2010-08-03

Baigėsi šiųmetiniai Jūros šventės stebuklai, praplaukė mugės šurmulys su savo magija, koncertų koncertėlių fiesta, švyturių akcijom ir atrakcijom (laimingom ir nelaimingom). Madingasis Facebook‘as po nuorodom ar patiko?, ar vyko? pilnas komentarų. Ir tikrai, nesuprasi nebuvęs – buvo ar nebuvo, vyko ar nevyko... Tikras lietuviškas mentalitetas - su pabambėjimais, su nieko gero, nieko nevyko, nebuvo į ką žiūrėt, nuobodu – ima viršų.

Tikrai ne dėl prieštaros, ginčo rašau. Buvo dalykų, kuriuos norėtųsi pavadinti kultūrine pornografija (gerai, kad jų mažai teko aptikti). Suintrigavo šįmet - ne, ne Mikos koncertas, apie kurio „gardą“ galima atskirai diskutuoti su jo sumanytojais, architektais ar kaip kitaip pavadinamais (tikiuosi, „nepagadinamais“) asmenimis. Kojos ir akys vedė į Tarptautinės gatvės cirko fiestos „Stebuklų šalį“ – „Memelio miestą“.

Atkeliavus valanda anksčiau (pasirodo ne ta programa papuolė į rankas!) į „Stebuklų šalies“ atlikėjų prisistatymą, turėjau laiko apsižvalgyti ir pasižvalgyti po Miestą: sąlyginis modernumas, gimęs iš aplinkybių, kai kur dvelkiantis dekadentizmu, bet iš esmės – kitaip, o tas gerai. Netradicinė erdvė, aplinka po atviru dangumi tarp senų gamyklinių pastatų ir kelias į jūrą, kurio šalikelėje švartuojasi pats „Meridianas“. Ne viena scena, keli tradiciniai atrakcionai vaikams, vietos burnai praskalauti. Galima gyventi.

Memelio teatro miuziklas „(Ne)Laimingi žmonės“ ir atidarymas–prisistatymas. Galingai skambant Karibų piratų muzikai (juk galima, juk jūra sieja), scenon užlipus kažkam margam (atleiskit, tikrai nežinau kam - gal madų šou, gal stilizuotiems „karibams“...), tarus renginio vedėjui ir generaliniam rėmėjui žodį kitą, prasideda. Pirmas numeris - miesto prezentacija. Logiška, kad ir pasirodo klaipėdiečiai – „Dulidu“ klounai. Jaudulys: visgi pirmi, visgi tarptautiniame, visgi miestą, šalį reprezentuoja. Gal todėl, dar prieš pasirodymą su sceniniais rūbais ilgai mindžikavo prie scenos tarsi bandydami į rolę įsijausti.

Po mūsiškių trijulės kitokiu temperamentu ginkluotas į publiką atėjo italų virėjas iš Vokietijos „Dino Lampa“: bendravimas su publika, ironija, gimnastika, žongliravimas, šokis sukūrė vientisą veiksmo komediją. Po jo - „Pitts Family“ - australų šeima iš Tasmanijos: brolis Cessil ir sesuo Sandy bei mažasis akrobatikos specialistas Wee Pitt pademonstravo lengvą pasirodymą. Jokiu būdu neturiu galvoje, kad prastą, menkavertį. Atvirkščiai. Pasirodymo varomoji jėga – šeimyninis konfliktas; situacijos, gimstančios viena iš kitos, judesys, aukšto lygio akrobatika, formuojama sceninio veiksmo aplinkybių, t.y., „nepritemptai“, „neišspaustai“. Betarpiškas bendravimas su publika, charakterinė linija sukūrė originalų, pagavų, subtiliu humoru (kad ir žongliravimas kamuoliukais ir savo koja – aliuzija į suaugusiųjų pasaulio „subtilybes“, bet ne banali nuoroda) paženklintą pasirodymą. Viena nuo kitos savo pasirodymais neatsiliko ir kitos gatvės cirko trupės. Tiek pačiame prisistatyme pirmą vakarą, tiek visos fiestos metu „Stebuklų šalyje“. 

Izraeliečiai „Asphalt Theater“ – penki vyrukai, kuriantys pasirodymą iš gyvos muzikos, cirko triukų, vaidybos, akrobatikos – savo šou „Fanfara Bomba“ džiugino ne kartą apsilankiusius fiestoje. Jie, kaip ir „Bencha Theater“ iš Olandijos, naudojo ir išnaudojo gamyklinių erdvių privalumus.  Milžiniškas kranas ir scena - štai ir „sąlygos“ olandams atlikti kvapą gniaužiančius triukus. Vėlgi, ir Izraelio, ir Olandijos trupių pasirodymai konstruojami ant „pamatų“: charakterių, istorijų, sceninių dialogų...

Klounados atstovai – prancūzai „Trio en vrac“ bei japonai „Cru Cru Cirque“. Skirtingos šalys, skirtingi pasirodymai. Pirmuosius galima būtų pavadinti tradiciško, dvelkiančio kabaretu, cirko atstovais. Japonai kitokie - gal todėl, kad jų kultūra mums „egzotiška“, ir pasirodymas savotiškas: mimikų žaismas, rytietiški šūkčiojimai, akrobatika, truputis žaismo su ugnimi, žongliravimas – savita, neįprasta.

Įstabų reginį buvo galima išvysti vėlai vakare – kaimynų lenkų „Klinika Lalek“ pasirodymą – „Poemą apie saulę ir mėnulį“. Didžiulės konstrukcijos, milžiniškos lėlės, ugnies, šviesų, spalvų, muzikos šou. Visai „necirkiškas“ pasirodymas – pasaka, kaip rašoma anotacijoje, kalbanti apie amžinąją pusiausvyrą: saulę ir mėnulį, vyrą ir moterį, ing ir jang, pradžią ir pabaigą, ir vaivorykštinį drakoną tarp jų. Užburiantis ir tikrai tinkantis šiai cirko fiestai.  Gaila tik, kad antro vakaro pasirodymo metu ne visi buvo pajėgūs suprasti, jog tai tik pasirodymas, ir į personažus, kad ir kokie mistiniai ar ano pasaulio bebūtų, „bambalių“ mėtyti nereikia.  Aišku, gali būti, jog tai iš serijos „nieko gero nebuvo“.

Visai kitoks, taipogi „necirkiškas“, – šokio studijos „Žuvies akis“ pasirodymas „Apkabinsiu tave“. Šviesi istorija vaikams ir tėveliams. Tėvų–vaikų, vaikų tarpusavio santykiai. Gyvenimiška situacija -s kaip keičiasi bendravimas gimus vaikeliui, antram, kaip atrandamas naujas pasaulis. Galima būtų išsiplėsti aptariant šį pasirodymą – apie subtilumą, judesį, scenografiją, teatrališkumą, atmosferą ir t.t., - bet tikslas ne tas.

Ar tikrai pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos valstybėse būta cirko fiestos? Ar tai tik vienas eilinis užrašas Jūros šventės programoje? Nesiginčysiu. Bet sudėliojus taškus ant buvusių įvykių, palyginus su tuo, ką Klaipėda mato (tegul atleidžia kasmetiniai sveteliai prie „Akropolio“) įprastą dieną – tikrai būta „Stebuklų šalies“, demokratiškai talpinusios savyje jėgą ir miklumą, ekscentrikos atstovus. Suprantamus ir be gyvūnėlių.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 9