Z‘EV toliau pasakoja apie eksperimentinę muziką ir tai, kaip kuriamas Menas, apimantis Garsą bei daugybę kitų dalykų. Pažvelkime į legendino menininko kūrybos virtuvę!

<Pabaiga. Pradžia 2010-07-02 >

Kokia gi ta Garso magija?

Turbūt yra daug atsakymų į šį klausimą, tačiau vienas priimtiniausių kilęs iš Indijos subkontinente atsiradusių tradicijų. Šios tradicijos, žinomos kaip Vedos, yra vieni seniausių sakralinių tekstų pasaulyje, sukurti apie 1500-500 m. pr. Kr., nors daugelis indologų sutinka, jog kai žodinė tradicija Vedos egzistavo daug anksčiau.
Vedos yra ir raga (sanskr. “spalva”, “nuotaika”; tai – klasikinės Indijos muzikos melodinės tonacijos, kurios siejamos su paros dalimi ar metų laikais) meno šaknys. Mano nuomone, raga – tobuliausias ir labiausiai užbaigtas garso mokslas, egzistuojantis šioje planetoje. [Nepamirškime, kad taip jau sutapo, jog Vedos buvo pabaigtos maždaug tuo metu, kad šventieji žydų tekstai buvo transliteruoti į aramėjų abėcėlę.]

Vedose garsas dalinamas į keturias savybes:

Sphoţa: Visatų (Multiverse) kūrybinis principas ir Grynosios Būties Pasaulis. Amžinasis grynojo neišreikštojo garso elementą, kuris yra už suvokimo ribos.
Nāda: Jokiomis priemonėmis neišgautas garsas. Kalbant metaforomis, lygiai taip pat negalime (be ypatingo pasiruošimo) matyti spalvų tamsoje, nors jos ten yra, kaip ir (be ypatingo pasiruošimo) negalima išgirsti Nāda, nors jį galima išgirsti.
Anāhata: „Neišgautas“ garsas, kuris potencialiai egzistuoja, bet nėra išreikštas. Beje, nepamirškite, tai – Širdies čakros pavadinimas. Tai – gimstančios minties garsas. Nepainiokite jo su grynuoju neišreikštuoju garsu.
Āhata: „Išgautas“ garsas, atsiradęs dėl fizinio veiksmo, kaip vienas daiktas susiduria su kitu. Šių garsų spektras – labai platus. Jis gali būti ir girdimas, ir negirdimas (pvz., kai kurių vabzdžių skleidžiami virpesiai) žmogaus ausiai.
Āhata skirstomas į keturias kategorijas arba stadija:
Spanda: pulsavimas, virpėjimas prieš pat garso manifestaciją;
Paryanti: momentas, nuo kurio prasideda garsas;
Pashyanti: aidas prieš garso atsimušimą į ausies būgnelį;
Vaīkhari: girdimas garsas.

„Brahmanai“ – Vedų komentarai, užrašyti apie 600 m. pr. Kr. Juose – paaiškinimai ir jų komentarai apie mantras, kuriuose aprašoma maldų ir aukų teisingų ritualų svarba.
Bene seniausia – „Aitareya Brahmana“, kurioje rašoma, jog Brahmano (pirminio garso) „sostas“ yra ausyje.
Šis Brahmanas yra pirmoji auka, pirmasis Kūrimo veiksmas, atsirandantis Oro (Akasha) elemente.
Šis veiksmas, nors ir negirdimas, atsiskleidžia gimus Oro elementui.
Taigi Brahmanas, transcendentinis negirdimas ritmas, atsirandantis per Orą.
Jis tampa girdimu, kad sukurtų pirminį pasaulį.
Pirmoji garso auka, išsiskleidžianti (tai „Brahmanose“ naudojamas terminas) – šlovinimo giesmė, gimusi akustiniame lygmenyje/realybėje iš anksčiau viską apėmusios „tamsos“.
Per ritmą kaip raibuliavimas vandenyne išsiskleidė iš pradžių monotoniškas akustinis lygmuo/realybė.
Kalbant metaforiškai, skirtingi „Brahmanyų“ akustiniai lygmenys/realybės gali būti laikomi skirtingo aukščio tonais.
Šiems tonams sąveikaujant tarpusavyje, gimė harmonijos, kurios pasiekė (vėlgi kalbant metaforiškai) sugebėjimą tapti choru ir iškvietė aušrą.
Kai ši aušra išbrėško, gimė dar vienas lygis/realybė.
Kai kurie šių garsų-ritmų tapo Šviesa.
Ir iš šio Žaibo-garso išsilaisvino trečiasis – mūsų - lygis/realybė.
Taigi kai šis trečiasis lygis/realybė buvo uždėtas ant ankstesnių dviejų amžinųjų lygių/realybių, kai šie ritmai susijungė, mes kažkaip/kažkodėl pasirinkome galimybę suvokti šiuos ritmus (arba dažnius) kaip konkrečią, kompaktišką medžiagą. Iš šio pasirinkimo gimė mūsų fizinė visata, kuri yra nesibaigiantis procesas, priešingai nei mano daugelis ne animistų.
Ir, kaip paaiškino Vedų tradicija, dėl to atsirado trys aspektai: miegas, sapnas ir būdravimas.
Dabar kai kuriose tradicijose šie aspektai dalinami į penkias, septynias ar devynias mažesnes emanacijas.
Ir šios emanacijos sutampa su Vedų muzikinės skalės natų skaičiumi. [Taip pat, kaip yra su septyniomis Vakarų muzikinės skalės natomis – do-re-mi-fa-sol-la-si.]

