Interviu su Z’EV apie eksperimentinę muziką ir jos ištakas.
2008 m. rugsėjo 2-8 d., Berlynas-Vilnius

2010-07-02

Didieji menininkai šedevrus sukūrė eksperimentuodami. Kitaip tariant, kūrybių kančių keliu. Vadinamoji eksperimentinė muzika – labai plati sritis, kurioje balzamo ausims pasisemti gali bemaž kiekvienas žmogus. Retai susimąstome, kad muzika – tai Garsas, kuris turi ir matematinę išraišką, ir savo bangos dažnį, ir estetinę reikšmę, ir sakralinę prasmę. Eksperimentinės muzikos kūrėjai Garsu bando mus perkelti į tikrovę, kurioje nėra laiko ir erdvės.

Vienu unikaliausių ir svarbiausių pastarojo šimtmečio kūrėjų vadinamas Z‘EV retai duoda interviu – paprastai jis stengiasi su mumis kalbėtis Garsu, kurio meną tobulai išmano. „Miesto IQ“ skaitytojams Z‘EV sutiko papasakoti apie save, savo lietuviškas (!) šaknis, Garso magiją (nepainiokime to su iliuzionistų ir būrėjų triukais) ir tai, kaip jau beveik pusę šimtmečio jam pavyksta išlikti eksperimentinės muzikos lyderiu pasaulyje.

Apie autorių

Menininkas konceptualistas, muzikantas, mokslininkas, filosofas ir poetas Stefanas Joelis Weisseris (g. 1951) būgnais groti pradėjo ketverių. Iš San Francisko į Niujorką persikėlė 1979 m. Jis vadinamas katakustiniu (atspindėto garso) perkusininku ir mistiku. Pasivadinęs Z‘EV (kiti pseudonimai – Magneet Bond, Rax Werx, Sha‘ul, uns, Yoel), savo darbais sukūrė naują meno sritį, kurioje tapo pionieriumi. Z‘EV netelpa į jokius rėmus, ypač tai ryškėja perskaičius jo knygą „Rhythmajik“ (www.rhythmajik.com), kurioje Garso Magija atskleidžiama remiantis seniausiomis filosofijos sistemomis, tuo pačiu jas derinant su naujausiais išradimais.

Nuo 1963 m. kaip profesionalus muzikantas kuriantis Z‘EV vadinamas industrial muzikos pionieriumi. 2008 m. muzikologas iš Kolumbijos Edgaras Mauricio Ramirezas Diazas pavadino jį „be jokios abejonės vienu įtakingiausių asmenų visoje postindustrinėje šiuolaikinės muzikos istorijoje“.
Z‘EV kūrybai (ir tekstinei, ir garsinei) įtaką padarė Artimųjų Rytų mistinė sistema, žinoma kaip Kabala, tačiau ne žydiškosios atmainos, nors Z‘EV yra žydų tautybės (beje, pilnas jo vardas - Sh'aul Z'ev bn Yakov bn Moshe bn Sha'ul). Taip pat muzikantą įkvėpė Afrikos, Karibų, Indonezijos ritmai, muzika, kultūra. Kūrėjas studijavo ewe tautos (Gana) muziką, Bali salos gamelaną, Indijoje paplitusią talą.

Apie 1970-uosius Z‘EV sukūrė savo muzikos kūrimo metodiką. Jis ėmėsi kurti instrumentus iš industrinių medžiagų – nerūdijančio plieno, titano, plastiko gabalų. Kūrėjo „laukinis stilius“ priminė marionečių teatrą, audiovizualinį graffiti, kuriame marionečių šeimininkas, gražus ir atletiškas, kuria improvizaciją – vienu metu ir garsinę, ir vizualinę.

1980 m. Z’EV “apšildydavo” sparčiai išpopuliarėjusią post-punk grupę “Bauhaus”. Turų su ja metu muzikantas supažindino Europą su metaliniais instrumentais pagrįsta perkusija. Z’EV sekėjais tapo industrial subkultūros kūrėjai. Jis taip pat turėjo įtakos tribal estetikai, kurią Vakarų pasaulis priėmė 1978-1984 m.

Z’EV bendradarbiauja su įvairiais poetais, šokėjais, režisieriais, muzikantais. Jam yra tekę groti kartu ir su Lietuvos (tuo metu – ir visos Sovietų sąjungos) eksperimentinės muzikos tėvu Vladimiru Tarasovu.

