasme) apologetas, kandis - laido replikas į visas puses. Gitara lydi kitų gabalus. Beje, puikus gitaristas ir bekas; Dariaus personažas - labiausiai pašiepiamas dėl intravertiškumo. Atseit žmogus, turintis psichologinių problemų. Tyčia, ar netyčia - pats organiškiausias vaidmuo (jei tai vaidmuo). Bet Dariaus dainos – stipriausios projekte. Apskritai D. Ž. - vienas originaliausių, savo išskirtinį skambesį turinčių atlikėjų šaly. Paskui jį nesivelka rusiško roko, arba trisdešimties metų senumo lietuviškų harmonijų įtakų šleifai. Ir jo hyperkukli rolė „Whalkatų“ spektaklyje apsiverčia jam tik uždainavus.

„Whalkatos, kitaip nei „Slibinai“, rizikuoja savo asmeniu. Jie supranta, kad vien dainom „neišvažiuos“ (jie to ir nebesiekia), todėl „paleidžia“ asmeniškumus, mistifikuotus akimirkos improvizacijomis. Ir valkatos nepralošia. Jie charizmatiški, juos visi pažįsta, jų dainas moka mintinai, juos stebi čia ir dabar. Jie nuogi, traukia tikrą vyną iš butelio, valkatiškai blevyzgoja. Vaizdelis valiūkiškas, spinduliuojantis visa paradokso jėga – sacrum ir profanum, poezija ir burleska, puiki muzika ir bravūra. „Dharmos whalkatos“ įspaudžia žaismingą raukšlelę susimąsčiusiame, dvasingame ir melancholiškame it lietuviškas kinas (it slibino Dominyko rūpintojėlis) dpoezijos veide.

Dpoezijos bunkeris ir „Razausko laužas“
Dpoezijos.lt susitikimas. Klaipėda 2010 08 14-15

Antrasis eilėraščius dainuojančių žmonių susitikimas prie Juodosios tvirtovės. Simboliška. Anksčiau, prieš keturis penkis metus savo sambūrius („Placdarmus“) čia rengdavo eilėraščius rašantys žmonės. Keista, bet arba tie poetai buvo blogi (gal todėl tie susitikimai nebevyksta), arba dar kažkas - dainuojamosios poezijos koncertuose prie dzotų jų eilėraščių niekas (na beveik) nedainavo. Apskritai daugiausia šie žmonės dainavo savo tekstus. Ir dažniausiai jie nebuvo panašūs į poeziją. Jie labiau panėšėjo į tekstus dainoms. Aš čia noriu pasakyti, kad poezijos buvo mažai. Aš noriu pasakyti, kad apsilankiau dainuojamosios ne visai poezijos koncerte. Tai tiek dėl sąvokų. O renginys buvo puikus. Visiškai nepretenzingas, kitaip, nei aprašytieji aukščiau, liberalus ir žmogiškas, nuolaidus beigi geranoriškas silpniausiems gitaristams, dainininkams, tekstų autoriams, ir šiaip visiems, kuriems kaimiečiai (ir) marozai be priežasties duoda į snukį. Pavardžių neminėsiu, apie renginį spaudoje yra, tik pridursiu, kad čia sudalyvavo du šio rašinio herojai: D. Razauskas ir A. Zalieska (Dariaus Žvirblio be). Pridursiu, kad pasibaigus šeštadienio koncertui, jau sutemus, visi susirinko pratęsti vakaro prie Razausko laužo (nors ne jis jį sukūrė). „Razausko laužas“ todėl, kad ir prie jo tas whalkata iš nagų nepaleido gitaros (su retom išimtim – leido švelniai paglostyti valiūkiškam poetui) ir niekam neleido savęs perrėkti. Nebent pirmiesiems gaidžiams. Galbūt todėl per rytinį koncertą jis sėdėjo per šūvio atstumą nuo kolonėlių ir pusryčiavo kaip koks mesijas su žmona ir mokiniais. Na ir dar pridursiu, kad renginį organizavo poeziją ir prozą dainuojantis ir grojantis Jonas Baltokas, o renginį be visų kitų stebėjo ir respublikos kultūros viceministrė.

Visų trijų akcijų bendras vardiklis (be muzikos) buvo poezija. Manau, kad tikrai poezijai muzikos nereikia. Poezijai užtenka savęs pačios. Na, nebent kokiam linksmam eilėraščiui - rūpintojėlio su tambūrinu ant galvos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 16