Norint suprasti šiuolaikinę „eksperimentinę muziką“, būtina prisiminti, kaip atsirado:

AVANGARDAS

FUTURIZMAS

Įkurtas Italijoje 1909 m. 1913 m. futuristų muzikantas Luigi Russolo (1885-1947) parašė “Triukšmų meną”.
L.Russolo padarė išvadą, kad futuristų kompozitorius turi naudoti savo kūrybiškumą ir inovatyvuma, kad “padidintų ir praturtintų garso lauką”, siekdamas “triukšmo-garso”.
Štai jo “šešios triukšmo šeimos”:
1.Bildesiai, griaustiniai, sprogimai, švilpiantys staugimai, trenksmai, gaudesiai.
2.Švilpimas, šnypštimas, šniokštimas.
3.Šnabždesiai, murmėjimai, žlebenimai, niurzgėjimai, kliuksėjimai.
4.Klykimas, girgždėjimas, šlamėjimas, ūžimas, tarškėjimas, trynimas.
5.Triukšmai, išgaudami daužant metalą, medį, odą, akmenis, molinius indus ir kt.
6.Gyvūnų ir žmonių balsai, rėkimas, šaukimas, klykimas, dejavimas, kaukimas, staugimas, priešmirtinis kriokimas, raudojimas.

Nenuostabu, kad šios triukšmo šeimos pilnai aprašo garsų paletę, kurią naudojo viena pirmųjų grindcore stiliaus grupių iš Liverpoolio “Carcass” maždaug 1988-1996.
Iš viso šito, ką pasakiau, noriu pabrėžti, kokia senovinė yra muzika, visas garsynas. Homero “XIV himne” (“Dievų motinai“), parašytame apie 700-600 m. pr. Kr. randame ko gero pirmąjį garsyno išvardijimą: „Šlovinu tave, aiškiabalse Mūza, galingojo Dzeuso dukra. Dainuoju tau, o Dievų ir Žmonių Motina. Nes tau patinka tarškynių ir būgnų garsai, fleitų balsas ir vilkų bei šviesiaakių liūtų staugimas, kad aidu skambėtų kalvos ir miškingi slėniai!“

DADA IR SIURREALIZMAS

Įkurta Šveicarijoje 1916-aisiais. Šių grupių centras – Züricho naktinis klubas “Cabaret Voltaire”.
Po 57 metų trys menininkai/muzikantai Sheffielde (Anglija) taip pavadino savo grupę (“Cabaret Voltaire”; 1973-1994 m. grojusi grupė – viena industrial stiliaus pradininkių). Ji aprašyta “Industrial Culture Handbook”. “Cabaret Voltaire”, kaip ir beveik visi menininkai, aprašyti šioje knygoje, save vadino dadaistais.
1978-1982 m. “Cabaret Voltaire” išleisti albumai (firmoje “Rough Trade”) padarė didžiulę įtaką Japonijoje, JAV ir Europoje. 1984-1994 ši grupė pasinėrė į gimstančius techno ir ambient žanrus.
2007 m. meno kritikas Marcas Lowenthalis rašė: “Dada – tai pamatas abstrakčiajam menui ir garsinei poezijai, pradiniškas taškas performanso menui, … įtaka pop artui [ir pankų etosui, sukurtam Malcomo McLareno]… bei judėjimas, kuris padėjo pagrindus siurrealizmui atsirasti”.
Pirmoji siurrealistų banga daugiausia kūrė dailės ir literatūros kūrinius, vėlesnės menininkų siurrealistų kartos savo kūrybą tęsė inspiruoti pradininkų sukurtais principais.

