2010-02-24

Jau seniai nieko negaliu parašyti apie Klaipėdos lėlių teatro spektaklį „Juoba“, režisuotą Gintarės Radvilavičiūtės. Tokie reiškiniai atsiranda tarsi iš niekur, be jokio konteksto, be vietos ir taip pat pradingsta. Reiškiniai, kurių nelabai yra su kuo susieti, todėl ir galvoti ar rašyti tekstus apie juos sudėtinga.

Spektaklio, pastatyto pagal šviežumo ir aktualumo neprarandančią Alfredo Jarry pjesę „Karalius Juoba“, žanras suformuluotas kaip politinis lėlių baletas. Spektaklis suaugusiems. Vien jau susidūręs su tokia tuščia informacija supranti, kad nėra už ko griebtis. Suaugusiųjų lėlių teatras Lietuvoje? Atskiri, atsitiktiniai pastatymai. Politinis lėlių teatras? Prisimena gal tik „Šėpos“ teatras. Politinis baletas? Lėlių baletas? Po šių klaustukų lieka tuščia.

Ir spektaklis atsiduria tuštumoje, nes tokio ar panašaus teatro tradicijų neturime. Spektaklis pasirodė kaip dar viena premjera, be jokio specialaus pristatymo, o kadangi suaugę į lėlių teatrą nevaikšto, tai ir nemato. Kadangi neturime lėlių teatro suaugusiems, tai ir nevaikšto. Užburtas ratas, kurį dar negreit įveiks teatralai savo magija. Vienas spektaklis suaugusiems tarsi pamestinukas, kurio niekam nereikia. Tiesa, spektaklis dar spėjo laimėti tarptautinio lėlių teatrų festivalio-konkurso Alytuje pagrindinį prizą.

Man spektaklis visų pirma tuo ir įspūdingas, kad netikėtai atveria kultūrinio žemėlapio baltą teritoriją. Įspūdis, tarsi seniai apie tai galvojai, bet nebuvai iki galo supratęs, suformulavęs. Spektaklis suaugusių lėlių teatro galimybes parodo taip, kad nekyla abejonių dėl tokio teatro būtinybės. Beje, viešėdamas Halėje buvau nustebintas, kad pasiūlymas eiti į teatrą ten reiškia eiti į lėlių teatrą. Tik štai bilietus reikia užsisakinėti bent prieš porą mėnesių. 

Nežinia, kodėl Lietuvoje lėlių teatras laikomas nerimtu dalyku. Su lėlėmis žaidžia tik vaikai? Suaugę žaidžia kitokiais žaisliukais. Bet juk mūsų viešasis gyvenimas, ypač politinis, pastaraisiais metais yra dažniausiai suvokiamas būtent kaip lėlių teatras – kas už ko stovi, kas ką valdo, kas kieno marionetė yra. Ilgą laiką žurnalo Veidas reklama tokia ir buvo: figūros ant virvučių ir užrašas – galvojantiems savo galva.

Galvoti verčia ir Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis, kuriamas ne su tradicinėmis lėlėmis, bet su įvairiausiomis medžiagomis, daiktais, spalvomis, šviesomis, tarp kurių tikro žmogaus kojos ar rankos atrodo kaip to daiktiškojo (tačiau itin gyvybingo) pasaulio tęsinys.

Iš pradžių pasirodė, kad A. Jarry medžiaga šiame spektaklyje per daug estetizuota. Kad ir makabriška ši estetika, bet vis tiek. Jarry tekstas yra labiau Rabelais tipo liaudiško grotesko, grubumo tradicijos, o spektaklyje kuriamas labiau rafinuotas makabriškumas.

Paskui pagalvojau, žinia, režisierės valia daryti tai, ką nori. Politinės nesąmonės, absurdas ir rafinuoti estetiniai vaizdiniai – galbūt tai pats natūraliausias derinys, nes ką gi įtikintų neestetiškos politinės nesąmonės?

Ir jau visai perėjau į G. Radvilavičiūtės pusę, kai vokiečių spaudoje perskaičiau apie vieną iš paskutinių Thomas Gottschalk televizijos laidų Wetten, dass..., kurioje vienas dalyvis buvo susilažinęs, kad suvalgys nemenką lėkštę mėšlo. Ir suvalgė. Musės yra teisios – šrūdas yra skanu.  Taip skanu, kad visą televizijų transliuojamą šrūdą dauguma godžiai ryja, o paskui dar to šrūdo gamintojus į karalius renka.

