Ramūnas Čičelis. Kad žiūrovas nebūtų „velnioniškai vienas“ (audio interviu)
2010-03-20
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kieme esančios kavinės lankytojai jau antrą mėnesį stebisi: čia vyksta uostamiesčio teatro „Rebus“ spektakliai pagal Pauliaus Širvio eiles „Velnioniškai vienas“. Su teatro „Rebus“ režisieriumi Jonu Budziliausku kalbasi Ramūnas Čičelis.
Ar nesuklysčiau sakydamas, kad „Rebus“ yra emocijos teatras?
Galima tai pavadinti ir emocijos teatru. Kalbant apie mokyklas, aš daugiausia vadovaujuosi režisieriaus Jerzy Grotovskio pagrindais. Spektaklyje „Velnioniškai vienas“, sukurtame pagal Pauliaus Širvio poeziją, tai taip ryškiai neatsispindi. Esu pastatęs daugiau spektaklių, kuriuose simboliai, prasmės, santykiai, spalvos – dar reikšmingesni. Tačiau šitas spektaklis yra emocinis, vieno žmogaus, kiti aktoriai tik padeda.
Tas vienas žmogus – tai Jūs?
Šiame spektaklyje aš vaidinu pagrindinį veikėją. „Velnioniškai vienas“ - tai spektaklis be dramaturgijos. Tiesiog sudėjau Širvio eilėraščius ir gavau siužetą. Tada pridėjom dainas, barmenės liniją. Išėjo savotiškas darbelis.
Ar šios kavinės žiūrovas pajėgus suprasti reikšmes tiesiogiai, ar visgi einate per simbolius?
Tiesioginis teatras yra neįdomus, nes neįdomu daryti tai, kas aišku savaime. Žiūrovui ir pačiam kūrėjui daug įdomiau, kai kas nors pasakoma užuominomis, kurias vieni supranta taip, o kiti kitaip. Nebūtinai visi supranta vienodai. Spektaklis kiekvienam atgaivina skirtingus prisiminimus, emocijas, išgyvenimus, praeitį. Kartais žmonės verkia, kartais juokiasi, šypsosi, susimąsto. Man svarbu, kad teatras darytų poveikį žiūrovui. Jei žiūrovas abejingas, išeina ir užmiršta spektaklį, tuomet man neįdomu. O jei po spektaklio galvoja, ką pamatė, bando suprasti ir paaiškinti sau, tada spektaklis teisingas.
Tą kontaktą pavyksta užmegzti?
Šitoje kavinėje labai gera erdvė, nes nėra rampos, ribos, kuri teatruose žiūrovą paprastai skiria nuo aktorių. Režisieriai ir aktoriai po spektaklių kartais svarsto: peržengė rampą ar ne? Tai priklauso nebūtinai nuo vaidybos, bet ir nuo spektaklio dvasios, atmosferos. Jeigu žmogus įsijungia į veiksmą, tuomet jis peržengė rampą. O vaidinant šiame bare, ribos nėra, todėl dar paprasčiau. Aktoriai turi veikti labai tiksliai – kad nebūtų falšo, apgaulės, nes viskas arti, čia pat.
Tai turbūt ir paprasčiau, ir sudėtingiau, nes žiūrovas daug labiau jaučia tai, ką mato?
Taip. Čia jau nepameluosi. Jei taip darysi, žiūrovas sakys: „ką čia kalba tas aktorius...“. Turi sakyti teisybę.
Kaip Jums pavyksta išlaikyti tą patį spektaklio jausmą, kiekvieną kartą vaidinant?
Aš nemanau, kad kiekvienas spektaklis vienodas. Jis kiekvienąkart skirtingas, nes vienąkart labiau pagaunu vieną momentą, kitąkart – kitą. Aš pats jaučiu skirtumus. Neturiu iš anksto parengtų intonacijų, tai vyksta čia ir dabar. Tai jau priklauso nuo tavo būsenos ar kokių nors biosrovių. Jei iš anksto nusikalsiu intonacijas ir jomis kalbėsiu, tai jau bus melas.
Koks yra šios kavinės žiūrovas?
Na, žiūrovas yra geras ir kultūringas, mėgstantis teatrą. Neseniai pradėjome čia vaidinti, žmonės mažai žino apie spektaklį, tačiau jau matau, kad kai kurie ateina iš anksto suplanavę. Ateina pagyvenę žmonės. Sulaukėme ir jūreivio, kuris plaukiojo kartu su Širviu. Žiūrovai atsirenka tai, kas jiems įdomu. Kol kas tai nėra didelė auditorija, daug žmonių čia nesutalpinsi, bet daug ir nereikia, nes čia kamerinė aplinka. Tikiuosi, kad žiūrovai žinos, ir jiems bus įdomu. Juo labiau, kad ir gandas apie spektaklį eina geras.
Ar vaidinate ir didelėse scenose?
Šitą spektaklį daugiausia vaidindavau kavinėse. Teko su juo būti Makedonijos ir keliuose Rusijos teatro festivaliuose. Labai gerai priėmė rusai, kadangi jie – Stanislavskio mokyklos šalininkai, todėl jiems tas tikrumas patiko. Ten aš vaidinau daugiausia tokiose mažose salėse, kuriose darėme baro įspūdį. Bet esu vaidinęs ir scenose. Tada reikia specialiai kurti spektaklio atmosferą – 1960-ųjų aplinką, barą ir tai, kas jame sudėta. O kai vaidini natūraliam bare čia, Klaipėdoje, atmosfera yra automatiškai tinkama spektakliui. Tuomet jau visiškai nebesvarbu tas laikmetis, metai. Svarbu tai, apie ką kalbi, žmogiški dalykai.
Kodėl Paulius Širvys?
Jis geras poetas. Širvys man artimas, žinojau vieną kitą jo eilėraštį, paskui perskaičiau daugiau, pasidomėjau jo visa kūryba, gyvenimu, biografijos tragizmu, nelaiminga meile. Taip ir susidėjo spektaklio siužetas, kuris vis dar pasipildo eilėraščiais, kai suprantu, kad jų dar trūksta. Atsiranda naujų vingių ir posūkių. Taip pat pridedu dainų. Mano sūnus Simas sukūrė keletą dainų pagal Širvio poeziją. Kitos dainos jau sukurtos anksčiau. Viskas yra pagrįsta tik Širvio tekstais, jokių kitų. Širvys – tai klasika, kaip Jeseninas Rusijoje ar Goethe Vokietijoje.
Ar stengiatės pabrėžti Širvio lietuviškumą?
Manau, kad taip, bet kalba nebūtinai apie lietuviškumą. Labiau gal apie išgyvenimus, o ne apie Lietuvą, todėl spektaklis patinka ir užsieniečiams. Tai gali atsitikti visur, bet Širvys yra labai lietuviškas. Tinka ir simboliai, ir čia pat esanti jūra, kuria jis plaukiojo, jo gimtinė – Dusetos su šalia esančiais ežerais.
Ar Jūs gyvenime irgi velnioniškai vienas?
Na, ne, aš turiu artimų žmonių: ir vaikų, ir žmoną.
