2010-03-22

Kovo 21 d., Vilniuje, lėlių teatre „Lėlė“ LMTA ketvirto kurso aktorinio meistriškumo studentai pristatė pagal Marcelijaus Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“ parengtą spektaklį „Privati valda“. Apie pjesę bei darbą su jaunaisiais aktoriais kalbamės su gyva legenda vadinamu, būsimuosius lėlininkus šiam spektakliui ruošusiu, režisieriumi Vitalijumi Mazūru.

Aistė Bimbirytė: Marcelijaus Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“ pirmą kartą statėte dar 1976 m. Kas paskatino po tiek metų vėl prie jos grįžti?

Vitalijus Mazūras: Iš tiesų, tai net nežinau. Kažkaip ėmė ir iš kalbos išėjo, kad būtent šią pjesę studentams būtų įdomu suvaidinti. Apskritai, labai įdomu, kaip jauniems šių laikų žmonėms atrodo ši taip seniai parašyta pasaka.

A. B. : Prieš tris dešimtmečius pastatyta pjesė sulaukė nemažai kritikos...

V. M. : Na, visi spektakliai, kurie mėgino lįsti į suaugusiųjų pasaulį, buvo vertinami kontraversiškai. Mat buvo (ir neretai iki šiol yra) gaji tokia nuostata, kad lėlių teatras – tik vaikams. O štai „Avinėlio teismas“ buvo pirmas toks „kyštelėjimas“... Panašiai buvo vertinamas ir „Žemės dukra“. Žinoma, niekas nesakė, kad tai „juodas“ spektaklis, tačiau iš tam tikrų to meto valdžios atstovų pasigirdo raginimas suvaidinti kokius penkis spektaklius, kad pasidengtų išlaidos, o tuomet viską baigti. Nors dabar, pažvelgus atgal – tai buvo vienas įdomiausių spektaklių.

A. B. : Numanau, kad tarp tuometinės pjesės ir tos, kurią pamatysime sekmadienį, esama daugybės skirtumų. Kokie, jūsų nuomone, yra patys pagrindiniai?

V. M. : Man šios dvi pjesės iš tiesų yra visiškai skirtingos. Juk visos pasakos – tai nerašyta tautų istorija. Žinoma, pradžioje jų niekas nerašė, jos būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Taip jos keitėsi, transformavosi. Tokių pačių pasakų apie broliuką Joniuką ir sesytę Elenytę pilna Europa, tik kiekviena tauta, kiekviena geografinė platuma, net laikas turi savas versijas. Štai, vieniems jos apie Gajų ir Gerdą, kitur – dar kitaip. Kitokia ir ta pirmoji Martinaičio parašyta pasaka. Tais laikais daug ką reikėjo „maskuoti“. Tad nieko nuostabaus, kad tuomet joje vyravo liaudiška tendencija, stilius, joje buvo daugiau pačios pasakos...

A. B. : O ši – šiuolaikinė, glaudžiai surišta su šiandiena ir jos problemomis?

V. M. : Taip. Dabar toks laikas, kaip su bendraminčiais kalbamės apie tautos išnykimą, ištirpimą daugiatautėse šeimose. Būtent todėl šioje pasakos versijoje atsiranda žmogus, kuris yra išmestas iš gyvenimo, jis rausiasi šiukšlynuose, renka butelius... Būtent jis užklysta į ”privačią valdą”, čia randa ir perskaito pasaką. Jam keistas atrodo draudimas negerti iš kumeliuko ar avinėlio pėdutės. Čia pat jam iškyla su realybe sumišę vaizdiniai, kuriuose veikia Joniukas ir Elenytė. Taip pamažu atsiranda žmogiškoji linija, kuri šioje pjesėje yra ypač svarbi...

Štai, aš pats gyvendamas senamiestyje kiekvieną dieną savo kiemo tarpuvartėse, visame tame „prochodnoj dvor“ matau jaunimą, kurie ateina su „buteliukais“. Be visų tų dešimtokų, vienuoliktokų, čia renkasi ir tokie žmonės, kurie turi santykį su visais pasaulyje vykstančiais procesais. Jie neturi autoritetų. Ir aš visą tai paėmiau. Paklausite – kas tie jaunuoliai? Tai turtingų žmonių vaikai, kuriems nereikia rūpintis, kaip uždirbti duonos kąsnį. Tokie greitai „pasileidžia nuo grandinės“. Žinoma, jie kelia daug rūpesčių savo tėvams, tačiau jiems tai nerūpi. Ir štai, būtent tokie žmonės šiame spektaklyje atranda jau besimezgančią meilės istoriją, pasaką, kurios iki tol net nežinojo... Todėl scenoje ir matome dvi plotmes, dvi lygiagrečias siužeto linijas. Viena kitą papildydamos, jos paprastiems, kasdieniams veiksmams, kurie čia atliekiami net žaidimo forma, suteikia tą ypatingą, pasakišką, dangišką nuotaiką. Tik vis atsiranda kažkas, kas grąžina į realybę...