NEW YORK CITY, apie 1930-uosius

Léon Theremin

Šis prancūziškos ir rusiškos kraujo turintis žmogus (tikr. Levas Termenas, 1896-1993) 1919 m. išrado bene pirmąjį elektroninį muzikos instrumentą, pavadintą jo vardu – tereminą (theremin). Po 47 metų, 1966-aisiais, grupė “The Beach Boys” šį instrumentą panaudojo savo hite “Good Vibrations”.
1930 m., po diskusijų su amerikiečių kompozitoriumi ir muzikos teoretiku Henry Cowellu (1897-1965) L.Thereminas išrado ritmikoną (rhythmicon) – pirmąją pasaulyje elektroninę būgnų mašiną.

1932 m. L.Thereminas jau dirigavo pirmajam istorijoje elektroniniam orkestrui, kurio pagrindiniu smuiku griežė tereminas bei kitas jo sukurtas instrumentas – “postygių” tereminas, primenantis violončelę. Tais pačiais metais išradėjas sukūrė terpsitoną, įtaisą, kuris galėjo automatiškai reaguoti į šokėjų judesius, skleisdamas garsus ir vaizdus (tiesa, terpsitoną buvo sunku sukontroliuoti; iš trijų sukurtų terpsitonų iki šiol išliko tik vienas, kurį L.Thereminas sukūrė 1978 m.).
1938 m. L.Thereminas pradingo sovietinėje Rusijoje 51-eriems metams (jis buvo ištremtas, vėliau kūrė šnipinėjimo prietaisus KGB laboratorijose). 1989 m. jis pirmąsyk pasirodė Vakaruose, kai atvyko į Prancūziją.

Edgar Varèse

Edgaras Varèse’as (tikr. Edgard Varèse, 1883-1965; prancūzų kompozitorius, ilgai gyvenęs JAV) buvo ypatingai dinamiškas ir įtakingas žmogus, padėjęs vystytis šiuolaikiniam avangardui.
Pavyzdžiui, Frankas Zappa dažnai cituodavo 1921 m. Varèse’o posakį: “Šiuolaikinis kompozitorius atsisako mirti”.
Rašytojas Henry Milleris, su kuriuo E.Varèse’as dirbo prie taip ir nerealizuoto projekto, apibūdino jį kaip “stratosferinį garso kolosą”.
Nuo 1925 m. E.Varèse’as bandė pirmuosius elektroninius instrumentus (tereminą, Ondes Martenot), kuriais kūrė muziką. Bene žymiausias kompozitoriaus kūrinys – 1929-1931 m. sukurtas “Ionisation”, kurio premjera Niujorke įvyko 1933 m.
Nors šis kūrinys parašytas vien perkusijai, jame yra ir botago, sirenų garsai, taip pat liūto riaumojimas. Kūrėjas apie “Ionisation” sakė taip: “Man didžiausią įtaką padarė ne kompozitoriai, o gamtos objektai ir fenomenai”. Taip pat jis pripažino L.Russolo “Triukšmų meno” įtaką.
Tuo pat metu E.Varèse’as pradėjo ieškoti rėmėjų pirmajai pasaulyje elektroninės muzikos studijai. Nors jos taip ir nepavyko įkurti, 1958 m. jis sukūrė pirmąją garso ir erdvės instaliaciją. “Philips” remiamas, Le Corbusier (tikr. Charles-Édouard Jeanneret-Gris, 1887-1965, šveicarų architektas) ją pristatė Pasaulio mugėje “Expo 58”, vykusioje Briuselyje. E.Varèse’as sukūrė “Elektroninę poemą” (Poème électronique) 425 garsiakalbiams, kurie buvo išdėstyti įvairiose paviliono vietose. Pagrindinis Le Corbusier asistentas, atsakingas už šį projektą, buvo graikų kompozitorius Iannis Xenakis (1922-2001). Pasigirdo kalbos apie pirmąją “super grupę”.
Asmeniškai esu įsitikinęs, kad E.Varèse’as būtų neapkentęs postmodernizmo, pamatęs, koks reakcingu judėjimu jis tapo.

