2010-03-23

Praėjusį savaitgalį, kada visoje Žemėje diena ir naktis taikiai, tačiau trumpam po lygiai pasidalino paros valandas, Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) Mažojoje salėje įvyko šiuolaikinio rusų rašytojo Dmitrijaus Lipskerovo vienos dalies grotesko „Jelena ir Šturmanas“ (iš rusų kalbos vertė Vitalijus Šopis) premjera. Žemės diena kasmet pažymima kovo 20-ąją, kebliau ką nors konkretaus pasakyti apie moters ir vyro lygiavą. Septyniolikto amžiaus prancūzų rašytojas Žanas de la Briujeras yra pašmaikštavęs: „Moterys linkusios į kraštutinumus: jos arba daug geresnės, arba daug blogesnės už vyrus“. Jeigu žiūrėdami spektaklį prisiminsime filosofinę Henriko Ibseno dramą „Peras Giuntas“, kurioje Solveiga nuoširdžiai atvirai džiūgauja: „Aš tau dėkinga, nes tu mano gyvenimą pavertei pasaka“, gali pasigirsti sunkiai tramdoma rauda arba... ciniškas juokas. Nes pas vienus jaunystės prisiminimai atšlubuoja slegiami sunkiai pavelkamos patirties naštos, pas kitus, kas linkėtina, atšuoliuoja ant laiko purvais neapdrabstyto žirgo.

Scenografė Giedrė Brazytė, kuri viename interviu lakoniškai tarė, kad „net stipriausia scenografija nesukuria spektaklio“, Mažąją sceną apipavidalino akcentuotai šviesiai, nors baltos kėdės, langas, šviestuvai, siena, ant kurios pakabinta keliolika veidrodžių, verčia suklusti. Pažįstame mes groteską, tikėtis, kad literatūrinis chuliganas neprigaus, būtų naivu. Gražu? Turėtų pašiurpinti... Baisu? Greitai pasijuoksime... Viskas kaip gyvenime? Fantazijos nosis kyšo už kampo... Vieną galima pasakyti iš karto – G. Brazytės sprendimas, vizualinė priešprieša gyvenimo iškankintiems personažams, dažniau šiurpiems negu lyriniams jų išgyvenimams, pasiteisina.

Dažnokai spektakliams ir filmams kuriančio kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika lyg smėlis, – kurį, kaip laiko metaforą, kartas nuo karto pažarsto aktoriai, – subtiliai pritampa prie pastatymo visumos, santūriai kukliai, iki finalo veik nepastebimai, žingsniuoja per prisiminimų dešimtmečius. Tikriausiai neprošal užsiminti, kad muzika teatrui kuo puikiausiai skamba ir savarankiškai, ką įrodo to paties A. Jasenkos  ar, pavyzdžiui, aktyviai su teatralais bendradarbiaujančio kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės, tik patogiai sėdėdami teatre apie tai nepagalvojame, o išėję pastebėjimą netrunkame užmiršti. Be reikalo.   

Šilutės teatro įkūrėjas, režisierius Sergejus Paciukas Kaune ne svečias, Sriubos teatre penktus metus rodoma jo pastatyta Vladimiro Djačenkos pjesė „Rudens stiliaus moteris“. Dažniausiai pasirinkdamas šiuolaikinę dramaturgiją, režisierius į veikalus įsiskaito ir juos prakalbina neieškodamas įmantriai perspaustų, pseudošiuolaikinių sprendimų, jo Kauno dramos teatre rodomų spektaklių braižas brandžiai santūrus, pagarbiai scenai profesionalus. Nustvėriau save begalvojąs, kad smalsu, ką pamatytume, jeigu S. Paciukas imtų ir užmirštų visas akademinių žinojimų taisykles.

