2010-08-06

# Berlynas. Panda teatras. Juoda

Šešioliktas liepos vakaras. Juoda teatro erdvė, pripildyta vidurvasario karščio. Juoda naujoji teatro scena, dargi šviežiai kvepianti medžiu ir menanti miško gyvenimą. Visa tai maišosi su daugybės susirinkusių kūnų šiluma. Jų tiek, jog kartas nuo karto tenka išeiti į kiemelį, bandant įkvėpti „gryno“ oro, prisėsti kiek tolėliau ant grindinio ar laiptelių ir klausytis reginio jo nematant. Atsklindantis garsas – švarus ir aiškus - leidžia juo mėgautis be priekaištų. Bet dauguma lieka viduje ir stebi scenos vyksmą...

Žvilgsnius grobė video projekcijos, muzikantų įsijautimas ir visiškas paskendimas tame momente, AVaspo poezija, radusi save vokiškuose žodžiuose bei sąskambiuose, Gabrielės robotukų ir ne tik šokiai bei šešėlių žaismas.. Muzika drąsiai brovėsi į ausų būgnelius ir maloniai sproginėjo nuo trip hop, dub iki elektro momentų ar finalinių vargonėlių a la Bach eksperimentų, įtraukdama publiką į aktyvų visa ko „vartojimą“. Susirinkusieji stovėjo, sėdėjo ant kėdžių, ant žemės, rėmėsi į salės gale esančias kolonas ir klausės, lingavo, šoko, merkės, šypsojos.. O Gabrielės rankose visą vakarą raudonai plasnojusi vėduoklė, flirtavo su trumpam užgimstančiu vėjeliu ir viliojo pavirsti iš jos lūpų sklindančia poezija...

# Dresdenas. Treibhaus galerija. Balta

Septynioliktas liepos vakaras. Balta galerija stikliniu stogu, sklidina lengvos vakaro šviesos. Aplink įėjimą palubiuos bei pasieny raitosi vijoklių žaluma. („Šiltnamis“, pajuokavo kažkas iš grupės ir nuskubėjo ruoštis.) Jokios sceninės pakylos, tik šiek tiek atskirta kampinė erdvė. Joje įsikūrę avaspiečiai tarsi susilieja su publika ir virsta žiūrovais, o galbūt atvirkščiai: kūrėjais ir atlikėjais tam vakarui virto pati publika. Šios ne per daugiausia, bet visi patogiai įsitaisę: kas ant minkštasuolių, kas susiradę kėdžių, kas tiesiai ant grindinio, kas stoviniavo salės gale, su limonadu, alumi, su draugu ar mylimuoju.. Nekantriai.

Video, muzika, poezija – visos esminės sudedamosios dalys profesionaliai sujungtos į vienį, tikrai ne itin žinomas derinys vokiškai auditorijai. Jos įtikinamai skambėjo atskirai beigi organiškai susiliejo į estetinę visumą ir dirigavo vakaro atmosferą. Kartais rodėsi, jog video projekcijose šuoliuojanti katė staiga iššokdavo iš ekrano į galeriją ir pavirtusi mušamųjų garsais toliau keliavo erdvėje: laipiojo ant sienų kabančiais paveikslais, glaustėsi aplink susirinkusiųjų kojas, švelniai kutendama savo rainu kailiuku, kartais gi užsiropšdavo iki pat permatomo viršaus ir žaismingai koketuodavo žvelgdama žemyn. Dar šiek tiek, ir katė-būgnai virsdavo poezija: žodžiais, kuriuos dauguma susirinkusiųjų tąkart girdėjo, bet nesuprato. Ir tik perskaitę vertimą ekrane galėjo pagauti avaspiškosios poezijos uodegą.. Bet tai nebuvo trūkumas, sakė jie. Kalba, lydima emocijų ir žmogiškojo kontakto, yra universali, o jausti, reiškia suprasti. „Girdėti reiškia suprasti“, dar sakė jie.

Gabrielė Labanauskaitė: tekstai, vokalas. Vladas Dieninis: būgnai, perkusija, elektronika. Pavel Kostiukov: gitara. Rytis Korėniukas: lūpinė armonikėlė, klavišiniai. Aivaras Ruzgas: programavimas, midi. Tomas Verbaitis: įgarsinimas. Gediminas Navikas ir Aurelija Maknytė: vizualizacijos.

AVaspo pasirodymai Berlyne bei Dresdene yra projekto „musica poetica“ dalis. Projektas yra įgyvendinamas programos „Kultūros vadybininkas iš vidurio ir rytų Europos“ rėmuose bei remiamas Robert Bosch fondo (Vokietija) ir Lietuvos kultūros rėmimo fondo. AVaspo poezija į vokiečių kalbą išversta maloniai bendradarbiaujant su Helene Koenau. Išsami informacija apie projektą, jo dalyvius, tekstai vokiečių kalba bei pasirodymų įrašai bus išleisti specialiame DVD.

Dmitriy Puris (Foto Berlin)
Morris Vollmanm (Foto Dresden)
Gediminas Navikas, Linas Burneika ir Vadim Levin (Video)

Atgal Komentarai