A. B. Dar stabtelkime prie vienos įdomios, ir prisipažinsiu, itin nustebinusios detalės: avinėlio vaidmenį atlikusio aktoriaus. Kaip nutiko, kad jį matome scenoje?

V. M. : Dar prieš porą mėnesių patikrinome, ar bus galima įgyvendinti tokią įdėją. Tiesa, anuokart šio vaidmens atlikėjas buvo kiek kitokio charakterio, kurį laiką spyriojosi. Tačiau vėliau kuo puikiausiai vaidino. Šiandien matytasis pirmą kartą buvo scenoje, ir galiu pasakyti, jog dirbo tiesiog užtikrintai!

A.B. : Šio spektaklio dalyviai – labai jauni aktoriai, lėlininkai ketvirtakursiai. Kaip sekasi su jais dirbti? Ar kyla kokių nors sunkumų, ar būsimieji specialistai pakankamai paklusnūs režisieriaus nuomonei?

V. M. : O! Man čia tikros atostogos! Juose labai daug entuziazmo ir energijos, tad kartais net baisu, kad galvų nenusisuktų... Įlindo vienas į bačką, o aš ir galvoju: išlįs ar ne... Bet va, išlindo. Taip pat turime labai gerą pagalbininkę, režisieriaus padėjėją, scenos specialistę Sigutę (Sigita Mikalauskaitė. Aut. past.), kuri yra „kruvinas teatralas“. Kaip jau ir sakiau, bendrauti su jais visais yra tikras malonumas.

O dėl paklusnumo – šiuo atveju tokio žodžio net nevartočiau. Aš jiems pasakau: kaip jūs suprantat, taip ir darykit! Nesinori jaunų žmonių statyti į kažkokius rėmus. Kiek įmanydamas stengiuosi pateikti tokią situaciją, kurią perleidę per save, jie kažką sukurtų... Apskritai tokius spektaklius neretai vadina festivaliniais, bet iš tiesų aš nieko specialaus nedarau. Tiesiog, štai – atėjo jauni žmonės. Stengiuosi „sugauti“, ką jie galvoja, ir, savo ruožtu, siūlyti tai, ką jie suprastų. Ir štai tame supratime kažką sukuriame. Nebijau vartoti šio žodžio, nors galbūt reikėtų sakyti, jog jau beveik beveik sukūrėme...

Žinoma, spektaklyje dar trūksta „švaros“, matyti taisytinos vietos. Kaip minėjau, jų energija virsta per kraštus, tad kartais geriau, kai po visos dienos repetavimo jie jau būna nuvargę. Tuomet kažkaip viskas tiksliau vyksta.

A. B. : Dar visai neseniai, vadovaujant Algirdui Mikučiui, turėjome galimybę pamatyti šiuos būsimuosius specialistus „Žąliojo žąsinėlio teatre“. Šiandien stebint repeticiją pasirodė, jog šį kartą vaidinta profesionaliau. Kaip manote, ar tai lėmė praktika, auganti patirtis ar skirtingas spektaklių pobūdis?

V. M. : Šie spektakliai iš tiesų yra labai skirtingi. Abi pjesės labai geros. Tik, manau, jog čia kiek paprasčiau „atkasti“ filosofinį pamatą. Matyt, šį kartą aktoriams tai lengviau pavyko, tad gal šios priežasties Jums ir pasirodė, jog vaidmenys atskleisti geriau. Nors, kaip minėjau, čia žmogiškoji linija taip pat dar nėra iki galo išvesta, vietomis trūkčiojanti. Suprasti, kad ir karalius yra žmogus, taip pat reikalinga patirtis. Bet visa tai ateina pamažu, laiptelis po laiptelio. Bet kuriuo atveju su šiais žmonėmis labai malonu dirbti.

A. B. Kuo apskritai skiriasi darbas su jaunais, dar tik savo karjerą pradedančiais aktoriais, ir tais, kurie jau tvirtai abiejomis kojomis stovi scenoje?

V. M. : Jau minėjau, jad tokios atostogos retai kada pasitaiko. Juk ir teatre yra rutina, yra ir blogos nuotaikos, kiti panašūs dalykai. O čia ateini – visi jauni, žvalūs, norintys kažką daryti. Man yra tekę dirbti daugybėje miestų: Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje. Ten susidurdavau su rimtais, profesionaliais aktoriais. Tie žmonės jau turi savo „štampus“, šarvus, kurie žmoguje suaugo per ilgą laiką. Būna ir taip, jog kelis mėnesius reikėdavo įtikinėti, jog jam ar jai reikia įšlįsti pro „rakto skylutę“... O čia, kaip ir pati matėte, jie kuo laisviausiai landžioja pro tas skylutes. Be jokių komplikacijų. Žinoma, pasiekti galutinį rezultatą nėra taip lengva, reikia gerokai padirbėti.

Bet apskritai esu labai dėkingas teatrui, kad įsileido mane su tokiomis įdėjomis ir kad galiu taip puikiai leisti laiką.

Ačiū už pokalbį!

Nuotrauka: Imanto Preco.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1