2010-07-14

Kad taip daugiau būtų tų, sugebančių ramiai ir jausmingai akustinėm spalvom nutapyti vakarą. Tų, kurie perpynę dainuojamąją poeziją su poetiška muzika, dovanoja atgaivą – tiek dūšiai, tiek ausiai ir akiai.

O kol jų nėra tiek daug, kiek galbūt norėtųsi – norėtųsi ne tik šių eilučių autorei, bet ir kitiems mažiems ir dideliems klausytojams bei žiūrėtojams, penktadienį turėjusiems malonumo būti Meno kieme – pasidžiaukime, kad turėjome galimybę pabūti su Linu Švirinu ir Jonu Baltoku. Dviem tėčiais, dviem vyrais, dviem bardais – taip jie savo pristatė koncerto anonse.

„Ar esate girdėję, kaip tėtis dainuoja dainas vaikams? Ar esate girdėję, kaip vyras dainuoja savo mylimajai? Ar esate girdėję eilėraštį, tapusį daina?“- retoriškai klausė vienas iš koncerto dalyvių Linas Švirinas ir kvietė atverti širdis jausmams.

Gal todėl, kad visa, ką norėjo pasakyti, Linas pasakė anonse, prieš pat koncertą kalbėjo mažai: „Mums patiems šis vakaras įdomus. Smalsu, kokia komunikacija šiandien bus čia, Kultūrų komunikacijų centre, Meno kieme. Kuri publika – mažieji ar didieji – mielesnė? Sunku pasakyti. Čia ne varžybos. Ir lyginti nėra kaip. Kuri gėlė gražesnė – rožė ar tulpė? Juk jos abi gražios, kai žydi. Geriausia būti su tais, su kuriais randi bendrą kalbą. Šįvakar kalbėsimės su visais. Ir naujomis dainomis, ir jau girdėta kalba. Juk kūrinys kaskart kitaip suskamba, atmosfera kaskart kita. Čia – kaip su ta upe: dukart neįbrisi“.

„Mano dainos – ir vaikams, ir suaugusiems: pusę jų vadinčiau vaikiškomis, pusę – ne, nors dažniausiai aš jų net neskirstau, ir koncertų „nedalinu“,- kalbėjo tėtis, vyras ir bardas Jonas.- Žinia, mažieji ir didieji reaguoja skirtingai. Mažieji įdomūs tuo, kad yra labai organiški, bendraudamas su jais, grodamas ir dainuodamas jiems iškart pamatai „atgalinį ryšį“. Didieji gi puikiai girdi, mato, ką darau – o aš kartais mėgstu šiek tiek „pasicirkinti“,- ir supranta, ką noriu pasakyti“. Nuo 2006-ųjų Klaipėdoje kuriantis J.Baltokas sako, jog uostamiestis ir jo publika – du skirtingi dalykai. Pati Klaipėda esanti nuostabi – tokio miesto su tokia nuotaika daugiau niekur nėra. O publika esanti labai specifinė, besiskirianti nuo kitų Lietuvos miestų. Skiriasi ji jau vien tuo, kad esą labai sunku ją prisišaukti – čia negroja joks „piaras“. Į vieną renginį suplūsta daugybė žmonių, į kitą, veik tokį pat,– tik vienas kitas žiūrovas ateina. Ir, bardo nuomone, Klaipėdos publikai labai daug reiškia tai, ar ji pažįsta atlikėją.

L.Šviriną ir J.Baltoką Klaipėdos publika aiškiai pažįsta. Nes jos – paties įvairiausio amžiaus – susirinko sočiai. Kiek buvo benešta kėdžių, jų vis tiek nepakako. Ir grįžtamasis ryšys buvo, ir ne tik iš mažųjų jis grįžinėjo. Tačiau, kaip visa tai vyko aprašinėti nesiimsime. Tiesiog reikėjo – ir tikrai vertėjo – pabūti ten, kur eilėraščiai virto muzika, kur vakaras – įtartinai greitai pasibaigęs, nors, pasirodo, užtrukęs ilgiau, nei planuota,- buvo tapytas pačiomis šilčiausiomis akustinėmis spalvomis.

Fotografavo Saulius Stonys

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai