2010-03-19

Jis ir ji. Bet ne jie. Du. Bet ne abu. Greta. Bet toli. Tokias ir dar sudėtingesnes lygtis apsiėmė spręsti jaunosios kartos režisierius Artūras Areima, ryždamasis statyti Augusto Strindbergo pjesę „Freken Julija“. Spektaklis rodytas Vilniaus valstybiniame Mažajame teatre. 

Jis ir ji – pagrindiniai lygties dėmenys. Vyras ir moteris – dvi nuolatos siautėjančios, tarpusavyje kovojančios stichijos. Kuri iš jų nugalės? Atsakymo turėtume sulaukti spektaklio pabaigoje, kai režisierius baigs narplioti lygtį.

Jis – Žanas, liokajus, žemojo sluoksnio atstovas (aktorius Mantas Vaitiekūnas). Ji – Julija, panelė iš aukštuomenės sluoksnio (aktorė Valda Bičkutė). Jie – du pagrindiniai lygties dėmenys. Lygties, turinčios nežinomąjį, net ir po spektaklio taip ir likusiu visiškai neaiškiu – tai Kristina (aktorė Ilona Kvietkutė).

Nuo pat pradžių režisierius mėgina įsprausti spektaklį į pabrėžtai griežtus rėmus: vyraujančios juoda-balta spalvos, nuo bereikalingų daiktų išvalyta scenos erdvė, kurioje strindbergiškojo laikmečio elementai derinti su šiuolaikiniu šaltu minimalizmu. Dvi materijos scenoje – geležis ir vanduo. Vanduo (ir apskritai skystis) tampa pagrindine. Jis - tarsi savotiškas Žano ir Julijos santykių tarpininkas, viena iš jų komplikuotos komunikacijos priemonių. Jis padeda užsimiršti ir nusiraminti (alus ir vynas), įžeisti ir atkeršyti (vandens pliūpsnis priešui-draugui-mylimąjam į veidą), nusiplauti savo gėdą (vanduo dubenyje ir Julija). Scenos centre esantis didžiulis stalas ir erdvė aplink jį – tarsi Žano ir Julijos santykų termometras: jie tai bėga vienas nuo kito aplink jį, tai nepaleidžia vienas kito toje pačioje stalo pusėje, tai veria vienas kitą žudančiais žvilgsniais iš skirtingų jo pusių. Didžiulis, vėlgi geležinis, dūmtraukis virš stalo – nuolatinis stebėtojas, priverstas į save sugerti visas aistras, rietenas, ginčus. Deja, bet ir geležinio daikto kantrybė ne begalinė: visą spektaklį kentėjęs ir į save traukęs visą velniavą, finale jis su kaupu atseikėja už viską, ką jam teko sugerti (vėlgi vandens pavidalu).

Strindbergo atveju Julija – daugiaveidė moteris. Valda Bičkutė kuria kiek kitokią Juliją, neturinčią daugybės veidų ar kaukių – ji tiesiog turi galybę ne visada aiškių moteriškų ambicijų, norų, kaprizų, tarp kurių pasimeta ir pati supranta (arba ne), jog iš tiesų nežino nei ko ji nori, nei kas iš tiesų ji yra. Valda Bičkutė stengėsi įsprausti Juliją į griežtos, valdingos moters rėmus, tačiau visa tai dažnai pavykdavo tik paviršutiniškai. Tądien spektaklyje buvo tarsi dvi skirtingos Julijos: išoriškai, kostiumo, šukuosenos ir grimo dėka – griežta, valdinga moteris ir kiek paviršutiniška bei pažeidžiama charakterio atžvilgiu. Scenoje, kurioje Žanas nusuka paukšteliui galvą, Julija atrodė daug natūraliau: prasiveržęs jautrumas, švelnumas jai tiko labiau ir atrodė daug įtikinamiau negu valdingos moters įvaizdis. „Bet kaip pagalvoji, panelė Julija – keista...“ – pasakė vienas iš veikėjų. Nebuvo ji tąvakar tokia jau keista... Tiesiog tik moteris, tačiau ne viena iš nuolatos siautėjančių stichijų.

Žanas. Taip pat, kaip ir Julija, gimęs ne toks, koks norėtų ir ne ten, kur norėtų. Jam Julija ir jų neva meilė – tik galimybė pabėgti ir atsikratyti savo liokajiškos prigimties, prasčiokiško statuso. Jis – ramus, tarsi užtikrintas savo sėkme, tačiau ramumas kartais perauga į neišraiškingą, įkyrų monotoniškumą. Vėlgi, kaip ir Julijai, trūksta kažkokios ugnėlės, kad taptų viena iš siautėjančių stichijų. Dabar jis – tik viena iš dialogo (bet ne nuolatinės vyro ir moters kovos) pusių, įdėmiai ir ramiai besiklausančių Julijos akibrokštų ir taip pačiai ramiai, netgi šaltai į juos reaguojančių. Lyg ir nieko blogo, tačiau norėtųsi bent kažkiek tvirtesnės, labiau užtikrintos Žano pozicijos.

Kristina - priešprieša Žanui ir Julijai, ramybės ir nuolankumo įsikūnijimas. Sumišusi, dievobaiminga, nerandanti savo vietos. Neatrandanti savo vietos ne tik panelės Julijos dvare, bet ir pačiame spektaklyje, dėka ko spektaklis tampa dviejų žmonių drama. Susidaro įspūdis, jog režisierius spektaklyje nerado (arba neieškojo) atitinkamos, lygiavertės pozicijos, skirtos Kristinos personažui. Tokiu atveju kyla elementarus ir logiškas klausimas: galbūt iš tiesų reikėjo statyti dviejų aktorių spektaklį?

Vizualioji spektaklio pusė (tiek scenografija, tiek kostiumai) užgožė Julijos ir Žano santykius, buvo išraiškingesnė ir pasakė daugiau nei aktoriai. Pats Augustas Strindbergas apie savo pjesę kalbėjo priešingai, akcentuodamas dviejų charakterių sankirtą, jų santykius, vizualiuosius dalykus nustumdamas į antrąjį ar netgi trečiąjį planą.

„Ar aš galėčiau Jus mylėti?“ - klausia Žanas savęs, galvoje turėdamas Juliją. „Taip“, - atsako jis, vėlgi pats sau. „Ar aš galėčiau mylėti šį spektaklį?“ – mano pasąmonė man iškelia klausimą. Atsakymo vietoje - tik daugybė klaustukų. Žiūrovai ilgai plojo atsistoję. Aktoriai gavo daug gėlių. Daug kartų išėjo ir vėl sugrįžo. Vėl gavo daug gėlių. O aš tuo metu sėdėjau savo vietoje ir ieškojau galimų režisieriaus sudarytos lygties sprendimų.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2