JOHN CAGE

Johnas Cage’as (1912-1992) po kelionės į Niujorką 1933 m. Seattle’o mieste pradėjo kurti “preparuotam fortepijonui” (taip jis pavadino fortepijoną, ant kurio stygų buvo dedami, tvirtinami įvairūs daiktai).
1939 m., norėdamas kurti garsią, ritmišką muziką, J.Cage’as įkūrė perkusininkų orkestrą ir sukūrė “First Constuction (In Metal)”, skirtą metaliniams perkusiniams instrumentams. Tais pačiais metais buvo parašytas ir kitas žymus kūrinys – “Imaginary Landscape No. 1”. Tai – pirmoji kompozicija, kurioje panaudoti du skirtingų greičių patefonai, mutuotas fortepijonas ir cimbolai; šis kūrinys – vienas pirmųjų elektroakustinės muzikos pavyzdžių. Dviejų patefonų panaudojimas ir jų tarpusavio “bendravimo” galimybių išbandymas pusšimčiu metų aplenkė hiphopo ir repo atsiradimą.
1950 m. J.Cage’as įsivaizdavo muziką, sukurtą ir/arba kontroliuojamą tikimybės. Naudojamasis “I Ching” (“Permainų knyga”) kaip pagrindiniu kompoziciniu įrankiu, jis pritaikė neapibrėžtumo principą mene. 
1952 m. įvyko bene svarbiausio J.Cage’o kūrinio problema. Pavadintas 4’33’’, jis tebuvo 4 minutės ir 33 sekundės “tylos”, tiksliau, tuo metu klausytojai galėjo klausytis aplinkos ir patys kurti/atlikti garsus.
Priešingai nei dažnai sakoma, šio kūrinio tikslas buvo ne tyla, - J.Cage’as žinojo, kad tylos nėra.
Įkvėpti tokių J.Cage’o idėjų kaip “dėmesingas klausymas” ir “visas pasaulis kaip kompozicija”, maždaug nuo 1990-ųjų kompozitoriai ėmė naudoti vadinamuosius lauko įrašus (field recordings) o ne individualius garsus. Tai – garsinis elektroakustinių kompozicijų pagrindas.
J.Cage’as iki pat mirties tyrinėjo ir tobulino kompozicijos ir muzikos atlikimo tikimybių būdu galimybes.

NEW YORK CITY, apie 1960-uosius

Free Jazz

Kai kurių šio stiliaus muzikantų kūriniai buvo labai įtakingi visai kompozitorių ir atlikėjų kartai.
Dar svarbiau nei jų muzikinės inovacijos buvo kolektyvinė šių žmonių pajauta, vedanti į pastovų tyrinėjimą, kuris buvo bekompromisiškai vientisas.
Ko gero visa tai 1966 m. geriausiai apibūdino Johnas Coltrane’as, pareiškęs, kad kiekvienas atlikimas turi būti “pilna savasties ekspresija”.
Svarbiausieji – abėcėlės tvarka: Ornette Coleman (g. 1930), J.Coltrane (1926-1967), Rahsaan Roland Kirk (1936-1977), Sun Ra (tikr. Herman Poole Blount, 1914-1993), Cecil Taylor (g. 1929).

ELEKTROAKUSTIKA
 
Elektroakustinės muzikos pradžia – apie 1950-uosius. Tiesa, pavieniai iš anksto įrašyto garso/muzikos pavyzdžiai, naudojami kurti muziką, atsirado dar anksčiau.
Elektroakustinė muzika – tai įrašyta muzika, elektroniškai apdirbta taip, kad atsirastų sąveikos garso tekstūroje, o ne tono aukštyje; jos kompozicijos atliekamos be „gyvų“ instrumentų, naudojantis garsiakalbiais; jos skambėjimas – nuo stereo iki daugybės garsiakalbių.
Pagal tradiciją klasikinė muzika pirmiausia yra abstrakcija, ant popieriaus užrašytos natos, kurios tik atliktos tampa girdima muzika.
Priešingai šiai tradicijai, elektroakustinė muzika prasideda nuo girdimo garso ir abstrahuoja jį taip, kad šis tampa muzika.

MUSIC CONCRÈTE

Dar vienas L.Russolo sekėjas – prancūzų kompozitorius Pierre’as Schaefferis (1910-1995) apie 1949-1950 m. sukūrė music concrète. Jis sukūrė ir vienus pirmųjų elektroakustinių kūrinių – pirmiausia naudojo patefonus, vėliau perrašydavo garsą į juostinius magnetofonus (sukurtus 1939 m.), taip gretindamas ir transformuodamas akustinius garsus.
1951 m. P.Schaefferis Paryžiuje įkūrė konkrečiosios muzikos tyrimo grupę. Jos veikloje dalyvavo ir kompozitoriai Pierre’as Henry (g. 1927), Lucas Ferrari (1929-2005), François-Bernardas Mâche’as (g. 1935) ir Eliane Radigue (g. 1932).
Deja, E.Radigue (vienintelė šios grupė narė moteris) metodiškai išbraukiama iš grupės istorijos. Tai – baisus nusikaltimas, turint galvoje, kad ji – bene paskutinė tikra elektroakustininkė, nes iki šiol naudoja juostas savo muzikai kurti/įrašinėti.
Taip pat reikia nepamiršti, kad E.Varèse’as, Karlheinzas Stockhausenas (1928-2007) ir I.Xenakis taip pat prodiusuodavo savo darbus studijose.