Apie savo požiūrį į Meną Z’EV yra aiškinęs ne tik minėtoje knygoje “Rhythmajik”, bet ir albume “Metaphonics” (įrašytas 2005, išleistas 2007 m.). Jame pateikiama tokia koncepcija: “Metafonika – žodis, kurį sukūriau apibūdinti tai garsų grupei, kuri turi funkcionuoti šventajame lygmenyje ir kuri turi galimybę pakeisti sąmonės būseną ir/arba padėti patekti į Transą žmogui ar žmonių grupei. Taigi Metafonika – Šventoji Muzika. Kitaip tariant, muzika, kurios tikslas – pakeisti sąmonės būseną, perkelti tarp sąmonės būsenų ir/arba realybės(-ių) lygių. Ir tai – priešingas dalykas sekuliariajai muzikai”.

Kaip matome, savo kūryba eksperimentatorius nori Muzikai grąžinti sacrum dimensiją.

Papasakokite apie savo lietuviškąsias šaknis. Ką žinote apie Lietuvą?

Deja, viskas, ką žinau, yra tai, jog mano mamos mama ir jos šeima gyveno Vilniuje prieš tai, kol atvyko į JAV XIX a. Liūdna, kad nieko daugiau nežinau apie Lietuvą. Manau, kad turiu prisiruošti pakeisti šią situaciją.

Studijavote daugybę įvairių tradicijų. Kurios Jums artimiausios, įdomiausios?

Pirmiausia norėčiau prisiminti tibetiečių patarlę: “Ką žinai, to mokyk, ko nežinai, mokykis pats”. “Sakymas” jau daugiau kaip 25 metai tapo pagrindiniu mano gyvenimo principu.

Vėlgi, kaip ir pasakojau apie kolaboracijas, man tradicijų studijavimas, jų impresijos/patirtys negali būti vertinamos kokioje nors, tarkime, dešimtbalėje, skalėje.

Įtaką man darė ir daro sutikti žmonės, tai, kas perskaityta, pamatyta, susapnuota, pajusta ir kt.
Taip pat man didelę įtaką padarė nemažas psichotropinių substancijų spektras.

Taigi kaip būtų įmanoma palyginti PCP (fenciklidinas – haliucinogeninis cheminis preparatas) sukeltus potyrius su santykiais, kurie buvo tarp manęs ir iniciaciją į Haičio vudu (Vou Dun) suteikusio houngano (Haičio vudu religijos aukščiausio rango šventikas, - M.P.)?

Papasakokite apie eksperimentinę muziką, jos ištakas ir filosofiją. Norėtųsi apie tai išgirsti būtent iš Jūsų lūpų.

Nesu įsitikinęs, kad esu tas, kuris gali kažką parašyti apie „eksperimentinę“ muziką.

Kodėl? Nes esu nusiteikęs VISIŠKAI prieš šio žanro koncepciją: daugybė kurinių, kuriuos žmonės vadina „eksperimentiniais“, tėra tarsi leidimas „eksperimentuoti“ prieš auditoriją, pateikiant jai išbandytus ir patikrintus rezultatus, o ne tikras „eksperimentavimą“ privačioje erdvėje.
Todėl norėčiau apžvelgti pagrindinius kūrėjus/projektus/grupes, mano galva, labiausiai susijusius su “eksperimentine” muzika ir jai dariusius įtaką

Neofolkas

Kai sužinojau apie neofolko judėjimą, prasidėjusį praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje, turėjau didelių vilčių, kad jis taps pagrindu kažkam naujam, kas iškils muzikoje.

Neseniai kalbėjausi su Hansu Joachimu Irmleriu (nuo 1971 m. grojančios vokiečių krautroko grupės „Faust“ klavišininkas, - M.P.). Grupė, kurioje jis groja jau 37-erius metus, - krautroko pradininkai.
H.J.Imleris prisipažino man, kaip gimė krautrokas: jis sakė, kad „Faust“ nenorėję kurti muzikos amerikietiško bliuzo arba angliško rokenrolo pagrindu, todėl grįžo prie savo šaknų – folkloro. Prie folk muzikos, pasak H.J.Imlerio, buvo pridėtos elektrinės gitaros ir ritmas, - štai taip gimė krautrokas.

Tačiau prieš darydamas išvadas dėl neofolko norėčiau pateikti pasvarstymų apie jo atsiradimo kontekstą.