Politinis absurdas, cinizmas spektaklyje visai kitoks negu kad Šėpos teatro (turbūt vienintelis bent jau „plačiajai publikai“ žinomas politinis lėlių teatras iki šiol). Liaudišką groteską čia pakeičia tikrai rafinuota elegancija. Politinis lėlių baletas itin estetiškas. Ar pasakysi, kad tai ne apie šiandienos politinį gyvenimą, jeigu ir filosofas Alvydas Jokubaitis ne taip seniai rašė: „Šiandien susiduriame su nauju reiškiniu – politikos estetiniu. Politinis gyvenimas vis dažniau suvokiamas kaip spektaklis, reginys ar viešųjų ryšių specialistų rankomis kuriamos manipuliacijos vaizdiniais. Apie estetinius dalykus šiandien jau kalba ne tik menininkai, bet ir politikos mokslų specialistai be praktikai.“ Jeigu reiktų dar didesnių autoritetų, galima prisiminti ir Isaiah Berlin, ir Hanah Arendt, kurie kalbėjo apie politinių sprendimų, pasirinkimų estetinį pagrindimą, o mes galime prisiminti, kiek pažįstamų rinkėjų už politikus balsuodavo, nes jie jauni ir gražūs, juk grožis negali būti blogis! Galiausiai laimėjo visa pramogų verslo partija, visi jauni ir gražūs, veržlūs ir šiuolaikiški. Staiga pasirodė, kad tie, kurie mums šoko ir dainavo, mus ėmė valdyti. Kaip lėlė teatre valdo aktorių? Va tau ir pramogų bei estetikos galia. Mąstyti apie lėles, reikštų mąstyti apie tai, kas mus valdo.

Spektaklis pilnas spalvų, formų, medžiagų šokio. Spektaklis plastiškas, dinamiškas. Įvairių daiktų, skudurų, įrankių, šviesų ir garso priemonėmis sukuriama plati emocijų – godulio, kvailumo, pykčio, baimės, geismo, pavydo, aistros... Viskas atrodo taip organiška, kad net užmiršti, jog tas „lėles“ gali judinti tik aukštyn, žemyn ir į šonus.

Spektaklis pribloškia nuo pačios pradžios, nuo šviesų žaismo dar prieš atitraukiant mažytę uždangą. O tada jau klausi kaimyno – ar tu matai tą patį, ką ir aš, t.y. elegantišką pavargusio, viskuo nusivylusio šrūdo solo šokį? Ir tai lėlių teatre! Gal ir ne itin subtili mano vaizduotė iškart ima suktis apie politiką, apie jų vangius judesius ir kalbas iki kol pasirodo musės, o tada jau prasideda karštligiškas puldinėjimas ir noras jųjų. O galiausiai susijungęs su jomis tampa dideliu, juodu gauruotu Karaliumi, kuris likusias muses išvaiko. Štai ir mūsų šrūdina demokratija, kai rinkėjai puola prie kiekvieno kuo didesnio ir kuo šviežesnio „projekto“. 

Toks politinis menas, kuris tiesiogiai nieko neteigia ir nemoralizuoja, yra dar patrauklesnis. Turbūt retas dalykas, kai į vieną susibėga politika ir estetika ir įveikia amžiną prieštarą. Jokios konkrečios (dienos) politikos spektaklyje nėra, tačiau estetika gali būti politiška, gali būti angažuota, visų pirma angažuota prieš bukumą. Estetika gali, o gal ir turi brandinti politiką, o ne būti priedas prie išsilavinimo, mąstymo, darbo, gyvenimo. Pasakiau beveik kaip  Brodskis: estetika – etikos motina. Ir politikos. 

Spektaklyje žudynės vyksta kontrasto principu – skambant pakiliai ir lengvabūdiškai muzikai, auksiniuose rėmeliuose kuriami kuo išradingesnis žudymo ir naikino būdai. Žudymas čia yra taip pat estetiškas. Gražus blogis yra tikresnis blogis, negu toks, nuo kurio visi bėga. Blogis yra patrauklus. Vienas iš taikliausių, bet tiesiogiai nekalbančių kūrinių apie mūsų situaciją.

P. S. Jeigu sudarinėčiau sąrašą, į kokius renginius reikia nueiti Klaipėdos savivaldybės, remiančios teatrą, darbuotojams, šitas spektaklis būtų jo viršuje. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1