Groteske „Jelena ir Šturmanas“ vaidina: Jelena – aktorė Nijolė Lepeškaitė, Šturmanas – aktorius Viktoras Valašinas. Nuo 2003-iųjų, kada V. Valašiną matėme kaip Julių dramaturgo Juozo Grušo pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“, jis ėmėsi režisūros bei Kauno menininkų namų administravimo darbų, o N. Lepeškaitę bent kartą per metus išvystame premjeriniuose KVDT spektakliuose, tad teatrinės intrigos ieškotojų dėmesys natūraliai akcentuojamas D. Lipskerovo, S. Paciuko ir V. Valašino sutverto Šturmano link, nors vyksmo košę pasiraitojusi rankoves maišo Jelena, kuriai prie veido liaudiška išmintis: tarp moters „taip“ ir „ne“ įtarpuoti adatos viršūnėlę sunku... Mergaitiškai pasidabinusi vėlgi balta (prisimenate scenografiją?) suknele, įsirišusi didžiulį kaspiną, ji savo mieliausiam vietoje degtinės į butelį pripila sprangaus smėlio, pastato į meilės vilioklį visai nepanašius pelėkautus, o kančių kamuojamas Šturmanas dar sriūbteli benzino iš arbatinuko... Smėlis – laikas, pelėkautai – traumuotos aistros, o nuo benzino skonio naiviausia metafora paklaiktų, tad simbolinės prasmės neieškokime. Išbandymų daug, išbandymai rūstūs, ima Šturmanas ir nesusivaldo, apie šėlstančias jūras pasakojęs, o iš tikro sekliomis upėmis plaukiojęs matrosas paklaiksta, kaip koks Raskolnikovas stveria didžiulį kirvį... Ar reikia pasakyti, kad Šturmanas, kai nusimeta tarnybinį švarką, apsirengęs baltai? Tik kailinė kepurė ir batai tamsūs.

Sudėtingus šeimyninius santykius scenoje perteikia aktoriai vyras ir žmona, o tai, manykime, ir apsunkina vaidybą, ir prideda papildomą pliusą. Aktorinio ir kasdienio gyvenimo branda, dviejų gyvenimų emocijos, patirtys, kančios, ašaros ir juokas, šeimos citadelė ir neišvengiami kūrybinės vienatvės tarpsniai išsiskleidžia, atsiskleidžia, bujoja ir pražįsta, o kitą akimirką susitraukia, susigaužia, skaudžiai nyksta, vysta, krenta prapultin. Ir tada nuo scenos bėgantį Šturmaną Jelena šaukia: „Viktorai!“ Tvirtai atmintin įsikertanti mizanscena, aktoriams nesibauginant meninės išmonės ir realybės sandūros.

Galėtume paklausti, ar Jelena ir Šturmanas, kiekvienas atskirai, supranta save, ar bando susivokti. Be abejo, parodykite žmogų, kuris to nedaro. V. Valašino Šturmanas taikstosi nustverti, sugniaužti kumštyje veiksmų ir pasekmių rezultatus, tačiau konkretumas negailestingas, jis maitoja dvasines personažo pajautas ir skaudantį kūną. Šturmano tipažas pabrėžtinai apčiuopiamas, grubiai reljefiškas, tačiau galima suabejoti, ar aktorius, po ilgesnės pertraukos pajutęs buvimo scenoje katarsį, akcentuotai valdingai neforsuoja vaidmens... N. Lepeškaitės Jelena, nepaisant groteskiškai žiaurių išbandymų Šturmanui, lyg sužvarbusi, basa, nuskriausta kasdienybės piemenaitė ant šiurpiai greitai tirpstančio ledo. Sąmoningai užleisdama sceną Šturmanui, žvelgdama iš anapus lango, ji geliančiai skaudi ir sutrikusi: kokį gyvenimą, jeigu jis iš tikrųjų buvo, nugyvenau? 

Kvepia obuoliai, kažkur žvengia žirgas Jakovas, į kurio švelnius karčius įsistvėrusi jaunystėje nuoga šuoliuodavo Jelena. Skausmas, išdidumas, neapykanta ir... meilė. Kam kitaip kankinti vienas kitą, jeigu kadaise neapsikabinta, nesimyluota, negirdėta, kaip darniai skamba dviejų kūnų ir sielų giesmė, koks nepaneigiamas tokio buvimo saldumas. Dramaturgas D. Lipskerovas yra pasakęs: „Kai vyras supras moterį, o moteris – vyrą, viskas bus gerai. Bet taip neatsitiks. Tai neįmanoma. Tai ir yra gyvenimo džiaugsmas“.
 
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš KVDT archyvo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1