Rokenrolas atsirado Johno Lee Hookerio (1917-2001), Bo Diddley’io (1928-2008), Little Richardo (1932) ir Chucko Berry’io (1926) dėka iš amerikietiškojo folko – “kantri” – tradicijų, sujungus jas su miestietiškuoju bliuzu bei 1940-ųjų svinguojančių džiazo bigbendų impulse.

Kitas svarbus dalykas buvo apie 1962 m. atsiradęs atsitiktinis Bobo Dylano (1941) revoliucinis požiūris į folko muziką. Jis pakeitė folką savo dainų tekstais. Taip pat įtaką darė ir Los Andželo autsaiderių kultūra, pasivadinusi “surf” muzika.

Iš pradžių tai buvo instrumentinė muzika, skirtinga nuo bliuzo, kuri populiariausia tapo apie 1962 m., kai Brianas Wilsonas (1942) sukūrė pagrindines dainas savo grupei “The Beach Boys”. Jos nebuvo panašios į tuometinį popso ir roko muzikos isteblišmentą.

B.Wilsonui įtaką darė Ch.Berry’io tekstų laisvumas, atėjęs iš garsiosios Niujorko “Tin Pan Alley” (“Skardinių lėkščių alėjos”). Taip buvo vadinami Niujorko muzikantai ir muzikos leidėjai, kūrę populiarias dainas maždaug nuo 1885 m. iki 1930-ųjų (kol atsirado fonografas ir radijas).

Dylano/Wilsono kelių suėjimas sukūrė galimybę atsirasti vadinamai angliškajai rokenrolo invazijai, prasidėjusiai 1964 m. Jai vadovavo “The Beatles”, kurie iš tiesų buvo labai konservatyvūs savo tekstais, o jų dainų struktūra buvo pagrįsta “Tin Pan Alley” dainų apie meilę modeliu. Juk ir pirmojo “bitlų” albumų pavadinimas – “Please Please Me”.

Taigi evoliucijos būdu įvyko revoliucija: rokas atsiskyrė nuo rokenrolo.

[Nepamirškime, kad 1965 m. B.Dylanas ėmė groti elektrine gitara, ir taip atsirado folk rokas. O 1966 m. B.Wilsonas įrašė albumą “Pet Sounds”, padariusį po metų pasirodžiusiam “bitlų” albumui “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band” didžiulę įtaką. Šis albumas – aštuntasis “The Beatles” diskografijoje, jis vadinamas jų magnum opus ir laikomas vienu įtakingiausių visų laikų albumų.]

1965-1970 m. – neįtikėtinai produktyvus periodas, sutapęs su vadinamąja “psichodelikos era”, kurio metu iškilo kūrėjai, darantys įtaką šiuolaikinei muzikai iki šiol.

THE YARDBIRDS

1965 m. ši grupė, kurios pavadinimas slengu reiškia “kaliniai”, išleido pirmąjį bliuzinį albumą “Having a rave up with the Yardbirds”, po poros metų – dar du: pranašiškai pavadintą “Shapes of Things” ir jo tęsinį “Happenings Ten Years Time Ago”.

Šiuose įrašuose buvo ne tik pademonstruota geriausia iki tol girdėti studijos prodiusavimo technika, juose buvo sudėta viskas, ką buvo tuo metu galima padaryti su elektrine gitara.

THE WHO

“My Generation”, pirmasis grupės albumas, išleistas 1965 m., ko gero buvo pirmasis pankų muzikos įrašas, kuriame – net du maištingi himnai: “I Can’t Explain” ir “My Generation”. Po to, 1969-aisiais, „The Who“ išleido pirmąją roko operą „Tommy“. Ši grupė – neįtikėtinai įtakinga įvairiais aspektais: nuo Pete‘o Townsendo (g. 1945) gitaros grojimo stiliaus ir būgnininko Keitho Moono (1946-1978) greito grojimo dviem bosiniais būgnais iki sceninio šou, kuriame būdavo naikinami instrumentai bei glam roko periodo, prasidėjusio maždaug po 10 metų, akį rėžiančių, ryškių drabužių, kuriais rengdavosi grupės nariai

FRANK ZAPPA (1940-1993)

Išleidęs albumus “Freak Out” (1966) ir “Absolutely Free” (1967), Frankas sujungė šiuolaikinės klasikinės muzikos jausmingumą su roku, taip paleisdamas į pasaulį naują žanrą – džiazroką.

Bus daugiau...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai