2010-08-05

Kokia ji turėtų ar neturėtų būti – tikrai nesiimu spręst. Visos Jūros šventės metu stengiausi įžvelgti gera. 

Pakeliui į numatytą aplankyti vietą - „Memelio miestą“ - žvilgsnis stabtelėjo ties maža krautuvėle, kuri šventės proga buvo surengusi jomarkėlį. Vis kitaip. Vaikai piešė ant šaligatvio jūrą, buvo dalinami balionai. Muzikuojantis jaunimas ant laiptų. Grojanti lietuviška kapela ant šaligatvio. Tradiciškai Jūros šventei, bet ne kasdienai, indėniška apranga apsirengę muzikantai. Kamerinė avangardinė scena – ženklas Tiltų ir Turgaus gatvių sankirtoje. Mugė kairėj dešinėj.

Ir kitokie. Mimai. Apranga, veiksmu ir savo buvimu stebinantys praeivius. Dalis šventės (atmo)sferos. „Akimirkos teatras“. Stabtelėjau. Įdomu buvo stebėti ne tik kitokius, bet ir reakcijas į juos. Juk teatras, gatvės teatras, Europos miestuose sutinkamas labai dažnai. Įvairūs atoveikiai - ignoravimas ir ne(pa)matymas, žaidimas pagal diktuojamas taisykles: pinigėlis – judesys, pinigėlis – palaiminimas, provokacija. Juk įdomu – gal susijuoks, gal supyks, gal... Gal todėl ir aš norėjau užfiksuoti ne ką kitą – o juos. Žaidžiančius pagal taisykles, kurias diktuoja kuriami personažai ir pasirinkta teatrinė kryptis. Gabius vaikus, kaip sakė Žydrūnas Ramonas, „Akimirkos teatro“ vadovas, išnaudojusius savo pasirodymams architektūrinius sprendimus – nišas, šaligatvio kertelę.

Man neprailgo kelionė. Nekreipiau dėmesio į pastabas dariusius, kad balionėlio nedavė; kad ne taip groja; ne tokiu saldainiu pavaišino; ne iškart pajudėjo.

Trumpos kelionės viena gatve sferoje buvo gerų pastelinių spalvų ir garsų.
 
Laimos Kaupienės fotoreportažas 

Atgal Komentarai