ELEKTRONINĖ MUZIKA

1949-1951 m. kompozitorius Herbertas Eimertas (1897-1972) fizikas Werneris Meyeris-Eppleris (1913-1960) pradėjo kurtiu muziką, paremtą tik elektroniniu būdu generuotais (sintetiniais) garsais studijoje, įkurtoje Vokietijos Kelno mieste.
Šiuo ankstyvuoju vystymosi periodu vyko tam tikra trintis tarp music concrète  ir elektroninės muzikos. 1956 m. trintis išnyko, kai K.Stockhausenas atliko kompoziciją “Gesang der Jünglinge”, kurioje buvo naudojama ir įrašytų, ir sintezuotų garsų kombinacija.

KARLHEINZAS STOCKHAUSENAS

Man K.Stockhauseno svarba elektroakustinės muzikos kūrimui labiausiai susiję su jo meistriškai įvaldytu time dilation (laiko išplėtimo) procesu. Štai svarbiausia jo paskaitos, skaitytos 1972 m., dalis:
„Jei paimate Beethoveno simfoniją ir ją pagreitinate netransponuodami garso aukščio...
- ir mes suspaudžiame ją taip, kad ji tetrunka vieną sekundę -
- tada gauname garsą, kuris turi ypatingą spalvą (tembrą) -
- ypatingą, dinamišką formą –
- ir jo vidinis gyvenimas, kuris taip smarkiai suspaustas laike yra tai, ką sukūrė Beethovenas.
Iš kitos pusės žiūrint, jei mes paimame bet kokį garsą ir išplečiame jį laike – iki, pavyzdžiui, 20 minučių – garsas, kuris, kai jį įrašėme, truko vieną ar dvi sekundes, tampa muzika. Ir jos forma, didelė forma laiko atžvilgiu tampa mikroakustinės struktūros, buvusios tame garse, plėtiniu“.
Štai šios K.Stockhauseno paskaitos įrašas: http://www.youtube.com/watch?v=pIPVc2Jvd0w.

IANNIS XENAKIS

Graikų architektas ir kompozitorius.
Daug kūrė su magnetinėmis juostomis 1957-1977 m.
Jo 1962 m. 4 takelių kompozicija “Bohor” koncertų salėje (tam laikmečiui) buvo pradedama ekstremaliai garsia įžanga.
Kompiuterinių kompozicijų pionierius 1979 m. sukūrė kompiurinę sistemą UPIC, kuri grafinius vaizdus paversdavo muzikos garsais.
Baigdamas norėčiau reziumuoti. Asmeniškai aš manau, kad žanro pavadinimas “elektroakustinis” turėtų būti patobulintas į “binarinį-akustinį” (binary-acoustic), kad geriau identifikuotume procesą, naudojamą tokio žanro muzikai kurti ir atskirtume jį nuo elektroakustinio proceso.
Kaip pamatėme, elektroakustinė muzika iš pradžių akcentavo procesą, paremtą elektroninėmis akustinių garsų manipuliacijomis, naudojant magnetines juostas.
Dabar, žinoma, binarinė/skaitmeninė karalystė yra elektrinė, ir tai – visiškai skirtinga sfera, apimanti visai kitas galimybes nei buvo tada, kai kurta tradicinė elektroakustika.
Svarbiausia koncepcija Mene – žinoti savo šaknis.
Tikiu, kad menininko vaidmuo istorijoje nebūtinai yra išradinėti naujas formas, greičiau jau grįžti atgal prie seniausių kultūrinių tradicijų ir iš naujo interpretuoti jas, pritaikyti esamam laikmečiui.
Puikus to pavyzdys – L.Russolo triukšmų sąrašas. Visa tai jau naudota ritualinėje/religinėje muzikoje pietinėje Europoje prieš maždaug 2500 metų.
Prisiminkime ir Milesą Davisą, kuris kalbėjo apie “naujų muzikos grojimo būdų” ieškojimą, o NE APIE “naujos muzikos grojimą”.

Ačiū, Z‘EV!

Ačiū tau, Mindaugai, už galimybę parašyti šiuos apmąstymus ir jums, kad skaitėte.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai